Po ilgos pertraukos kovo 29 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre bus galima išvysti Rimo Tumino „Revizorių“.

„Antrąjį“ spektaklio gyvenimą pranašauja ir gauti tarptautinių festivalių kvietimai. Į tolimas gastroles Vilniaus mažojo teatro „Revizorius“ turėtų leistis šių metų rudenį.

Nors Nikolajaus Gogolio „Revizorius“, vaizduojantis nuodėmėse ir ydose skęstančio provincijos miestuko sukrėtimą, tradiciškai laikomas pirmąja realistine rusų satyra, režisieriui Rimui Tuminui niekuomet nekilo ūpas pamokančiai grūmoti nuo scenos. Anot jo paties, statant spektaklį jam visiškai nerūpėjęs nei socialinis, nei politinis, nei religinis kontekstas. „Aš įsitikinęs, kad dabar niekam tas demaskavimo patosas nereikalingas. Seniai niekam neberūpi špyga kišenėje – visą tiesą apie visus galima kloti kur tik nori“, - tikina režisierius. – „Man norisi kalbėti apie žmogų. Pagrindine spektaklio tema padaryti žmogaus apsivalymą. Nuo ko? Tikriausiai nuo kančių, kompleksų, nuodėmių, persekiojančių jį visą gyvenimą.“

Toks netikėtas žvilgsnis į chrestomatinę, gausybe sceninių štampų aplipusią pjesę sukelia pojūtį, lyg pirmąkart girdėtum tariamus Gogolio žodžius, ir verčia stebėtis neišsenkančiu režisieriaus sąmoju bei fantazija. Čia sunku užčiuopti ribą tarp juokingo ir dramatiško, realaus ir mistiško. Iš pradžių netramdomai kvatojęsis iš virtuoziškų improvizacijų ir režisūrinių pokštų, pamažu sunerimsti, kol pagaliau supranti ne tik tai, kad, anot Gorodničiaus, iš savęs juokiesi, bet kad apskritai viskas yra liūdna, o ne juokinga. Juk iš šitų mažutėlių, be galo simpatiškų žmonių buvo atimta kitokio, gražesnio, gyvenimo viltis.

„Tai spektaklis-stebuklas įvairiais požiūriais. Jame didžiausią džiaugsmą kelia puiki aktorių vaidyba. Tačiau tikroji „Revizoriaus“ stebuklo priežastis glūdi netikėtame režisieriaus sumanyme, jo originalioje interpretacijoje“, - rašė spauda po spektaklio premjeros, įvykusios 2001 metais. O po „Revizoriaus“ gastrolių Lenkijoje vietinė kritika šį Mažojo teatro kūrinį pavadino „europietiško teatro pamoka mąstyti paprastai bei išmintingai ir kurti didžius dalykus“. Kad ir kaip atrodytų keista, pavydėtinos sėkmės spektaklis sulaukė 2004 metais Kolumbijoje, didžiausiame pasaulyje teatro festivalyje „Iberoamericano“, kur buvo pripažintas vienu ryškiausių įvykių.

Vilniaus mažojo teatro „Revizorius“ gausus nepakartojamų, kone juvelyriškai išraižytų ir lengvai bei azartiškai atliekamų vaidmenų. Režisierius pasirūpino, kad žiūrovams malonumo suteiktų kiekviena detalė, kiekvienas gestas ir intonacija. Tuminui nebaisu ištęsti spektaklį, jis leidžia aktoriams Eglei Gabrėnaitei, Evaldui Jarui, Andriui Žebrauskui, Arvydui Dapšiui, Gediminui Girdvainiui išvaidinti viską, kas suteikia jų personažams ryškumo. O Arūnas Sakalauskas šiame spektaklyje tik jam vienam pavaldžiomis priemonėmis sukūrė turbūt vieną žymiausių visų laikų Chlestakovų.

„Revizorius“, mano manymu, yra absoliučiai tobulas. Retas kuris režisierius sugeba taip perskaityti klasikinį, chrestomatinį kūrinį. Atrodo, tarsi būtų paimtas nepajudinamas marmuro luitas ir iš jo nukalta lengvutė kregždė, kuri sugeba skraidyti. Keista, kad neliko nė vieno neigiamo personažo. Pasirodo, kad net paprasčiausias kyšininkas, kortuotojas ar skundikas taip pat turi svajonių, taip pat norėtų pakeisti savo gyvenimą. Svajonės apie geresnį ir teisingesnį gyvenimą verčia spektaklį skambėti kaip stygą rūke“, - apie „Revizorių“ yra kalbėjęs Arūnas Sakalauskas.