Muziejuje atskiras dvaro daiktų rinkinys nebuvo formuotas, nors apie dvaro pastatų – iš pradžių Padubysio (Raseinių r. sav.), kuris sudegė, vėliau Aristavos (Kėdainių r. sav.) – perkėlimą planuota, vieta pažymėta generaliniame plane. Daugiausia eksponatų pavyko įgyti pirmaisiais veiklos dešimtmečiais.

Rinkiniuose saugomi Pašušvio (Kėdainių r. sav.), Naugardiškių (Kauno r. sav.), Palėvenės (Kupiškio r. sav.), Mantvidiškių (Plungės r. sav.) ir kituose dvaruose stovėję baldai, išlikę daiktai, drabužiai, meno kūriniai, dažniausiai atspindintys XIX a. pabaigą – XX a. pradžią.

Etnografinėse septintojo dešimtmečio lauko ekspedicijose, ieškant į muziejų perkeliamų pastatų, užfiksuoti dvarai, kurių šiandien nebėra. Skurdžios arba galbūt sąmoningai labai aptakiai užrašytos metrikos riboja tikslesnius istorinius tyrimus, tačiau vis tiek leidžia pajusti jau dingusių senųjų Lietuvos dvarų ir dvarelių dvasią, juose buvusios, bet laiko ir žmonių sunaikintos kultūros dvelksmą.

Artefaktai: naujoje parodoje eksponuojamos vertybės iš dvarų. / R. Žaltausko nuotr.

Albumas, bet ne generolo

Parodoje rodomi ir keli albumai iš dvarų. Vienas albumas buvo įsigytas 1973 m. iš Trakinės (Prienų r. sav.) kaimo gyventojo Antano Mačiūtos. Muziejaus pirminės eksponatų apskaitos knygoje užrašyta, kad „albumas priklausė generolui Kymantui, valdžiusiam Dambravos dvarą“ (1).

Matyt, taip pasakė pateikėjas, dovanodamas juodos spalvos oda aptrauktą albumą gėlėmis puoštais puslapiais. Jame yra keliolika XIX a. antros pusės fotografijų, darytų Varšuvoje, Odesoje, Tiflise (Tbilisyje). Su albumu taip pat buvo įgyti du garsaus Kauno fotografo Vaclovo Zatorskio (Waclav Zatorski) (1862–1926) daryti vyskupų Motiejaus Valančiaus ir Mečislovo Paliulionio portretai (2).

Rengiant parodą paaiškėjo, kad albumas priklausė gydytojui Petrui Kimontui (Piotrui Kimonttui), buvusiam Rusijos imperijos valdininkui. Vienoje fotografijoje ir yra užfiksuotas aukšto rango kariškio drabužiais vilkintis asmuo. Kitoje jos pusėje rusų kalba pieštuku užrašyta: „Nuoširdžiai gerbiamam P. V. Kimontui nuo V. Klimovskajos. 2 gruodžio, 1883. Tiflisas.“ Analogiškas užrašas yra ant vienos iš kelių albume esančių tos pačios moters fotografijų: „Piotrui Vikentjevičiui Kimontui nuo nuoširdžiai gerbiančios ir dėkingos V. Klimovskajos. 1884 kovo 16.“

Akivaizdu, kad pirmasis portretas yra ne ko kito, o paties P. Kimonto. Greičiausiai moteris turėjo tiek savo, tiek P. Kimonto fotografijų, kurias pastarajam ir padovanojo. Kokie ryšiai juos siejo, kaip pas V. Klimovskają galėjo atsirasti gydytojo fotografija, o paskui patekti į jo albumą, neaišku ir galima tik spėlioti. Kas tas paslaptingasis P. Kimontas?

Vienas albumas buvo įsigytas 1973 m. Muziejaus pirminės eksponatų apskaitos knygoje užrašyta, kad „albumas priklausė generolui Kymantui, valdžiusiam Dambravos dvarą“.

Įspūdinga karjera

P. Kimontas gimė 1835 m. Martinaičių (Radviliškio r. sav.) bajorkaimyje, Šeligos (Szeliga) herbo bajoro Vincento Nikodemo Kimonto (Wincento Nikodemui) ir Magdalenos Nutautaitės šeimoje (3).

Vėliau Kimontai persikraustė į Meiliškius (Raseinių r. sav.), kur iš Burbų nuomojosi žemę. P. Kimontas turėjo seseris Adelę (Adela) ir Kotryną (Katarzyna). 1853 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Mokėsi medicinos Rusijoje, Peterburgo imperatoriškojoje mediko-chirurgijos akademijoje. Po studijų nuo 1858 m. pradėjo dirbti jaunesniuoju ordinatoriumi Gori (dabar Sakartvelas) miesto karo ligoninėje ir, savo gyvenimą susiejęs su Kaukazu, palaipsniui kilo valdininko karjeros laiptais. Užfiksuota, kad 1871 m. testamentu tėvas jam paliko savo turtą.

Nuo 1881 m. P. Kimontas – tikrasis valstybės patarėjas. Rusijos imperijos rangų lentelėje buvo priskirtas IV klasei, kuriai priklausė ir generolas majoras kariuomenėje, ir kontradmirolas laivyne. Nuo 1856 m. buvo nustatyta, kad civilis valdininkas, gavęs tikrojo valstybės patarėjo rangą, įgydavo ir teisę į paveldimą bajorystę. Šį rangą galėjo gauti valdininkai, išdirbę dešimt metų, turėdami žemesnį valstybės patarėjo titulą. 1880 m. Rusijos imperijoje buvo 1 880 tikrųjų valstybės patarėjų, kurie formavo valstybės politiką. Sėkmingai P. Kimontui klostėsi ir mediko darbas: nuo 1869 m. Gori ligoninės vyriausiasis gydytojas, o nuo 1879 m. jau Antrosios Kaukazo kavalerijos divizijos gydytojas, 1883 m. paskirtas į tas pačias pareigas Pirmojoje divizijoje (4).

Iš fotografijos matyti, kad P. Kimontas apdovanotas įvairiais aukštais apdovanojimais pagal Rusijos imperijos ordinų hierarchiją: II laipsnio Anos su kardais, III laipsnio Vladimiro su kardais ir III laipsnio Stanislovo su kardais ordinais.

Padėka: Dambravos koplytėlė pastatyta 1919 m. už pasveikimą nuo sužeidimo Pirmajame pasauliniame kare. / R. Žaltausko nuotr.

Kiekvienas apdovanojimas buvo teikiamas už tam tikrus nuopelnus, pvz., Šv. Anos – „Mylinčiam tiesą, dievobaimingumą ir ištikimybę“ (lot. Amantibus justitiam, pietatem, fidem), Šv. Vladimiro – „Už naudą, garbę ir šlovę“, Šv. Stanislovo – „Apdovanojant skatinti“ (lot. Praemiamdo incitat). Pasitraukė iš tarnybos 1897 m., tuomet grįžo į Lietuvą ir įsigijo Dambravos palivarką.

P. Kimontas mirė 1899 m., sulaukęs 64 metų (5). Palaidotas Prienų senosiose kapinėse. Kapavietė išlikusi. Joje ant postamento pastatytas juodos spalvos granito paminklas su kryžiumi viršuje ir užrašais lenkų kalba. Šalia palaidotas P. Kimonto sesers Adelės dal Trozzo dvejų metų ir trijų mėnesių sūnelis Zigmundas Bogdanas (Zigmund Bohdan) dal Trozzo, miręs 1900 m., per viešnagę Dambravos palivarke, nors antkapyje jis užrašytas kaip P. Kimonto anūkėlis (6). Toje pačioje kapavietėje greičiausiai palaidota ir P. Kimonto žmona.

Šeimos likimo vingiai

P. Kimontas buvo vedęs Michaliną Jakubovską (1841–1911) (7). Žinoma, kad turėjo keturis vaikus: dukras Agniešką (gim. 1865), Juliją (gim. 1868–1947), Admaldą (gim. 1872) ir sūnų Mykolą (Mychal). Julija ištekėjo už garsaus rusų istoriko profesoriaus Aleksandro Presniakovo. Mykolas gimė 1870 m. Gorio mieste, Tifliso gubernijoje.

Tėvai norėjo, kad sūnus neprarastų ryšių su tėvyne, todėl berniukas šešerius metus mokėsi Varšuvos gimnazijoje, o ketverius – Tifliso gimnazijoje, kurią baigė 1889 m. Studijavo Dorpato (Tartu) imperatoriškajame universitete, 1895 m. tapo gydytoju chirurgu. Studijuojamas priklausė studentų organizacijai „Lenkų konventas“.

Dirbo Tifliso ligoninėje: pradžioje jaunesniuoju ordinatoriumi, vėliau vyriausiuoju gydytoju. 1902 m. Varšuvoje, šv. Aleksandro bažnyčioje M. Kimontas susituokė su vokiečių kilmės Ana Juzefa Rosman (Anna Jozefa Rossman) (1873–1963). Medicinos klausimais susirašinėjo su žymiais Rusijos imperijos ir kitų užsienio valstybių gydytojais, parengė straipsnių, vedė kursus jaunesniesiems kolegoms Tiflisyje. Dažnai viešėdavo Varšuvoje, 1912 m. keletą mėnesių tobulinosi Berlyne. Buvo didelis Lenkijos patriotas, domėjosi istorija, literatūra. Namuose kaip relikviją saugojo krauju suteptą karabelę, su kuria Kimontų protėvis kovojo Vienos mūšyje (Abiejų Tautų Respublikos, Austrijos ir jų sąjungininkų kariuomenių mūšis su Osmanų imperijos kariuomene per 1683–1699 karą, vykęs 1683 m. rugsėjo 12 d. prie Vienos).

Šeimoje kalbėjo lenkų kalba, vaikus Vitoldą (1903–1979) ir Aldoną (1905–1994) auklėjo Adomo Mickevičiaus kūrinių dvasia. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, fronte steigė ligonines. M. Kimontas mirė 1919 m. Konstantinopolyje, pakeliui į Lenkiją, ilgai ir sunkiai sirgęs šiltine. Vitoldas dalyvavo 1920 m. lenkų kovose su bolševikais. Vėliau mokėsi Žemės ūkio akademijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą kariavo visuose įmanomuose frontuose (8). Polonistiką baigusi A. Kimont 1979 m. paskelbė atsiminimų apie savo giminę, pavadintų „Iš Saksonijos, Žemaitijos ir Kaukazo“ (9).

Intriga: kokie ryšiai siejo P. Kimontą ir V. Klimovskają, nepavyko nustatyti. / Organizatorių nuotr.

Palivarko istorija

Dambravos palivarko sodybos fragmentai stovi Prienų rajono savivaldybėje, Išlaužo seniūnijoje, Dambravos kaimo Juodupės gatvėje. Išlikęs ponų namas – mūrinis, tinkuotas. Vieno aukšto, su mansarda ir mūriniu prieangiu. Stogas dvišlaitis. Patalpų išdėstymas – koridorinis. Nugarinėje dalyje prijungtas priestatas greičiausiai tarnavo kaip virtuvė – pradžioje ją galėjo atstoti atskiras statinys, o į gyvenamąjį namą ji integruota vėlesniais laikais. Po visu pastatu įrengti skliautiniai rūsiai, padalyti į dvi dalis, su išėjimais skirtingose pusėse. Sprendžiant iš išlikusių architektūrinių detalių, jis statytas XIX a. pabaigoje.

XVIII a. viduryje dvaras priklausė Antanui Iliničui (Antonui Ilinicziui), vėliau jį paveldėjo sūnus Tomas (Tomaszas), Kauno pavieto stovyklininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės husarų poručikas ir iždo dvariškis. Pastarasis, remiantis 1783 m. birželio 14 d. Kauno pavieto žemių aktu, dovanojo dvarą savo sūnėnui Vaitiekui (Wojciechui), Prienų teisėjui. Vaitiekus paliko turtą savo keliems vaikams ir iki 1860 m. dvaras išliko šios giminės nuosavybe. 1879 m. valda priklausė Mioleriams (Möller) (10).

1880–1902 m. palivarkas turėjo du kiemus ir 37 gyventojus (11). Mirus P. Kimontui, Dambravą valdė jo žmona Michalina (12). 1908 m. duomenimis, palivarkas turėjo 130 margų žemės (Užnemunėje nuo 1819 m. margo dydis – 0,56 ha). Jame dirbo šeši darbininkai – penki iš Suvalkų gubernijos, vienas – iš kitos. Laikyta dešimt arklių, aštuoniolika stambių raguočių, 25 smulkūs gyvuliai (13).

1923 m. palivarke gyveno dvylika gyventojų (14). Tarpukario Žemės reformos metu nebuvo išdalytas dėl nedidelio turimos žemės ploto (dvarams leista pasilikti iki 80 ha dirbamos žemės). Vadintas dvaru ir jame buvo įvestas telefonas, kurio numeris – 8. 1939 m. Lietuvos telefono abonentų sąrašo knygoje įvardytas kaip ūkis. Šalia užrašyta Andriaus Venckūno (apie 1874–1945) vardas ir pavardė (15). Vietiniai gyventojai Dambravos dvarą vadina „Venckūno dvaru“. Jis palaidotas Išlaužo kapinėse. Baigiantis karui, palikuonys pasitraukė į Vakarus.

1919 m. Dambravos palivarko žemėse buvo pastatyta medinė koplytėlė už pasveikimą nuo sužeidimo Pirmajame Pasauliniame kare. 2019 m. paminėtas jos 100-metis.

Žymė: P. Kimonto kapas senosiose Prienų kapinėse. / R. Žaltausko nuotr.

Dvaras dabar

Sovietmečiu dvaras, kaip ir dauguma kitų, nacionalizuotas, jo teritorijoje įrengta kolūkio mašinų – traktorių stotis, pirtis kolūkiečiams, pristatyta daug kitų pastatų. Ponų name įruošti 4–6 butai. Vidaus patalpų išdėstymas pakeistas įrengiant naujas pertvaras. Nors tinkamai neprižiūrimas pastatas nyko jau sovietmečiu, atrodo, daugiausia žalos jam padarė atkurtos nepriklausomybės laikotarpis.

Neatsiradus turto paveldėtojų, dvaro rūmai išliko valstybės nuosavybe, naudoti socialiniams būstams. Jų gyventojai nebuvo itin suinteresuoti savo gyvenamosios vietos tvarkymu. Nugyventam pastatui pasiekus avarinę būklę ir iš jo išsikėlus daugumai įnamių, dalį privatizavo skirtingi savininkai, o kitos dalies valdymą išlaikė valstybė. Ištuštėję rūmai pradėti intensyviai plėšti. Dabar Dambravos palivarko ponų name likusi gyventi viena gyventoja. Didžioji pastato dalis stovi be langų, stogas ir antro aukšto perdanga skylėti, priestato stogas įgriuvęs vidun.

Kambariuose, kuriuose kitados vaikščiojo Žemaitijos bajoras P. Kimontas, apsilankę straipsnio autoriai aptiko tik ant stalo stovintį pradėtą gerti pigaus alaus butelį, kurį paskubomis paliko šio netikėto vizito išgąsdinti palivarko lankytojai.

1 – LEM pirminės eksponatų apskaitos knyga, p. 37.

2 – Ten pat, p. 37.

3 – Vosiliškio RKB gimimo metrikų knyga 1835 – 1846 m., p. 7, įrašo nr. 65. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=1186%2F1%2F4. Žiūrėta 2023-06-10.

4 – Dorpatczycy: polscy studenci na Uniwersytecie Dorpackim w latach 1802–1918 i ich dalsze losy: słownik biograficzny. I-M. T. 2, p. 191–193.

5 – Ten pat.

6 – Prienų RKB mirties metrikų knyga 1897 – 1902 m. LVIA F 1236, Ap. 26, B. 40, p. 255, nr. 263.

7 – Prienų RKB mirties metrikų knyga 1908 – 1914 m. LVIA F 1236, Ap. 26, B. 57, p. 148, nr. 117.

8 – Dorpatczycy: polscy studenci na Uniwersytecie Dorpackim w latach 1802–1918 i ich dalsze losy: słownik biograficzny. I-M. T. 2, p. 191–193.

9 – Aldona Kimont, „Z Saksonii, Żmudzi i Kaukazu“, Tygodnik Powszechny 1979, kovo mėn. 11 d., R. 33, nr. 10, p. 5.

10 – Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, Varšuva, 1880–1902 m., T. 1, p. 923.

11 – Miejscowości Suwalszczyzny i ziem przyległych w końcu XIX wieku. Prieiga internete: https://jzi.org.pl/miejscowosci-suwalszczyzny/d/. Žiūrėta 2023-06-10.

12 – Prienų RKB mirties metrikų knyga 1908 – 1914 m. LVIA F1236, Ap. 26, B. 57, p. 148, nr. 117.

13 – Майоратныя, подуховные и частные имънія Сувалкской губерніи. 1909 год. Сувалки, губернская типографія, p. 32.

14 – Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys, Kaunas, 1925 m., p. 131

15 – Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1939 m., Kaunas, 1939 m., p. 221.