Jie nelinkę patys didžiuotis savo herojiškais darbais, tačiau juos apdovanoti ir jiems padėkoti yra būtina. Nes tai – žmonės, kurie gelbėja gyvybes, teikia nesavanaudišką pagalbą, dalijasi gyvybiškai svarbiais mokslo pasiekimais ar ryžtasi donorystei, dovanodami šansą į gyvenimą kitiems.
Arnas ir Svetlana Astrauskai
Arnas ir Svetlana Astrauskai be galo laukė gimstančio sūnaus. O akimirką, kai Aras gimė, šeima atsimena taip, tarsi tai būtų buvę vakar. Deja, Arą žaibiškai užklupo liga… O jau netrukus gydytojai pranešė, kad ji yra stipresnė už mažąjį Arą – tėvai išgirdo baisiausius žodžius. Arnas ir Svetlana iškart buvo informuoti apie donorystės galimybę, tačiau sprendimą turėjo priimti patys. Ir nors šeimai tuo metu viskas aplink nusidažė juoda spalva, jie netrukus pasirinko. Donorystės dėka, Aro širdis ir inkstai buvo paaukoti ir suteikė šansą gyventi kitiems. Būtent tuo metu šviesos ir vilties spindulėlį pamatė ir Aro tėvai. Juk nėra didesnės dovanos nei suteikti gyvenimą kitiems vaikučiams, kuriems donoras – vienintelė viltis išgyventi. Todėl, nors Aro istorija šioje žemėje baigėsi, jo nuostabių tėvelių dėka, ji tęsis jau kituose žmonėse. Aras niekuomet nebus užmirštas – jo širdelės dūžiai ir toliau skambės kitoje krūtinėje. O jo dvasia amžinai gyvuos mylinčių Arno ir Svetlanos atmintyje. Būtent su šia mintimi jie gyvens ir toliau. Arnas ir Svetlana – tarsi visos donorystės simbolis.
Indrė Gruodienė
Tam, kad pasijaustume reikalingi ir svarbūs, kartais tereikia vieno žmogaus, kuris tai pastebėtų ir padėtų šiam jausmui įsiliepsnoti. Būtent tą net ne vienam, o daugybei žmonių padėjo pajusti Indrė Gruodienė. Po 8 metų darbo socialinės globos namuose, ji suprato skaudžią tiesą – žmonėms su negalia reikia ne tik priežiūros, bet ir galimybės skleistis, augti, kurti, užsidirbti ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Būtent tą jį suteikė Daugėliškio socialinėse dirbtuvėse, kurios pradėjo keisti ne tik bendruomenės narių, bet ir jų artimųjų gyvenimus. Tai – tokios dirbtuvės, kuriose žmonės ne tik atrado vieni kitus, bet ir jaučiasi išsipildę, priimami aplinkinių. O svarbiausia, kad šią bendruomenę vienija prasmingas, bet paprastas žodis – komanda.
Gintaras Šeškevičius
Spalio 25-osios rytą Gintaras kartu su mama iš Vilainių važiavo į Marijampolę, tačiau niekas negalėjo numatyti, kas nutiks pasiekus geležinkelio pervažą Kėdainių centre. Ties ja reikėjo stabtelėti – artėjo traukinys. Gintaro automobilis prie pervažos sustojo pirmasis. Vyro dėmesį netrukus patraukė vyresnio amžiaus moteris, kuri būtent tuo metu išėjo į gatvę ties traukinio bėgiais… Gintarui nekilo jokių klausimų – jis iškart suprato, kad laukti negalima – senjorę reikia gelbėti. Todėl, net ir suvokdamas didžiulę grėsmę bei matydamas sparčiai artėjantį traukinį, Gintaras saugiai bei greitai pervedė senjorę iki šaligatvio. Kasmet tokiose pavojingose situacijose žūsta žmonės, tačiau Gintaro dėka, šįkart tragedijos pavyko išvengti. Jei ne jis, šios moters jau nebūtų gyvos, tačiau Gintaras tapo jos angelu sargu. Daug metų policijoje pradirbusio vyro patirtis jam tą rytą suteikė tai, ko pritrūko kitiems vairuotojams – aiškų žinojimą, kuo gali baigtis abejingumas.
Adrianas Račkauskas
Dar ne taip seniai mokyklą pradėjęs lankyti 7-metis Adrianas nė nesapnavo, kad įprasta rugsėjo popietė taps išbandymu, kokį retai patiria net suaugusieji. Berniukas, kuriam sunku išreikšti save žodžiais, tądien prabilo didvyriškais veiksmais. Nelaimės dieną, jo kaimynui Vytautui pasilenkus pasemti vandens iš prūdo, vyrui stipriai apsisuko galva ir jis įkrito. Netrukus Vytautas suprato, kad pačiam išlipti iš prūdo nepavyks. Laimei, būtent tuo metu pas savo gerą draugą Vytautą atvyko Adrianas. Pamatęs šokiruojantį vaizdą, berniukas nė akimirkai nesudvejojo ir su dviračiu nurūko kviesti močiutės. Į pagalbą pasikvietus netoliese dirbusį ūkininką, netrukus jie dviese išgelbėjo skendusį Vytautą. Istorija būtų pasibaigusi liūdnai, jei ne ypatinga Vytauto ir Adriano draugystė – savo vaikų neturintis Vytautas berniuką laiko tarsi anūku. O nelaimės akivaizdoje Adrianas įrodė, kad didvyriais tampa ne tie, kurie kalba garsiausiai. Didvyriai yra tie, kurie nedvejodami ištiesia pagalbos ranką.
Edvardas Blaškevičius
Edvardas taiso kompiuterius savo įmonėje, tačiau tikrasis jo pašaukimas prasideda vakare – neįgalių vaikų treniruotės tapo Edvardo gyvenimo misija. Pasibaigus projekto finansavimui, jis pradėjo dengti išlaidas iš savo uždarbio, kad tik treniruotės ir vaikų progresas nenutrūktų. Tokia auka jam neatrodo per didelė. Jis įsitikinęs, kad vanduo numalšina skausmą, nes tą patyrė ir pats. Prieš 25 metus jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Būdamas vos 14-os, jis pateko į siaubingą autoavariją. Smūgis buvo toks stiprus, kad gydytojai Edvardui daug nežadėjo, o ypač – kad jis vaikščios. Bet jo užsispyrimas ir mintys apie sportą, plaukimą, buvo labai stiprios. O grįžęs į baseiną, jis grįžo ir į save. Kitaip, nei prognozavo gydytojai, Edvardas po pusantrų metų jau pradėjo vaikščioti. Vyras atvirai pripažįsta, kad sportas jį išgelbėjo.
Profesorė Jurga Bernatonienė
Visa profesorės J. Bernatonienės veikla yra skirta kurti sveikesnę ir stipresnę Lietuvos ateitį. Profesorė net 10 metų paskyrė kvapniosios aniužės tyrimams bei išrado vaistą širdies ligoms gydyti, aritmijai. Šis išradimas buvo pripažintas Europos patentu. Tai – didžiulis Lietuvos mokslo laimėjimas, kuris įrodo, kad mūsų šalyje gimsta pasaulinės reikšmės inovacijos. J. Bernatonienės vykdomi moksliniai tyrimai buvo apdovanoti ir Lietuvos mokslo premija, kuri prilygsta lietuviškajam Nobeliui. Visą premiją ji paskyrė studentams – profesorė ne tik moko, bet ir investuoja į jaunus protus. J. Bernatonienė įsitikinusi, kad mokslas ir verslas gali tekėti ta pačia vaga – kurdama vaistus, odontologinius preparatus bei kosmetinius gaminius, ji dirba su Lietuvos ir tarptautinėmis įmonėmis. O šiuo metu J. Bernatonienė dirba ir prie naujos technologijos, kuri leis gydytojams pacientams paskirti idealiai subalansuotus vaistus, derinant juos pagal žmogaus poreikius, sveikatos būklę ir ligos specifiką. Tai – proveržis, kuris gali pakeisti farmacijos ateitį.
Mantas Kazmiruk
Mantas gyvena Vilniuje ir dirba finansų apskaitos srityje, tačiau po paprasta jo kasdienybe slypi nepaprastas atsidavimas. Jis tiki, kad tikrasis pilietiškumas reiškia nuoširdų norą padėti kitiems. 2023 m. rugsėjį, važiuodamas į gimtinę, Mantas pamatė į autoavariją patekusį ir ant žemės gulintį garbaus amžiaus senolį su kraujuojančia galva. Mantui pavyko sustabdyti kraujavimą, o tuomet – ir iškviesti jam greitąją pagalbą. Tais pačiais metais jis padėjo ir į avariją patekusiam motociklininkui. Visgi geriausiai apie Manto norą padėti kitiems byloja jo požiūris į donorystę – jau beveik 10-metį jis yra aktyvus kraujo donoras, atlikęs apie 20 kraujo ir trombocitų donacijų. O pernai jis tapo ir kaulų čiulpų donoru – tai leido vienai pacientei išgelbėti gyvybę. Ateityje Mantas svarsto tapti paramediku ir dar labiau prisidėti prie visuomenės gerovės. Jis tiki, kad kiekvienas galime ištiesti pagalbos ranką ir taip kurti dar gražesnę ir laimingesnę Lietuvą.
Šventinį vakarą savo padėką bei ryškiausius pasirodymus kiekvienam žiūrovui ir apdovanojimų ceremonijos herojams skyrė garsiausios šalies žvaigždės. Tarp jų – Merūnas Vitulskis, Alanas Chošnau su dukrele, Jonas Nainys ir Petunija, Adomas ir Ovidijus Vyšniauskai, Inga Jankauskaitė, Vaidas Baumila bei daugelis kitų.
Naujausi komentarai