Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, gegužės 14-ąją, Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose ji ves patirtinį užsiėmimą „Surasti, kad kalbėtų“. Renginio dalyviai galės patys iš žemių iškasti su partizaniniu pasipriešinimu susijusių daiktų, kurie, anot istorikės, skatina megzti gyvą santykį su šio laikotarpio istorija. Signatarų namai – Lietuvos valstybės laisvės idėją puoselėjantis Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, o laisvės kovų istorija – neatsiejama šios idėjos dalis.

Pokalbis su istorike – apie gyvą partizanų istoriją, sovietinės propagandos įtaką ir radinius bunkeriuose.

– Ką archeologai gali rasti, kai imasi tyrinėti partizaninį karą? Ką tie žmonės paliko? Tikrai nė neįsivaizduoju, kokių ten daiktų galėtų būti.

– 2009-aisiais su savo būsimuoju vyru, archeologu Gediminu, pradėjome svarstyti, ar archeologija galėtų padėti tyrinėti partizaninį pasipriešinimą – tuo metu tai atrodė drąsi ir kažkiek netikėta mintis, nes šioje srityje Lietuvoje dar nebuvo vykdoma profesionalių tyrimų. Užsienio kolegų palaikymas sustiprino įsitikinimą, kad archeologiniai tyrimai gali atskleisti tai, ko nemini liudininkai ar šaltiniai. Pavyzdžiui, vienas iš paneigtų mitų – esą partizanų bunkeriuose buvo galima vaikščioti stačiomis. Daugumos jų aukštis siekė vos 150 cm.

2010 m. pavasarį vykdami žvalgyti vienos partizanų stovyklos užsukome į Raseinių krašto istorijos muziejų. Susipažinome su darbuotojais ir po dviejų savaičių jie mums pranešė, kad istorijos mokytojas su mokiniais planuoja atkasti partizanų bunkerį Daugėliškių miške. Nusprendėme kartu su Gediminu Petrausku ir Vykintu Vaitkevičiumi vykti apsižiūrėti. Kartu su išminuotojais apžiūrėjome vietą. Nutarėme imtis šios vietos archeologinių tyrimų, nes atrodė, kad vieta pati mus susirado. Galvojome, kad kasinėjimai truks tris keturias dienas, o galiausiai truko 34-ias. Tai buvo mūsų pirmieji partizaninio karo vietų kasinėjimai – todėl, kaip pirmoji meilė, čia neišvengiamai buvo šiek tiek romantikos (šypsosi).

Mums pasisekė – atradome bunkerį, kupiną ne tik daiktų, bet ir gyvų istorijų. Ryšininkas Albinas Kęstutis Bersėnas-Stirniukas (šiuo metu 97 metų amžiaus) padėjo mums suprasti kontekstą, o tarp čia žuvusiųjų buvo ir Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis – vienas 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signatarų. Gausūs radiniai: Gediminaičių stulpai, sagos su Vyčiu, durtuvas su slapyvardžiu, net puodynė, kurią atpažino tas pats ryšininkas, suteikė daug atradimo džiaugsmo. Tokie momentai tiesiog panaikina laiko distanciją. Iš tardymo protokolų vėliau paaiškėjo, kad tą vakarą ryšininkas jiems dar buvo atnešęs maisto. Per 34 dienas surinkome daugiau nei 1 tūkst. radinių – daug jų išliko todėl, kad bunkeryje buvo kilęs gaisras ir sovietinė paieška buvo nutraukta. Laikas tarsi sustojo ir laukė, kol kas nors vėl viską prakalbins.

Vienas radinys privertė mus sustoti – kolega, manydamas radęs įprastą keramikos šukę, netikėtai aptiko kaukolės fragmentą. Susišaudymo metu, kai partizanams liko paskutinės kulkos, supratę, kad neatsilaikys, tesėdami priesaikos žodžius, jie nusišovė. Dviejų žmonių kaukolių fragmentai buvo sprogimo jėgos išplėšti. Žinojome, kad tai žūties vieta, bet tiesioginis prisilietimas prie mirties akimirkos viską keičia. Žuvusiųjų kūnai buvo išvežti į Kauną ir iki šiol nežinoma, kur jie palaidoti. Todėl šie keli kaulai, iškilmingai palaidoti Ariogaloje, tapo simboliniu jų kapu – kaip ženklas, kad jų kova nepamiršta.

Pasakojimas apie partizanus dar kurį laiką bus gyvas. Su kolegomis esame kalbėję, kad nuo istorinių įvykių turi praeiti koks 100 metų, kad koks nors pasakojimas nusistovėtų – kai nebelieka gyvosios atminties (...).

Vienas iš žuvusių partizanų, slapyvardžiu Banga, ilgą laiką buvo laikomas nežinomu kovotoju, kaip ir daugelis kitų. Tik atkakliai naršydami archyvus galiausiai išsiaiškinome, kad tai Romualdas Misevičius iš Geručių kaimo. Susisiekėme su vietiniu gyventoju ir netrukus nuvykome pas jo 90-metę seserį, kuri apie brolį nieko nebuvo girdėjusi nuo 1948-ųjų. Tokiais momentais supranti, kad išeini iš įprastos istoriko darbo aplinkos. Tai suteikia istorijai žmogišką veidą ir prasmę mūsų darbui.

Kiekviena partizaninio karo vieta – ar tai būtų bunkeris, ar kautynių laukas – slepia netikėtų atradimų. Jose juntamas sustabdytas laikas: mirties akimirka ar apleidimo momentas. Mokslininko žvilgsnis gali šias vietas prakalbinti iš naujo. Studijuojant mus mokė, kad istorija turi būti objektyvi, bet ilgainiui supratau – istorija visgi yra subjektyvi.

– Gal galėtumėte pasakyti, kiek jau atkasta ir ištyrinėta bunkerių, o kiek dar likę?

– Praėjusių metų vasarą buvo tyrinėtas devintasis partizanų bunkeris. Kiek jų tiksliai buvo, nežinome. Galėtume įsivaizduoti – nuo pačių mažiausių iki didžiausių – turbūt daugiau nei 10 tūkst.

– Tik devyni ištyrinėti?

– Tiek bunkerių yra tyrinėta archeologų, atkasta – gerokai daugiau. Kartu su noru įamžinti partizanų atminimą nepriklausomybės pradžioje bunkeriai buvo masiškai atkasami tam, kad būtų atkurti ir taptų atminimo įtvirtinimo formomis. Norėta, kad jaunimas galėtų užeiti į bunkerius ir pajustų jų dvasią.

Užtruko laiko suvokti, kad bunkerių nederėtų atkasinėti bet kaip ir kad jie slepia svarbių istorijų. Laimei, šiandien tai uždrausta: be archeologų joks bunkeris autentiškoje vietoje negali būti atkasamas. Apie 30 bunkerių buvo tiesiog atkasta be jokio archeologų įsikišimo. Tarp tokių – ir Jono Žemaičio-Vytauto bunkeris Šimkaičių miške.

– Sakėte, kad už kiekvieno daikto slypi pasakojimas apie žmogų. Kodėl mums prasminga žinoti tas istorijas? Kodėl nepakanka datų ar sausų faktų, kad suprastume laisvės kovų laikotarpį?

– Šio laikotarpio istorija yra apie vertybes. Ne apie karybą, ne ginklų istoriją, ne fortifikaciją, o apie žmonių pasirinkimus. Mėgstu sakyti: nė vienas iš tų žmonių nenorėjo tapti laisvės kovotoju, kovojančiu su ginklu rankoje. Nė vienas. Beveik esu tikra, kad kiekvienas iš tų tūkstančių žmonių būtų rinkęsis auginti vaikus, arti žemę, baigti universitetus, dirbti kokius nors kitus darbus. Tačiau taip susiklostė, kad jie buvo lemties priversti pasirinkti kitokį gyvenimą.

Šioje istorijoje galime apčiuopti žmones su jų likimais, pasirinkimais, gyvenimais, galime matyti jų veidus, daugiau sužinoti apie jų gyvenimus prieš pasirenkant tapti laisvės kovotojais, sieti šias žinias su jų likimais laisvės kovų metu. Bunkeriuose slepiasi daugybė istorijų, kurių nėra mūsų vadovėliuose: nuo moterų istorijų iki ištisų partizanaujančių šeimų istorijų. Man regis, šias mums įprastas nespalvotas partizanų fotografijas pildydami emocijomis, asmeninėmis istorijomis susidarome gerokai ryškesnį, įdomesnį, spalvingesnį, sudėtingesnį vaizdą.

– Matyt, šiuo metu ypač svarbu rasti tapatumą su sunkiais, tvirtais, oriais žmonių pasirinkimais. Dabarties žmogui surasti ryšį su praėjusio laiko  žmogumi kur kas lengviau nei ryšį su plikais istoriniais faktais.

– Neabejotinai. Būtų utopiška ir naivu tikėtis, kad laisvės kovotojai taps įkvėpimu visiems žmonėms, bet tie, kuriems rūpi pilietiškumas, neabejotinai laikys juos pavyzdžiais. Tai gali būti šauliai, kariuomenės struktūros atstovai arba žmonės, vedami pilietiškų norų ir idėjų. Dabartiniai geopolitiniai įvykiai neabejotinai skatina prisiminti, iš kur kyla laisvės ar kovos už laisvę idėja.

Partizanų vertinimas net ir praėjus trims nepriklausomybės dešimtmečiams vis dar nevienareikšmis. Esame girdėję įvairiausių pasakojimų, ir su potekste „būta visokių“, tačiau prasidėjęs karas Ukrainoje, manau, sustiprino mūsų partizanų pasakojimą. Pradedame drąsiau į jį žiūrėti ir jį vertinti. Dargi – suprasti, kodėl vienas ar kitas kritikuotinas sprendimas, žvelgiant iš mūsų šiltų fotelių, nebeatrodo taip paprastai įvertinamas.

– Kaip skirtingai buvo vertinami partizanai mūsų istorijoje?

– Pasakojimas apie partizanus dar kurį laiką bus gyvas. Su kolegomis esame kalbėję, kad nuo istorinių įvykių turi praeiti koks 100 metų, kad koks nors pasakojimas nusistovėtų – kai nebelieka gyvosios atminties, tiesioginių palikuonių ir patyrusiųjų tą laikmetį.

Partizanų istorijai reikšmę ir įtaką turėjo sovietmetis ir valdžios vykdyta propaganda. Kol vyko partizaninis karas, buvo daug karinės propagandos, tačiau sovietinės valdžios siekis diskredituoti partizaninį judėjimą tęsėsi ir, jau pasipriešinimui pasibaigus, perėjo į ideologinę propagandą. Lietuvos nacionalinis muziejus saugo buvusio Revoliucijos muziejaus archyvinę medžiagą ir ją tyrinėjant galima pamatyti, kaip XX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo skiriama daug dėmesio šiai temai iš propagandinės pusės. Buvo specialiai renkama medžiaga, surengtos kelios parodos iškalbingais pavadinimais, pavyzdžiui, „Buržuaziniai nacionalistai – pikčiausi lietuvių tautos priešai“ su ją lydinčiu leidiniu „Būkit motinų prakeikti už nekaltą kraują“. Ši tema nebuvo užmiršta, bet buvo aiškiai formuojamas pasakojimas. Tai, deja, davė lauktų rezultatų. Turėjo užaugti viena nepriklausomos Lietuvos karta, kuri pradėtų su savo tėvais diskutuoti ir kelti klausimą, kad galbūt jų pasakojimas yra klaidingas ir suformuotas propagandos.

Žinoma, yra ir kitokių atvejų šeimose, pavyzdžiui, partizanai vykdė karo lauko teismo sprendimą ir nužudė jų artimuosius, tokiu atveju pasakojimas apie banditizmą eis iš kartos į kartą.

Kalbėdama apie propagandos padarytą įtaką turiu omenyje žmones, kurie iš esmės nebuvo susiję nei su viena, nei su kita puse ir kuriems sovietmetis labai sėkmingai įdiegė, kad partizaninis pasipriešinimas buvo banditizmas, ir kurie net ir ne iš piktos valios toliau rutulioja šį pasakojimą.

Atkūrus nepriklausomybę, suprantama, buvo imtasi kontrpropagandos. Ne kuriant pasakojimą apie kovojančią Lietuvą, bet visų pirma paneigiant tai, kas buvo skleista sovietmečiu. Paneigti faktus, net jei jie ir klaidingi, visuomet sudėtingiau. Žinoma, dar buvo nemažai gyvų laisvės kovotojų, prasidėjo įamžinimas, įpaminklinimas, bandymas susigrąžinti prarastą atmintį, pagaliau buvo galima ir gedėti. Šis etapas buvo labai stiprus pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Vėliau – gili duobė.

Sakyčiau, kad nuo 2010-ųjų vėl pradeda atsirasti idėjų ir renginių, susijusių su partizanų atminimu. Pavyzdžiui, ilgus metus truko Trakinių partizanų renginys, jau keturioliktą kartą vyks stovykla „Laisvės kovų atmintis“, išleistas grupės „Skylė“ ir Aistės Smilgevičiūtės muzikinis albumas „Broliai“ ir kt. Virsmas toks, kad iš istorinio pasakojimo pereinama į meninę, visuomeninę plotmę, kai ta tema gali tapti kuo nors daugiau nei vadovėlio medžiaga.

Rašydama disertaciją taip pat stengiausi pažvelgti į partizaninį karą kitaip, nei buvo įprasta. Vėliau su kolega V. Vaitkevičiumi kartu išleidome knygą „Lietuvos partizanų valstybė“. Norėjome pažvelgti į partizanus per vadovybės lygmenį ir remdamiesi jų dokumentais, jų pasakojimais. Kėlėme klausimus, kaip jie patys save suprato ir traktavo. Tuo metu tai buvo hipotezė, bet dabar jau atrodo, kad savaime aišku – jie turėjo savo valstybę, vadovybę, įstatymus, būrė, gynė, rūpinosi savo visuomene. Tad šiuo metu yra ir toks partizanų valstybės pasakojimas, bet tai nereiškia, kad po 20 metų neatsiras dar koks naujas pasakojimas. Nepaisant to, kad istorija pasakoja apie praeitį, ji – gyvas kūnas. Viliuosi, kad tas vakaras, į kurį kviečiu, ir bus apie tai.