Kai persikėlė iš Ukmergės į Vilnių, Jurga Jackevičiūtė savo naująjį adresą turėjo pranešti ne tik tėvams ir artimiesiems, bet ir susirašinėjimo draugams. Susirašinėti ji pradėjo dar būdama vaikas ir net negali pasakyti skaičiaus, su kiek žmonių vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu bendraudavo laiškais, o iki dabar išliko penkios tokios draugystės.

Jurga pasakoja, kad jausmas sulaukus laiško iš žmogaus, su kuriuo niekada nebuvo susitikusi gyvai, ypatingas nuo pat susirašinėjimo pradžios. Tiesa, su laiku laiškai keitėsi ir iš pasakojimo, kaip prabėgo diena ar savaitė, peraugo į gilesnius pasvarstymus apie gyvenimą. Šiandien tarp jos susirašinėjimo draugų – ir keli bendraamžiai, su kuriais susirašinėja nuo paauglystės, ir į užsienį išvykę lietuviai, ir net vienuolės.