Profesionaliojoje scenoje I.Milkevičiūtė – jau daugiau nei 40 metų. Jos kurti operų personažai pavergė ne tik lietuvių širdis – solistė pelnė ir tarptautinį pripažinimą. Šiai dainininkei teko stovėti ne vienoje pasaulyje garsioje klasikinės muzikos scenoje, tačiau ji sako, kad daug keliaudama visuomet pasiilgdavo Lietuvos.

Žvelgiant į I.Milkevičiūtę, nekyla abejonių, kad sėkmė ją lydėjo toli gražu ne vien dėl ištobulintos technikos. Nuoširdumas ir meilė muzikai bei aplinkiniams – štai kas privertė publiką ją taip pamilti. Savo šilumą pastaruoju metu klausytojams I.Milkevičiūtė dalijo jubiliejiniuose koncertuose, dainuodama su Lietuvos valstybiniu orkestru, savo buvusiomis studentėmis ir kolegomis.

– Solidžią sukaktį – 70-metį – minite koncertais su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Ką jums pačiai, kaip atlikėjai ir kaip žmogui, reiškia šie koncertai? Galbūt tai savotiškas ilgai trunkančios karjeros apibendrinimas?

– Kiekvienas koncertas man yra šventė, ypač jeigu dainuoju su orkestru. Kiekvieną kartą stovėdama scenoje džiaugiuosi turėdama galimybę pabūti su žmonėmis, kurie ateina pasiklausyti manęs. Turiu omenyje ne tik klausytojus – į savo jubiliejinį koncertą pasikviečiau kolegų ir studentų: Joaną Gedmintaitę, Sandrą Janušaitę, gaila, kad negalėjo atvykti Aušrinė Stundytė, kuri gyvena Vokietijoje ir yra labai užsiėmusi. Atvyko ir mano dukra Asmik Grigorian. Labai dėkinga esu ir prof. Vytautui Juozapaičiui, kuris sutiko padainuoti šiame koncerte, taip pat ir mūsų mylimam tenorui Vaidui Vyšniauskui. Džiaugiausi galimybe scenoje pabūti su maestro Gintaru Rinkevičiumi ir jo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, talkinusiu man ir 60-mečio jubiliejuje. Kodėl šis orkestras ir maestro G.Rinkevičius? Šiam orkestrui tik susikūrus aš buvau viena pirmųjų jo atlikėjų, o mūsų draugystė su šiuo kolektyvu ir jo vadovu vis dar tęsiasi.

– Kaip rinkotės repertuarą? Tai buvo jūsų mėgstamiausi kūriniai? Galbūt arijos, atnešusios jums šlovę?

– Rinkausi tuos kūrinius, kuriuos šiuo metu dar galiu dainuoti, ir, žinoma, tuos, kurie tinka mano balsui ir yra artimi širdžiai. Štai, pavyzdžiui, visuomet labai mėgau Giuseppe Verdi "Aidą". Šioje operoje yra keletas labai gražių duetų, o duetus, turiu pasakyti, publika labai mėgsta. Ankstesniame koncerte dainavau finalinį Aidos ir Radameso duetą su tenoru, o dabar man labai patinkantį Aidos ir Amonasro duetą su baritonu. Šio dueto turinys atspindi komplikuotą Aidos santykį su tėvu, Etiopijos karaliumi, kuriam ji prižadėjo iš mylimojo Radameso sužinoti slaptą kelią, padėsiantį pabėgti iš Egipto. Aidą čia kankina dvejopi jausmai – meilė Radamesui ir pareiga tėvynei. Apskritai G.Verdi muzika yra labai nuostabi, kaip ir Giacomo Puccini. Mano dukra dainavo duetą iš jo operos "Manon Lesko" drauge su V.Vyšniausku. Atrodo, kad programa ir pats koncertas pavyko, nes iš publikos ir pačių orkestro muzikantų girdėjau nemažai komplimentų. Dėl to labai džiaugiuosi.

– Per savo karjerą esate sudainavusi kone visus lyrinio ir dramatinio soprano vaidmenis. Ar galėtumėte kurį nors iš jų išskirti kaip ypatingą ar itin artimą?

– Dažnai sulaukiu šio klausimo. Su kiekvienu vaidmeniu susigyveni, atiduodi jam daug jėgų, jis tarsi apsigyvena tavyje. Tad kiekvienas yra be galo brangus. Tik galbūt ne su visais vienodai išryškėji, atsiskleidi, ir publika vienus priima šilčiau nei kitus. Mano, kaip atlikėjos, biografijoje svarbią vietą užima Violetos vaidmuo G.Verdi operoje "Traviata", nes tai buvo mano diplominis darbas, o kartu ir pirmas vaidmuo, su kuriuo pakliuvau į Operos ir baleto teatrą (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, LNOBT – red. past.). Pirmuosiuose "Traviatos" spektakliuose jau dirbant operos teatre Alfredą dainavo maestro Virgilijus Noreika, tad, turiu pasakyti, kad šie pirmieji spektakliai jaunai, dar tik pradėjusiai pirmuosius žingsnius didžiojoje operos scenoje, ir dar su žymiausiu operos tenoru, man buvo išties neužmirštami. Mūsų operos teatras buvo pakviestas gastrolių Lodzės operos teatre. "Traviata", kurioje dainavau aš ir maestro V.Noreika, jiems taip patiko, kad paprašė dar vieno spektaklio, atšaukdami vieną iš savo repertuaro.

Su kiekvienu vaidmeniu susigyveni, atiduodi jam daug jėgų, jis tarsi apsigyvena tavyje. Tad kiekvienas yra be galo brangus.

Kita man asmeniškai labai ypatinga opera – G.Puccini "Madam Baterflai". Su šiuo vaidmeniu Japonijoje laimėjau tarptautinį konkursą. G.Puccini "Madam Baterflai" yra viena gražiausių operų. Tarp savo mėgstamiausių negaliu nepaminėti ir Vincenzo Bellini operos "Norma", kuri Lietuvoje buvo pastatyta pirmą kartą. Apskritai, bel canto opera mano balsui labai tiko, nors išties yra ką padainuoti. Iki šiol publika klausia, galbūt dainuosiu žymiąją Normos ariją "Casta Diva", tad šį kartą mes ją pasidalydamos atlikome kartu su dukra A.Grigorian, tad išpildėme publikos norą. Mėgstu ir herojines operas.

Su G.Verdi opera "Nabucco" buvau kviečiama daug kur – dainavau Latvijoje, Briuselyje, Barselonoje, daugelyje Vokietijos miestų, operos festivaliuose Koblence, "Dalhalla" Švedijoje, Varšuvos Didžiajame operos teatre ir kitur. Viena pastarųjų mano operų – G.Puccini "Turandot", kurią dainavau Latvijoje, Norvegijoje, Bergene, Osle, "Dalhalla" festivalyje Švedijoje. Ši opera man tiko ir patiko, tik gaila, kad spektaklis egzistavo labai trumpai, nes teatras turėjo kitų planų – statyti Modesto Musorgskio "Borisą Godunovą", tad neturėdami kur dėti dekoracijų "Turandot" panaikino. Apskritai, visi šie vaidmenys reikalauja tam tikro diapazono, tam tikros dramatinės jėgos. Man jie visi brangūs, nes muzika yra geniali, o ir publika juos labai mėgo.

– Žvelgiant į įspūdingą jūsų muzikinę biografiją, regis, artimiausi jums itališkos operos kūrėjai – V.Bellini, G.Verdi, G.Puccini. Tad knieti paklausti – kaip jų savotišku priešininku tapęs Richardas Wagneris?

– Teko dainuoti ir jo operas, tiesa, visai neseniai atlikau Brunhildos vaidmenį operoje "Valkirija". R.Wagnerio muzika tikrai neeilinė, be galo sudėtinga, ne taip lengvai suprantama. Kažkada seniai esu dainavusi ir "Skrajojančiame olande" bei "Tanhoizeryje", netgi buvau pakviesta į Vokietiją, kompozitoriaus tėvynę. Apskritai prie R.Wagnerio muzikos prisiliečiau gana vėlai, tad galbūt R.Wagnerio operos nepirmauja mano repertuare kaip minėtieji italai. Ir nors labai nelengva jį dainuoti, atlikti vaidmenis jo operose man labai patiko.

– Kone visi jūsų operų vaidmenys – romantizmo kompozitorių operų. Esate romantinės muzikos gerbėja ar tiesiog vaidmenis dažniausiai diktavo sąlygos?

– Tikriausiai taip jau susiklostė, kad ką statė mūsų Operos ir baleto teatras, ten ir dainavau. Daug spektaklių buvo statoma būtent man, nes aš nuolatos būdavau kviečiama ir kitur. Pavyzdžiui, buvau pakviesta į tarptautinį operos festivalį Jugoslavijoje, kur turėjau dainuoti G.Verdi "Aidą", tad šią partiją išmokau specialiai šiam įvykiui. Vėliau "Aida" buvo statoma ir Lietuvoje. Panašiai nutiko ir su G.Verdi "Ledi Makbet" – šią ruošiau Varšuvai. Atlikti Leonoros vaidmens G.Verdi "Trubadūre" buvau pakviesta JAV: Čikagos lietuvių opera sužinojo, kad kažkokia Irena Milkevičiūtė laimėjo "Madam Baterflai" konkursą, tad atvyko operos fondų atstovas iš Čikagos, paprašė atvažiuoti padainuoti Leonoros partiją "Trubadūre". Pas mus šio spektaklio tuomet nebuvo, tad išmokau Leonoros partiją lietuvių kalba specialiai Čikagos lietuvių operai, o vėliau spektaklis atsirado LNOBT repertuare. Taip jau išėjo, kad daugeliui vaidmenų tiesiog susidarė tinkamos sąlygos. Tiesa, nebūčiau jų atlikusi, jeigu man būtų nepatikę.

– Stažavotės žymiajame Milano "La Scala" teatre, pačioje jūsų labai mėgstamos itališkos operos kvintesencijoje, kur buvote įvertinta kaip turinti gerą vokalo techniką, nepaprastai muzikali, puikiai stilių jaučianti dainininkė. Ką jums davė ši patirtis?

– Stažuotė "La Scaloje" buvo tikrai labai įsimintina. Ten aš turėjau galimybę sustatyti savo balsą, nes Lietuvoje dainavimo mokiausi tik ketverius metus, o technika dainininkui tikrai labai svarbi ir reikalinga, reikia mokėti ją atitinkamai valdyti, o tam reikia laiko. Tad ten tikrai turėjau laiko ir galimybių savo balsą tobulinti. Man vokalą dėstė žymiojo Arturo Toscanini laikų "Aida" Gina Cigna. Turėjau galimybę stebėti ir ten statomus spektaklius. Stažuodamasi dainavau ne tik itališką romantinę operą – teko atlikti ir Piotrą Čaikovskį, Claudio Monteverdi, buvau įtraukta į teatro rengiamus koncertus "Piccola Scala" ir "La Scalos" organizuotus spektaklius vaikams.

– Pirmą kartą LNOBT dainavote 1976-aisiais. Praėjo nemažai laiko. Kas pasikeitė nuo tada jūsų, kaip dainininkės, gyvenime?

– Kiekvienais metais su kiekvienu nauju vaidmeniu tobulėji. Tai ir yra pats didžiausias tikslas ir džiaugsmas. Juk vokalistas negali būti toks pats tuomet, kai jis yra ką tik baigęs studijas, ir po daugelio metų, dainavęs daugelyje operų ir koncertų. Savaime suprantama, kad praktika daro savo. Jeigu jaunystėje galėjau dainuoti vien savo prigimtimi, talentu, tai kuo toliau, tuo labiau turėjau ir turiu tobulinti save, techniškai suprasti, kaip reikia dainuoti, kad balsas tarnautų ilgai.

– Esate labiau žinoma kaip operos solistė. Tarsi susidaro įspūdis, kad kamerinė muzika jums lieka antrame plane...

– Iš tiesų aš labai daug esu dainavusi ir kamerinės muzikos, turėjau arti tūkstančio rečitalių, su jais važinėjau po visą buvusią Sovietų Sąjungą, Sibirą, Aziją, Pietų ir Šiaurės Ameriką, daugelį kitų šalių. Atlikau daug ir stambių, ir smulkesnių žanrų kūrinių – G.Verdi "Requiem", Wolfgango Amadeus Mozarto "Requiem", Antonino Dvorako "Requiem" ir "Stabat Mater", Gustavo Mahlerio simfonijas Nr. 2 ir Nr. 8, V.Bellini Mišias, Richardo Strausso kūrybą, lietuvių kompozitorių kūrinius ir kt. Teko daug koncertuoti su orkestrais ir su fortepijonu. Tikriausiai kamerinė muzika mano muzikinėje biografijoje neiškyla į pirmą planą todėl, kad labai daug dėmesio sulaukia vaidmenys operose.

– O kas jums artimiau – opera ar kamerinė muzika?

– Lyg ir įprasta manyti, kad kamerinę muziką dažnai renkasi atlikėjai, kurie galbūt neturi pakankamai balso stiprumo ar diapazono, reikalingo operai. Be to, mane dar nuo studijų laikų vis kvietė dainuoti operose, tad natūraliai mažiau laiko liko kameriniams opusams. Bet kamerinė muzika irgi suteikia daug džiaugsmo – čia iššlifuoju kiekvieną kūrinėlį, kiekvieną jo detalę, tarsi kokį briliantą. Tokia praktika padeda ir dainuojant operoje.

– Kuo skiriasi dainavimas operoje ir koncerte?

– Kai dainuoji operoje, į sceną persikelia visas gyvenimas – per savo įkūnijamą personažą atskleidi labai daug ką, visų pirma, epochą, kurioje ta muzika buvo sukurta. Išgyveni ir santykius su kitais personažais, savo scenos partneriais. O kartu per tą bendravimą ir muziką išreiški ir savo personažą, kurio gyvenimą gyveni nuo pat operos pradžios iki pabaigos. Kita vertus, dainuodamas operoje turi ir šiek tiek laiko pailsėti tarp savo solinių numerių. O koncerte – ne. Čia visuomet esi su žiūrovu, be jokios pertraukos. Kiekvienas atliekamas kūrinys yra skirtingos epochos, skirtingo stiliaus daugeliu prasmių. Jeigu dainuoji operų arijas, kiekvienoje turi įkūnyti ir skirtingą personažą. Tad dainuoti koncerte yra, sakyčiau, net sunkiau nei operoje. Juk norint išlaikyti klausytojo dėmesį viso koncerto metu reikia būti ir techniškai labai pasikausčiusiam, taip pat reikia ir atitinkamo fizinio bei psichologinio pasiruošimo. Bet kai muzika pradeda skambėti, aš tiesiog esu joje, tame personaže – visa tai diktuoja kompozitorius ir teksto autorius. Kai jaučiu, kad publika mane priima, jaučiu atgalinį ryšį, jaučiuosi be galo laiminga. Ir atvirkščiai – jeigu jaučiu, kad ji nuobodžiauja, vadinasi, kažką ne taip darau.

Kai dainuoji operoje, į sceną persikelia visas gyvenimas – per savo įkūnijamą personažą atskleidi labai daug ką, visų pirma, epochą, kurioje ta muzika buvo sukurta.

– Esate turėjusi tokios nemalonios patirties – nuobodžiaujančią publiką?

– Tiesą sakant, man neteko to patirti. Žinoma, ne visiems juk Dievulis davė ausį. Būna, kad salėje sėdi vaikai ar seneliai, ar invalidai, ar net psichikos ligomis sergantys žmonės. Tuomet būna sunku. Tačiau visuomet randu salėje žmogų, kuris įdėmiai klausosi, tada susikoncentruoju į jį .

– Kaip tapote dainininke? Juk profesionalios muzikės kelią pradėjote nuo kanklių...

– Nuo vaikystės žinojau, kad noriu būti dainininke. Mėgau dainuoti, šokti, deklamuoti – tokie buvo mano vaikystės žaidimai. Namuose buvo muzikuojama, nors ir ne profesionaliai. Vienas senelis grojo akordeonu, kitas – smuiku, močiutės dainuojamos dzūkų liaudies dainos yra archyvuose. Seneliai buvo savamoksliai, tačiau muzikalumo jiems netrūko. Močiutė, dainuodama liaudies dainas su daugybe stulpelių, išlaikydavo intonaciją iki galo, galbūt turėjo absoliučią klausą. Tikriausiai ir aš muzikalumą paveldėjau iš senelių ar tėvų. Dar vaikytėje atsirado poreikis muzikuoti, dainavau nuo mažumės. Visada buvau kviečiama pasirodyti mokyklos renginiuose. Tačiau tai nebuvo vienintelė mano mėgstama sritis. Kai man buvo dvylika, tėvelis nuvežė į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, manė, kad įstosiu mokytis baleto, tačiau neįstojau. Vėliau bandžiau dailę, nes mėgau piešti, tačiau, matyt, ir čia netikau. O kai baigiau septynias klases, muzikos mokytojas mokykloje patarė stoti į muzikos technikumą rimtai mokytis muzikos, nes matė, kad esu muzikali. Tačiau keturiolikos metų į dainavimą niekas nepriima, juo labiau, jeigu neturi reikalingo muzikinio pasiruošimo. Tad vienintelė specialybė, kurią galėjau rinktis, buvo kanklės. Ir labai tuo džiaugiausi, nes čia įgijau muzikinį išsilavinimą, kuris labai pravertė mokantis solinio dainavimo. Įstojau į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, paskui perėjau į Kauno J.Gruodžio konservatoriją. Kaune gyveno giminių, tad buvo tiesiog lengviau pragyventi. Muzikos technikume buvo mokoma fortepijono, solfedžio, dirigavimo ir kitų privalomų dalykų. Tie šešeri metai mane paruošė, subrandino kaip muzikantę, ir kai radau darbą pagal specialybę Kaišiadorių muzikos mokykloje, galėjau ryžtis mesti kankles ir pereiti į dainavimą, apie ką svajojau seniai – įstojau į vokalo studijų tuometės Lietuvos konservatorijos prof. Zenono Paulausko klasę, į antrą kursą, ir baigiau ją per ketverius metus. Iš tiesų tai yra labai trumpas laikas vokalo studijoms. Tačiau laimėti sąjunginiai ir tarptautiniai konkursai man atvėrė kelius koncertuoti ar dainuoti operose daugelyje šalių, taip pat ir galimybę stažuotis "La Scaloje".

– O ar niekada neabejojote savo pasirinkimu?

– Ne, niekada. Visada žinojau, kad esu teisingame kelyje. Kokia didelė laimė, kai žmogus dirba tą darbą, kuriam jis pašauktas, kurį jis sugeba. Tuomet gyvenimas yra tarsi didelė šventė. Ir aplinkiniams žmonėms, ir sau pačiam.

– Dėstote vokalą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Kaip jūsų gyvenime atsirado pedagoginis darbas? Juk veiklos turėjote pakankamai.

– Jis atsirado daug vėliau. Dėstyti LMTA man pasiūlė profesorius Eduardas Kaniava, kai jis buvo dainavimo katedros vedėjas. Iš pradžių aš nenorėjau sutikti, juk tiek daug visur važinėjau koncertuodama. Tačiau jis mane įtikino sakydamas, kad vien jau ateidami į mano spektaklius studentai gaus didelę pamoką. Tuomet ir pradėjau dėstyti, ir labai džiaugiuosi, kad galiu savo žinias perteikti kitiems.

– Visa jūsų šeima muzikantai, negana to – dainininkai (vyras – tenoras Gehamas Grigorianas, dukra – sopranas A.Grigorian). Kaip čia taip atsitiko, kad visi pasirinkote tokį patį kelią?

– Suteikti vaikams profesionalų muzikinį išsilavinimą buvo mano tikslas. Mano sūnus Irvidas baigė LMTA, tačiau vėliau pasuko kitu keliu – jis dirba versle. O dukra Asmik Asta seka mano pėdomis. Labai džiaugiuosi jos pasiekimais. Savo vaikams suteikiau aukštąjį išsilavinimą ir pastačiau juos ant kojų pati be galo daug koncertuodama.

Niekur neradau tokios ramybės kaip Lietuvoje. Net ir gastrolėse laiminga jausdavausi tik apie dvi savaites – tuomet pradėdavau verkti, ilgėtis namų.

– Esate pelniusi tarptautinį pripažinimą, dainavote daugelyje žymių pasaulio operos teatrų ir koncertų salių. Kodėl nedarėte karjeros užsienyje, o pasirinkote gyventi Lietuvoje?

– Po kone kiekvieno laimėto konkurso man tekdavo išvykti koncertuoti, buvau gavusi ir nuolatinių darbo pasiūlymų, pavyzdžiui, Didžiajame Maskvos teatre, tačiau tuomet vietoj jo pasirinkau stažuotę "La Scaloje". Kodėl nepasilikau? Nes nesvarbu, kad ir kokiame nuostabiame mieste būčiau –  Maskvoje, Milane ar Niujorke, šie miestai man yra pernelyg dideli, aš negalėčiau juose gyventi, juk augau Dzūkijos kaime, tad esu, galima sakyti, kaimo žmogus. Niekur neradau tokios ramybės kaip Lietuvoje. Net ir gastrolėse laiminga jausdavausi tik apie dvi savaites – tuomet pradėdavau verkti, ilgėtis namų.

– Ką veikiate laisvalaikiu, kai nedainuojate?

– Dainuoju. Laisvalaikiu mokausi naujus kūrinius, juk pastaruoju metu daug koncertuoju. Dainuodama užmirštu viską, kas negerai, kas kelia nerimą. Žinoma, nueinu į teatrą, į koncertus, neseniai pasikeičiau savo butą, kad galėčiau jausti gamtos grožį ir paukščių čiulbėjimą. Be abejo, yra ir buitiškesnių užsiėmimų, juk turiu septynis anūkus, tad tenka ir su jais pabendrauti. O rankdarbiais neužsiimu ir į daržą kol kas taip pat nelendu.