Jis koncertuoja užšalusiuose kriokliuose, ant 3 kilometrų aukščio ledynų ir didžiuliuose ledo pastatuose, kur temperatūra siekia 33 laipsnius šalčio.

Nors tai gali skambėti keistai, pirmajam ir vieninteliam pasaulyje ledo muzikantui Terje Isungsetui šios sąlygos – darbo dalis, informuoja CNN.

Norvegijoje gimęs muzikantas jau 10 metų groja instrumentais iš ledo. Jis taip pat yra Norvegijos ledo muzikos festivalio, kasmet vykstančio Geilo mieste, įkūrėjas. Meile muzikai jis užsikrėtė jau pradėjęs trečią dešimtį, kai buvo pakviestas koncertuoti užšalusiame krioklyje.

„Būdamas kompozitoriumi, nusprendžiau dirbti su mane supančia gamta ir pirmą kartą pabandžiau ledo instrumentus“, – pasakojo T. Isungsetas.

Perkusionistas T. Isungsetas pradėjo nuo paprasčiausių ledo varpų, naudodamas stalaktitus, natūraliai susiformuojančius atšiauriomis Norvegijos žiemomis. Nuo to laiko jo repertuaras plėtėsi, o instrumentų būrį papildė ledo būgnai, ragai, arkos ir trimitai.

Tačiau T. Isungsetas ne tik groja, bet ir iš ledo gamina įvairiausius instrumentus.

„Paraginau savo draugus groti ledu ir daviau jiems idėjų, ką daryti. Pagaminau ledinių gitarų, ledinių marimbų, didžeridu“, – teigė muzikantas.

T. Isungsetas tvirtina neturintis mėgiamiausio muzikos instrumento. Jam labiau patinka gamtoje ieškoti ledo, galinčio „dainuoti“.

„Kai randu ledo gabalą, galintį dainuoti ilgą laiką, būna nepaprasta. Ilgiausias tonas, kurį pavyko išgauti iš ledo, truko maždaug 15 sekundžių. Tai labai unikalu“, – pasakojo menininkas.

Tačiau tikriausiai pats neįprasčiausias T. Isungseto instrumentas buvo jo 2,5 tūkst. metų senumo ledo ragas, išskaptuotas iš Norvegijos ledyno. Jo užteko tik 50 pasirodymų, tačiau ledui tai – ilgas laiko tarpas.

„Paprastai ledinį ragą gaminame iš didelio kubo. Pjaustome jį su pjūklu, o paskui su peiliu“, – pasakojo T. Issungsetas.

„Rago forma nėra tokia svarbi, išskyrus burnos dalį, nes ji sukuria specifinį garsą. Tačiau, kaip galite įsivaizduoti, grojant lediniu ragu jis tirpsta. Tad burnos dalis ir instrumento tonas visą laiką kinta. Dėl to juo dar sunkiau groti“, – kalbėjo muzikantas.

Kiek ledo instrumentus galima naudoti, priklauso nuo pasirodymo ilgumo bei oro, tačiau paprastai jų užtenka vos keliems koncertams.

„Dirbant su ledu, nieko negalima pasakyti tiksliai, viską lemia gamta. Visada ieškau ledo gabalo, kuriuo galima išgauti garsą, taigi dirbu su ledo gabalu ir visą laiką jo klausau. Tai tarsi bendravimas tarp manęs ir ledo gabalo“, – teigė T. Isungsetas.

T. Isungsetas instrumentus gamina tik iš natūraliai susiformavusio ledo. Prisirinkti medžiagos mažesniems instrumentams yra gana paprasta, tačiau surasti natūraliai susiformavusio ledo gabalų, iš kurių galima išskaptuoti ragą ar trimitą – sunkus ir sudėtingas darbas.

Jį dirbti T. Isungsetui padeda Evanas Ryggas. Apsiginklavęs sniegamobiliu, kastuvu ir įvairiausiais grandininiais pjūklais, E. Ryggas keliauja po Norvegijos kalnuose esančius ežerus ir ieško tinkamiausio ledo.

„Turiu atlikti daugybę bandymų, nes ne visas ledas skleidžia garsą. Kartais ledas, kalbant apie garsą, yra visiškai negyvas, nes jame yra per daug oro burbulų“, – aiškina E.Ryggas.

Nors surasti ledą kartais gali būti nesunku, sudėtinga jį ištraukti. Paprastai E. Ryggas dirba ant ežerų, kurių ledo storis maždaug 60–70 centimetrų. Galimybės įlūžti nedidelės, bet darbas vis tiek sudėtingas, mat vienam gabalui paruošti prireikia 6 valandų.

„Tai geriausio ir tuo pačiu blogiausio darbo pasaulyje mišinys. Esi apsuptas nuostabios gamtos, matai, kaip pateka saulė, stebi gyvūnus, tokius kaip briedžiai ar elniai vapičiai. Tačiau lauke 20 laipsnių šalčio, esi kiaurai permirkęs ir žinai, kad teks ten stovėti dar 2 valandas“, – kalba E. Ryggas.

Tačiau nepaisant sunkaus darbo, nepaisant ledo kokybės ir kad ir kokį tobulą pavidalą jis įgautų, kiekvienas koncertas yra gamtos rankose, teigia T. Isungsetas.

„Kiekvienas koncertas unikalus, o mūsų pasirodymus apibrėžia gamta. Gamta nusprendžia, kaip tą dieną skambės instrumentas“, – sako jis.