Kvalifikuotų literatūros ekspertų komisija išrinko ir paskelbė „Metų knygos 2007“ rinkimuose dalyvausiančių knygų penketuką ir perdavė skaitytojams spręsti, kuri iš jų ateinančiais metais, vasario mėnesį, Vilniaus knygų mugėje bus paskelbta geriausia.

Į penketuką pateko Donaldo Kajoko romanas „Kazašas“, paremtas filosofine savistaba, egzistencinių individo tapatybės ženklų paieškomis; Jaroslavo Melniko romanas „Pasaulio pabaiga“, irgi grindžiamas pastangomis išsiveržti iš kasdienių žmogiškosios egzistencijos laiko ir erdvės ribų; Sigito Parulskio esė knyga „Sraigė su beisbolo lazda“, su nemaža kandaus sarkazmo doze fiksuojanti paradoksaliai reliatyvistinę šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautą; Kipro saloje gyvenančios ir dirbančios Dalios Staponkutės esė rinktinė „Lietumi prieš saulę“, kurios autorė ne buitiniu lygmeniu, o filosofiškai apibendrintai prabyla apie opiausias naujosios lietuvių emigracijos problemas; Renatos Šerelytės apsakymų rinkinys „Balzamuotojas“, su pašaipia nuostaba žvelgiantis į šiuolaikinės socialinės realybės ir prigimtinių žmogaus instinktų susidūrimus.

Nors sąrašas sudarytas puikiausią literatūrinį skonį ir nuovoką turinčių žmonių, vox populi jis dėsningai neatspindi, antra vertus, šiuo požiūriu yra labiau intriguojantis nei ankstesniais metais. Pirmaisiais šios akcijos metais nesunku buvo neklystamai pranašauti: profesionaliu vertinimu 2005-ųjų geriausios knygos vardas priklauso K.Navako „Gero gyvenimo kronikoms“, bet didžioji skaitytojų dalis vis tiek pasirinks J.Ivanauskaitės „Miegančiųjų drugelių tvirtovę“; 2006-aisiais – literatūriniu požiūriu įtaigiausiai skamba A.Šlepiko „Lietaus dievas“, bet jis neturi jokių šansų prieš populiariąją G.Dauguvietytės „Post scriptum“… Taip ir buvo balsuota. O šiemet taip užtikrintai pranašauti jau nebedrįstume, nes nė viena iš penkių skaitytojų teismui pateiktų lietuvių rašytojų knygų nešmėkščiojo knygynų paklausiausių leidinių sąrašuose.

Fenomenalus reiškinys

Kokią grožinę literatūrą praėjusiais metais daugiausiai skaitė lietuviai, kas juos labiausiai domino?
Pakanka dirstelėti į knygynų praėjusių metų paklausiausių knygų sąrašus (regis, praėjo laikai, kai knygos buvo perkamos vien kambario sienoms papuošti), ir bendra kryptis išryškėja be jokių specialių sociologinių tyrimų.
2007-uosius knygų rinkoje galima vadinti Jurgos Ivanauskaitės metais. Vasarį, rašytojos mirties mėnesį, pasirodžiusi jos poezijos knyga „Odė džiaugsmui“ buvo bene pati paklausiausia iki pat metų vidurio. Parduodamas „Odės“ tiražas nurungė įprastai šias pozicijas užimančias užsienio autorių knygas.
Turint omeny knygos žanrą, reiškinį galima būtų laikyti fenomenaliu (su juo lygiuotųsi nebent Just. Marcinkevičiaus poezija savo žydėjimo laikais).
J.Ivanauskaitės kūryba iš pirmųjų populiarumo pozicijų 2007-aisiais pusmečiui buvo išstūmusi jau ne vienus metus jose dominuojantį brazilų rašytoją Paulo Coelho. Pastarojo „Alchemikas“ į lietuvių kalbą išverstas jau prieš dešimtmetį, tačiau kiekvienas naujas šio rašytojo romanas (praėjusiais metais – „Piligrimas“) kaskart iškelia P.Coelho į labiausiai Lietuvoje skaitomų autorių viršūnę. Nesunku prognozuoti, kad prieš pat Kalėdas lietuviškai pasirodęs naujausias šio autoriaus romanas „Portobelo ragana“ kitų metų pradžioje Lietuvos knygynuose išlaikys P.Coelho tarp paklausiausių rašytojų.

Populiarumo senbuviai

Tarp kitų praėjusiais metais labiausiai skaitytų užsienio rašytojų – detektyvinių romanų rašytoja, į atsargą išėjusi milicijos majorė Aleksandra Marinina (romanai „Miesto tarifas“, „Netrukdykite budeliui“, „Pomirtinis portretas“, „Ledo jausmas“); norvegų romanistė Herbjorg Wassmo („Tora. Namas su stiklo veranda“, „Bėgimas nuo Franko“), amerikietis Johnas Grishamas („Brokeris“, „Klientas“). Tarp šių populiarumo „senbuvių“ įsiterpę kiti, jau anksčiau į lietuvių kalbą versti (F.Sagan, I.Allende, S.Beaumen, S.Brown) arba pas mus debiutavę (J.Ellroy, S.Mawer, P.Gregory, M.Asensi) užsienio autoriai – potencialiausi būsimų „dešimtukų“ lyderiai, nes jau galima formuluoti pirmąjį apibendrinimą: aktyviausia lietuvių skaitytojų dalis labiausiai pasitiki „patikrintais“ rašytojais ir nesiliauja jais kliautis netgi perskaitę vieną kitą silpnesnę pamėgto autoriaus knygą. Suprantama, tokia savybė tampa svarbiausiu rinkodaros principu leidėjams: jeigu viena autoriaus knyga sukėlė didesnį susidomėjimą, netrukus lauk kitų jo knygų vertimų.
Vertinant populiariausių, skaitytojų „topuose“ dominuojančių užsieniečių knygas ir tarp jų sykiais įsiterpiančią lietuvių rašytojų kūrybą, nesunku įžvelgti dar vieną dėsningumą: skaitytojų daugumai labiausiai patinka maksimaliai įtikinamu autentiškumu paremtos, nuoširdžios, krikščioniškąsias dorovines vertybes propaguojančios knygos, bet anaiptol ne banalūs ar perdėm sentimentalūs „moteriški“ romanai, kaip įprasta manyti, – tai netikslus stereotipas. Pavyzdžiui, Dalios Jazukevičiūtės romanas „Anarchistės išpažintis“ praėjusią vasarą labiausiai skaitomų knygų dešimtukuose šmėstelėjo tikrai dėl „išpažinties“, o ne „anarchizmo“. Tokį apibendrinimą atitinka ir Doloresos Kazragytės novelių knygos „Lengvi vienatvės atodūsiai“ – šviesūs, atviri pasakojimai apie aktoriaus ir žmogaus pašaukimą, apie kūrybos ir gyvenimo prasmę – populiarumas. O ką jau kalbėti apie Vandos Juknaitės naujosios knygos „Tariamas iš tamsos“, autentiškų pokalbių su dramatiško likimo vaikais, sėkmę – banalaus „popso“ čia nė su žiburiu nerastume.