Pianistas R. Lozinskis: reikia tikėtis geriausio, bet neplanuoti

– Tikėjotės laimėti pirmąją vietą? Ar tai buvo malonus netikėtumas?

– Neplanavau, bet tikėjausi. Nemanau, kad verta dalyvauti konkurse, jei nesitiki laimėti. Visuomet reikia tikėtis geriausio, bet neplanuoti, nes jei planuoji ir tai neįvyksta, nemalonu. Šis konkursas nebuvo labai didelis įvykis mano gyvenime, veikiau viena iš pasitaikiusių progų. Ir svarbiausia, kad įvykdžiau išsikeltą tikslą, nes ruošiausi tam beveik metus: kone visa konkurso programa – nauja. Žinoma, galėjau nueiti lengvesniu keliu ir groti jau anksčiau išmoktus kūrinius, tačiau manau, kad konkursams reikia ruošti kuo daugiau naujų. Ypač daug pasitikėjimo savimi suteikė faktas, kad kūrinius ruošiau pats, be niekieno pagalbos. Esu dėkingas savo mokytojams ir dėstytojams, kurie išmokė mane mokytis – žinau, ką reikia daryti, kad pasiekčiau atitinkamą kokybę.

– Konkurso finale atlikote Sergejaus Prokofjevo Koncertą fortepijonui Nr. 3, C-dur, op. 26. Kodėl toks pasirinkimas? Juk dažnai pianistai groja tokių pianizmo korifėjų kaip L.van Beethovenas ar S.Rachmaninovas koncertus, tai tampa kone standartu.

– S.Rachmaninovas yra ir mano labai labai mėgstamas kompozitorius, tačiau buvo galimybė rinktis tik jo Koncertą fortepijonui Nr. 3, d-moll, op. 30. Manau, kad dar nesu pasirengęs jį groti. Kai klausau šio kūrinio, tiek jame visko girdžiu. Reikia dar truputį laiko, kad subręsčiau kaip asmenybė. Nesinori groti kūrinio, kol nesu tikras, kad atlikdamas atskleisiu iki galo. O S.Prokofjevo Koncertas fortepijonui man irgi labai patinka. Aš turėjau aiškią viziją, kaip jis turi skambėti. Be to, tai efektingas kūrinys, jame galima pademonstruoti labai daug.

– Kas konkursuose sunkiau – pasiruošimo etapas ar pats konkursas?

– Pasiruošimas. Tai juodas darbas, kurį prilyginčiau žemės arimui dirbant žemės ūkio darbus. Gaila, kad žmonės dažnai nelabai suvokia, kiek pasiruošimo metu yra paaukota valandų, parų. Tačiau šis juodžiausias ir sunkiausias darbas duoda didžiausią progresą ir labai atsiperka. Kiekvienas muzikantas turėtų dalyvauti konkursuose, nes vien ruošimasis jiems pakylėja į visiškai kitą lygį profesine prasme.

– Kuo skiriasi pasiruošimas konkursui ir rečitaliui? Kuris žanras jums patinka labiau?

– Labiau mėgstu rečitalius. Konkursuose pirmas uždavinys yra įtikinti komisiją, o į rečitalį ateina daug skirtingų žmonių. Ir jie ateina ne tavęs vertinti, o gerai praleisti laiką. Labai norėčiau, kad žmonės į klasikinės muzikos koncertus ateitų ne kaip į kokį, pavadinkime, atlikėjo pasirodymo podiumą ar prabangos demonstravimą, bet tiesiog kokybiškai praleisti laisvalaikį. Smagu, kai skleidi meną, o žmonės tuo mėgaujasi.

– Kaip planuojate savo ateitį? Galbūt po studijų Karališkojoje Škotijos konservatorijoje grįšite į Lietuvą?

– Dabar studijuoju antrame magistrantūros kurse, po to bent trejus metus planuoju mokytis doktorantūroje, o kaip bus paskui – nežinau. Labai norėčiau gyventi iš koncertų. Į Lietuvą grįžti norėčiau, bet manau, kad mano profesijoje susieti savo gyvenimą su viena valstybe tiesiog nelabai galima, tačiau vis dėlto apsistoti norėčiau čia, Lietuvoje. Galbūt, kai būsiu  vyresnio amžiaus, daug keliauti jau nebenorėsiu, bet kol esu jaunas, turiu noro ir ambicijų, mano siekis – kuo daugiau keliauti ir koncertuoti.