„Pano labirintas“, arba Nepamirštama tikrovės pasaka

Meksikos kinas – nerealiame pakilime. Triumfuoja Alehandro Gonsaleso Injaritu „Babelis“, pelnęs „Auksinį gaublį“ kaip geriausias metų filmas. Alfonso Kuarono utopija „Žmonių vaikai“ – viena originaliausių pernai metų juostų. Gaelis Garsija Bernalis su didžiuliu trenksmu užkariauja Europą ir Holivudą sudėtingais, nekasdieniškais vaidmenimis.

Šlovingą Meksikos kino paradą vainikuoja didis pasakininkas Giljermas del Toras, šokiruodamas visko mačiusius kritikus įspūdinguoju „Pano labirintu“. Neabejotinai, iš visų „Oskarų“ favoritų rinkčiausi šią neįtikėtiną ir vizualumu, ir minties gilumu juostą, kuri stebina nuo pradžios iki pabaigos.

Kad Giljermas del Toras kada nors sukrės kino pasaulį, buvo aišku vos pamačius „Ašmenis 2“ (geriausia trilogijos dalis) ir „Pragaro vaikį“(fantastiškai šaunus kino komiksas). Juose - kerintys vaizdo sprendimai, šaunus darbas su aktoriais ir talentas apversti išankstines nuostatas aukštyn kojomis. Genialumo nepaslėpsi. Tačiau daugelis režisierių taip ir lieka amžinai perspektyvūs, susigūžę vidutinio lygio Holivudo projektuose. Giljermas del Toras išsitiesė visu ūgiu ir sukūrė tikrą šedevrą.

„Pano labirintas“ – ne šiaip realybės ir pasakos samplaika, kaip visai neprastos „Narnijos kronikos“. Tai realybė pasakoje ir pasaka realybėje. Du pasauliai susilieja į trečią – labirintą... tarp tų dviejų pasaulių.

Žiaurumo filme pakanka. Bet jis toks, kad iš baimės ar nejaukumo norisi slėptis po lova arba užsirakinti spintoje. Žiaurumas, kurio tarsi reikalauja siužetas. Tačiau daug didesnis režisieriaus pasiekimas – žaidimas žiūrovo vaizduote. Mums pateikiama situacija, kurią nori nenori turi vienaip ar kitaip interpretuoti. Negali likti abejingas labirintu į pasaką tolstančiai mergaitei ir žmonėms, atiduodantiems gyvybes kovoje prieš fašizmo blogį. Žvelgi į sadisto Vidalio akis ir krūpteli iš siaubo. Jauti pabaisos alsavimą už nugaros – ir krūpteli. Krūpčioji ir krūpčioji, šiurpuliai laksto nugara pirmyn atgal. Tada supranti, kad pasakos „Pano labirintuose“ labai mažai. Niekas čia pasakomis netiki, visi užsiima svarbiais suaugusiųjų reikalais. Kariauja. Vienoje arba kitoje pusėje. Mergaitė abiejose pusėse nelaiminga ir vieniša. Tada žengia į labirintą, kuriame taip pat reikia kautis už gėrį.

Filmas vystosi dviem „aukštais“. Dvi erdvės, du pasauliai, du poliai – blogio ir gėrio. Tik vienur – dekoracijos, o kitur – gatvės, kur liejasi kraujas. Bet viskas siaubingai tikra. Jokio „fantasy“, nors ir yra „fantasy“. Dvigubą dugną sau atvers pastabesni. Kiti žavėsis vaizdais ir kvapą gniaužiančiais nuotykiais.

Nuostabi muzika sukuria nepakartojamą atmosferą ir nuolatos didina įtampą. Emocijos liejasi per kraštus. Nervai, atrodo, tuoj tuoj neišlaikys ir plyš. Minčių galvoje – skruzdėlynas, bet jos netrukdo žavėtis įstabiais kino paveikslais. Retas filmas, nei pridėsi, nei atimsi.