P. Picasso buvo tikras moterų numylėtinis, negalėjęs būti ištikimas. Net kai buvo vedęs ar turėjo nuolatinę partnerę, jis palaikė santykius su visa eile meilužių. P. Picasso taip pat buvo prisiekęs komunistas, kurį kiti komunistai atmenė. Nors jis sulaukė Sovietų Sąjungos apdovanojimų už savo veiklą, buvo akivaizdu, kad jis nėra skaitęs jokių komunistinių veikalų. Salvadoras Dali kartą yra pasakęs: „Picasso yra dailininkas, ir aš esu. Picasso yra ispanas, ir aš esu. Picasso yra komunistas, ir aš nesu“.

Kad ir kaip ten būtų, P. Picasso nebuvo nuobodus. To jis labiausiai ir nekentė. Būdamas garsus žmogus jis visada sulaukdavo didelių meno gerbėjų dėmesio, tačiau kartais jie jam pasirodydavo mirtinai neįdomūs. Tai kodėl dailininkas į juos neturėjo paleisti šūvio?

commons.wikimedia.org nuotr.

P. Picasso dievino prancūzų rašytojo, simbolisto Alfredo Jarry'is darbus ir asmenybę. A. Jarry'is su savimi nešiojosi „Browning“ revolverį, todėl šiuo pavyzdžiu pasekė ir ispanų dailininkas. Tik rašytojo ginklas buvo užtaisytas tikrais šoviniais, o dailininko – tuščiais. Tai, beje, buvo tas pats ginklas – P. Picasso nusipirko A. Jarry'is revolverį po rašytojo mirties 1907 metais.

Į ką P. Picasso šaudė? Į savo kūrybos gerbėjus. Jei tik kas bandydavo paklausti apie kurio nors paveikslo prasmę, P. Picasso į jį paleisdavo šūvį. Prasmė yra žiūrėtojo, o ne dailininko galvoje, supraskite.

Žmonėms tokie pokštai, žinoma, nepatiko, tačiau greitai visi suprato, kad tai – menininko keistenybė. Viena iš daugelio. Šiais laikais tokie pokštai jau nebūtų taip paprastai priimami. Juolab, kad ir tuščio šovinio salvė gali pridaryti problemų.