Kiekvienas spektaklyje skambantis pasakojimas yra atvira ir sukrečianti išpažintis: nuo paprastų gyvenimiškų detalių prieinama prie karo realybės, kurios žmogus, jame nebuvęs, tiesiog negali įsivaizduoti.

Pasak režisieriaus O. Koršunovo, kuris prieš premjerą pats lankėsi Ukrainoje, „Liudijimai“ susiję su karo pradžia, nes istorijos daugiausiai buvo rinktos karo pradžioje: „Tai pasakojimas apie tą netikėtumą, šoką, kurį išgyveno žmonės. Apie paprastų žmonių poelgius, kurie lėmė tai, kad jie liko gyvi. Kaip jie bėgo, slėpėsi, kaip bandė gelbėti savo vaikus, kaip moteris, beveik nemokanti vairuoti, sugebėjo iš Mariupolio atvažiuoti iki Lietuvos...“

Viešojoje erdvėje be paliovos girdime naujienas apie karą, vyksta nuolatinė informacinė kova, kuriamos melagienos, pasitaiko įvairių manipuliacijų, todėl, anot kūrėjų, bet koks tikras liudijimas yra aukso vertės. „Jos labai norėjo, kad tos istorijos būtų paviešintos, kad jas išgirstų kuo daugiau žmonių ir pasaulis sužinotų tiesą“, – sako „Liudijimų“ kūrėjai.

Tokių istorijų, kokios pateikiamos „Liudijimuose“ neįmanoma surasti jokiose žiniasklaidos priemonėse, nes tai yra moters pasipasakojimas kitai moteriai, ukrainietės išpažintis Lietuvos aktorei, pasiryžusiai suteikti istorijai balsą.

„Kai karo pradžioje visi patyrėme šoką, atrodė, kad teatre neįmanoma nieko daryti. Tuo metu buvo galvojama, ar apskritai kultūra turi kokią nors vertę, ar teatre galima statyti klasiką. Bet Ukrainos teatrai šiandien kaip tik stato klasiką, ir žiūrovai eina jos žiūrėti. Teatruose statomos ir komedijos. Tokio teatro poreikis didžiulis. O karo pradžioje kilo klausimas, kaip po Aušvico: ar kultūra beturi prasmę? Panašus klausimas kilo ir po Bučos. Toje situacijoje man atrodė, kad vienintelis įmanomas dalykas – būtent toks teatro liudijimas. Susitikti su žmonėmis, dažniausiai moterimis, atvykusiomis iš karo zonos, ir kalbėtis, tiesiogiai perteikti jų patirtis kaip liudijimus...

Tai, ką mums pateikia medijos, yra abstraktūs namai, abstraktūs vaizdai – kažkieno namai, kažkieno ašaros... Bet kai kalbama apie savo namą, apie savo išsiskyrimą su artimu žmogumi, tai veikia visai kitaip.

Čia yra labai svarbu asmeniškas išgyvenimas. Tai, ką mums pateikia medijos, yra abstraktūs namai, abstraktūs vaizdai – kažkieno namai, kažkieno ašaros... Bet kai kalbama apie savo namą, apie savo išsiskyrimą su artimu žmogumi, tai veikia visai kitaip“, – sako „Liudijimų“ režisierius.

Spektakliui muziką sukūrė Antanas Jasenka, vaizdo projekcijas – Artis Dzerve, šviesas – Vilius Vilutis. Tekstus suredagavo Živilė Zablackaitė, kostiumus parinko Karolina Fiodorovaitė, spektaklio režisierius-asistentas – Antanas Obcarskas. Ukrainiečių istorijas liudija Vaiva Mainelytė, Rasa Samuolytė, Jurga Kalvaitytė, Jūratė Vilūnaitė, Neringa Bulotaitė, Diana Anevičiūtė, Jovita Balčiūnaitė.

„Liudijimai“ artimiausiu metu bus rodomi Anykščiuose (lapkričio 15 d.), Ignalinoje (gruodžio 6 d.) ir Šalčininkuose (gruodžio 9 d.) ir Vilniuje, LNDT (gruodžio 16, 17 d.).