Trys trėmimo etapai

Prieš 70 metų kruopščiai suplanuotus trėmimus vykdė Sovietų Sąjungos represinės struktūros. 1951 m. rudenį: rugsėjo 20–21 d., spalio 2–3 d. ir lapkričio 30 d. – iš Lietuvos į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus bei Irkutsko ir Tomsko sritis iš viso buvo ištremtos 5 139 šeimos – 20 357 žmonės.

Istorikų duomenimis, 1951-ųjų rudenį trėmimai vyko keliais etapais. Rugsėjo 20–21 d. į Irkutsko sritį ištremtos 822 šeimos (iš viso 3 072 žmonės). Visi jie buvo partizanų giminaičiai arba kovotojų rėmėjų ir ryšininkų šeimos.

Didžiausias trėmimas kartu su propagandine kampanija, kurios tikslas buvo paaiškinti kaimo gyventojams, kad "buožijos iškeldinimas – tai priemonė, garantuosianti dirbančių valstiečių saugumą ir pagerinsianti kolūkių kūrimo procesą", vyko 1951 m. spalio 2–3 d.

Nežinia: tremiami žmonės suvaryti į surinkimo punktą buvusioje Juknaičių parapijos bažnyčioje. Tauragės r., 1951 m. lapkričio mėn. / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Trėmimo operacijai vadovavo LSSR valstybės saugumo ministras Piotras Kapralovas ir SSRS MGB įgaliotinis Jakovas Jedunovas. Joje dalyvavo 3 818 MGB pareigūnų, 11 270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų ir 8 000 sovietinių partinių aktyvistų. Šis kontingentas sudarė per 3 000 operatyvinių grupių, tiesiogiai vykdžiusių trėmimus.

Kiekvieną grupę sudarė viršininkas (MGB operatyvinis darbuotojas), du stribai, du MGB kariuomenės kariai ir sovietų partiniai aktyvistai. Kaip teigia parodos autoriai, viena grupė galėjo dalyvauti tremiant nuo vienos iki trijų šeimų (atsižvelgiant į šeimos narių skaičių, atstumą nuo gyvenamosios vietos iki geležinkelio stoties ir pan.). Operatyvinės grupės pagal iš anksto parengtus sąrašus turėjo atlikti vadinamąjį šeimos pakėlimą: blokuoti tremiamųjų ūkį, neleisti pabėgti šeimos nariams, patikrinti, ar visi sąrašuose įrašyti žmonės yra namuose, ar teisingai užrašyti jų asmens duomenys ir pan., susodinti šeimą į transporto priemonę ir konvojuoti į surinkimo punktą – geležinkelio stotį, kur stovėjo paruošti vagonai. Čia grupės viršininkas perduodavo tremtinius ešelono viršininkui, atsakingam už tremtinių nugabenimą į paskirties stotį.

Turtas – kolūkiams

1951 m. spalio 4 d. MGB pareigūnų pažymoje konstatuojama, kad trėmimo operacijos metu buvo suformuota 16 ešelonų: dešimt – į Krasnojarsko kraštą, šeši – į Tomsko sritį. Iš viso ištremtos 4 143 šeimos – 16 150 žmonių, iš jų – 5 278 vaikai.

Darbas: 1951 m. tremtinės, tvarkančios geležinkelio bėgius miško kirtavietėje. Tunguskij Boras, Asino r., Tomsko sr., 1954–1956 m. / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Net ir tokios tragiškos tematikos fotografijose įamžinta mūsų žmonių šviesa – gilūs žvilgsniai, kuklios kasdienės pramogos, išgyvenimo laimė.

Ištremiami visam gyvenimui žmonės galėjo su savimi paimti 1 500 kg reikalingų daiktų ir darbo įrankių. Tuo pat metu ūkyje pasilikę aktyvistai aprašydavo žmonių užgyventą konfiskuojamą turtą: gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, baldus ir kitus namų apyvokos daiktus, padargus ir gyvulius – viskas per kelias valandas virto kolūkine nuosavybe.

1951 m. lapkričio 30 d. įvyko dar vienas trėmimas – keliasdešimt ūkininkų šeimų išvežta į Altajaus kraštą Bijsko rajoną.

Visų šių trėmimų tikslas buvo kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją ir silpninti kovojančių partizanų rėmėjų gretas.

Atminties keliu

Šiai skausmingai tautos naikinimo operacijai atminti surengtą virtualiąją parodą galima aplankyti adresu https://bit.ly/3uucGTD.

Projekte panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus ir centro istorikų publikuota medžiaga.

Virtualiąją parodą sudaro šešios dalys: "Juos ištrėmė 1951 m. rudenį", "Darbas tremtyje", "Tremties metų kasdienybė", "Sibiro mokykla", "Netektys" ir "Sugrįžimas", iliustruotos archyviniais dokumentais, ištremtųjų nuotraukomis ir asmeniniais dokumentais, tremtinių dienoraščių ištraukomis.

Simbolis: savadarbė Lietuvos trispalvė, kuri 1951 m. nežinomo tremtinio buvo išvežta į Sibirą ir sugrąžinta atgal į Lietuvą. / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Apsnigtos žieminės, kuriose glaudėsi savo gimtųjų namų netekę tremtiniai, ar ties vaikelio karsteliu sustingusios šeimos nuotraukos sukrečia. Vis dėlto net ir tokios lietuvių tautai tragiškos tematikos fotografijose įamžinta mūsų žmonių šviesa – gilūs žvilgsniai, kuklios kasdienės pramogos, santūrūs veidai darbo vietose, išgyvenimo laimė.

Parodos lankytojų negali nesukrėsti dokumentai, kuriuose pranešama apie pasmerktųjų bandymus pabėgti ar pažįstamiems slapta perduoti ir taip nuo tremties išgelbėti kūdikius, pakeliui į Sibirą gimusius vaikus.

Parodoje – unikalios nuotraukos, kuriose įamžinti nedrąsios vilties vedami į Lietuvą grįžtantys lietuviai. Atsisveikindami su tremties broliais ir seserimis, jie leidžiasi ašaromis nulaistytu keliu į vakarus, į gimtinę. Kas vežinas Sibire gimusia atžala, kas – išsaugota savadarbe trispalve, jie kyla į tolimą kelionę nė nenutuokdami, koks skausmingas jų laukia susitikimas su gimtine, su svetimiems žmonėms atiduotais namais.