Šiais visuotinės skaitmenizacijos laikais be jų neišsiverčia nė vienas muziejus, didesnė galerija. Jos beveik nepastebimos, bet pačios pastebi viską. Jos galėtų papasakoti ne vieną istoriją apie žmones, praslenkančius pro jas it pro dėmesio nevertą eksponatą.

Tai – ekspozicijos prižiūrėtojos. Moterys, tapusios muziejaus simboliu. Tylios. Daug ką pasakančiais žvilgsniais. Nekalbančios – ar, tiesą sakant, nekalbinamos.

Jau dešimtmetį M.Žilinsko dailės galerijoje eksponatų saugotoja dirbanti Zinaida Lukinaitė – viena jų. XVII–XVIII a. Vakarų Europos dailės salėje dienas leidžianti moteris kuklinasi kalbinama, bet neslepia: meno kūrinių ir tylos kompanijoje jaučiasi laiminga.

– Kaip pradėjote dirbti muziejuje?

– Visai netikėtai, bet kartu tas darbas buvo lauktas. Jaunystėje buvau sportininkė – užsiėmiau kulkiniu šaudymu (tiesa sakant, su veteranais sportuoju ir dabar). Tuomet tekdavo dažnai keliauti į įvairias varžybas. Būnant Maskvoje ar kituose didžiuosiuose miestuose, kitų respublikų sostinėse, visuomet stengdavausi, kaip sakoma, suteikti peno sielai. Lankydavau įvairias meno galerijas, klausydavau koncertų. Ypač patikdavo Pavelo Tretjakovo, Nikolajaus Rericho muziejai Maskvoje, rusų muziejus Sankt Peterburge.
Lankydamasi ten stebėdavau draugiškas moteris, prižiūrinčias ekspozicijos sales. Jos būdavo tokios malonios, geranoriškos ir, nors srautai lankytojų būdavo milžiniški, vis vien suspėdavo paaiškinti apie paveikslus, parodyti, kur rasti vieną ar kitą kūrinį. Atrodo, būdavo pasiruošusios net pasikviesti į svečius ar suteikti nakvynę, jei tik paprašytum. Stebėdavau jas ir galvodavau: kokia rami ir laiminga jų senatvė!

– Gal žmogus, praleisdamas tiek laiko tarp meno kūrinių, tyloje, tampa geresnis?

– Galbūt. Nors reikia ir kažką veikti, kad smegenims veiklos būtų ir neatbuktum. Darbo dienos laikas ilgas, o jei lankytojų nėra daug, jis slenka lėtai. Šios erdvės man yra artimos ir čia jaučiuosi gerai: apima ramybė – panašiai kaip bažnyčioje.

– O ką veikiate, kai nėra lankytojų? Mezgate, skaitote knygą?

– Manau, kad megzti nėra gerai. Vis dėlto esame darbo vietoje ir reikia būti pasiruošus bendrauti su lankytoju. Jei tu užsikniaubusi mezgi, lankytojas gali pasijusti nereikalingas ir nelaukiamas. Jei yra laisva minutė, sprendžiame kryžiažodžius, skaitome knygas. Pamačiusi, kad atėjo žmogus, visuomet skaitinį padedu į šalį. Pabendraujame su kolegėmis, pakalbame apie matytas parodas, koncertus, pasikeičiame knygomis.

– Darbo dieną, kaip ir daugelis, pradedate nuo kavos puodelio?

– Kadangi per anksti neateiname į darbą, dažniausiai likus 15 min. iki muziejaus atidarymo, iškart einame į savo sales. Apžiūrime ekspozicijoje kabančius paveikslus, patikriname, ar nieko neatsitiko per naktį. Jei laiko lieka, kavos išgeriame jau savo darbo vietoje.

– O kaip pasidalijate salėmis?

– Pasirašome už salėje eksponuojamų vertybių apsaugą, tad savo darbo vietą keičiame tik retais ir svarbiais atvejais – jei kuri suserga. Esame susiderinę tarpusavyje ir kiekviena muziejuje turime savo prižiūrimą teritoriją.

– Tiek laiko praleisdamos tarp meno kūrinių, galėtumėte tapti geriausiomis menotyrininkėmis.

– Oi, tikrai ne. Nors dažnai ir paklausome menotyrininkų ekskursijų, nemažai sužinome apie savo prižiūrimus paveikslus, tačiau savo nuomonės lankytojui niekuomet nedrįstame išsakyti. Bent jau aš. Manau, kalbėdamas apie meną, turi turėti labai gilių žinių.

– O kaip reaguojate, kai, tiek laiko praleidus tarp tapybos klasikų darbų, staiga pasikeičia ekspozicija ir tenka susidurti su šiuolaikiniu konceptualiuoju menu.

– Priimame visas parodas – toks mūsų darbas. Jas vertinti galime tik savo viduje. Gal kartais ir nesuprantame šiuolaikinių meno eksperimentų, tačiau jei kas paaiškina autoriaus sumanymą, šis nesupratimas greit išgaruoja. Tuomet matai visai kitaip. Kiekvienas kūrinys yra menininko nešama žinia ir ją reikia priimti. Manau, privalu susipažinti tiek su klasikiniu, tiek su moderniuoju menu. Ypač jaunajai kartai – ji, jau būdama vyresnio amžiaus, galės atsirinkti. Menas reikalingas įvairus, o ką žiūrėti, pasirenkime individualiai.

– Ką jums reiškia tyla?

– Didelį triukšmą savo amžiuje, kitaip nei jaunystėje, nelengvai toleruoju. Dabar labiau norisi tylos. Tačiau muziejaus garsus priimu tokius, kokie jie būna: jei ateina žmonės su mažais vaikais ar mokinių ekskursija, žinoma, garso lygis salėje žaibiškai pakyla, kai išeina – vėl tampa tyliau. Muziejus turi pulsuoti gyvenimu, jame neturi būti tik vakuumas. Grįžtu iš darbo tylos, susitinku su draugėmis – žvanginame puodeliais arbatos, bendraujame. Šie garsai man netrukdo. Žinoma, jei jau įsitriukšmaujame, tuomet kiek atsitraukiu.

– Neabejoju, kad kažkur muziejuje kabo jūsų mėgstamiausias paveikslas. Koks jis?

– Taip, kai dirbau kitoje salėje, kurioje eksponuojama romantizmo laikotarpio tapyba, turėjau savo favoritą – Norvegijos Lofoteno salų peizažą. Į jį labiausiai atkreipdavau dėmesį ir dažniausiai jį aplankydavau.

– O kas ant sienų kabo jūsų namuose?

– Mano namuose sienos nukabintos labai santūriai – draugės padovanota akvarelė ir keletas artimųjų menininkų nuotraukų. Taip pat sienas puošia ir keletas Nikolajaus Rericho reprodukcijų ir pieštos Tibeto mandalos.

– Lankantis svečiuose neerzina ant sienų kabantys kičiniai gintariniai paveiksliukai ar nutapyta pasvirusi pušelė pajūryje?

– Gerbiu kiekvieno žmogaus teisę susikurti tokią savą aplinką, kokioje jis jaučiasi gerai. Aš jaučiuosi vienaip, kitam gal ir reikia tokių paveikslų.

– Užėjęs į tylią ekspozicijos salę ir pamačius sėdinčią jos darbuotoją, dažnai sutrinku:  ar sudrumsti tą tylą tariant "laba diena"? Ar lankytojai sveikinasi?

– Pastebiu, kad užsieniečiai, lankydamiesi muziejuje, nėra linkę įsigilinti į save, jie daug laisvesni ir tyla jų netrikdo. Todėl jie visuomet garsiai pasisveikina. O šiaip visokių būna žmonių. Visuomet žvilgtelėji į ateinantį lankytoją ir pajauti, ar sveikinsis jis, ar ne. Vieni užeina užsisklendę savuose apmąstymuose, tuomet jų netrikdai žvilgsniu. Sveikinimasis turi būti natūralus – kaip žmogus jaučiasi, tokiam jam ir reikia leisti būti.

– Ar laisvalaikiu lankotės kituose muziejuose?

– Jei būnu kitame mieste, nepraleidžiu progos pasidomėti, kas eksponuojama muziejuose, aplankau parodas.

– O koks meno žanras labiau prie širdies?

– Kadangi darbe daugiausia susiduriu su tapyba – ji turbūt ir yra artimiausia. Taip pat didelė palaima man ir mano kolegėms yra muzika. Stengiamės nepraleisti filharmonijoje vykstančių koncertų.

– Kas buvote iki darbo muziejuje?

– Esu keramikė. Baigiau tuometį Kauno politechnikos instutitą, keramikos specialybę, didžiąją gyvenimo dalį dirbau "Jiesios" keramikos gamykloje. Ten dirbdama gal kiek primiršau apie savo žavėjimąsi tomis muziejaus darbuotojomis, sutiktomis užsienio galerijose. Tačiau kai "Jiesią" uždarė, staiga kažkaip laimingai prisiminiau šį darbą ir atsidūriau muziejuje. Prisiminiau, ką anuomet, stebėdama muziejaus darbuotojas, jaučiau, prisiminiau jų spinduliuojamą laimę ir gerumą. Tokia šiandien stengiuosi būti ir aš.