– Fotografuojate potvynius jau dešimtį metų. Prieš keletą savaičių grįžote iš Teksaso ir Floridos, kur potvyniai pražudė beveik 50 žmonių. Ar šis potvynis jums buvo kuo nors išskirtinis?

– Kiekvienas potvynis, jo topografija ir padariniai yra kitokie. Esu fotografavęs potvynių, kurie galėtų būti laikomi ir baisesniais, nes žuvo daug daugiau žmonių, miestai buvo dar labiau nuniokoti. Pavyzdžiui, 2011 m. Pakistane per potvynį žuvo 1000 žmonių, namus prarado šimtai tūkstančių. Paskutinis potvynis JAV, manau, buvo išskirtinis, nes paveikė daug turtingų baltaodžių.

– Ar domitės potvynių priežastimis? Kai kurie mokslininkai sako, kad pastarųjų metų potvyniai labiau nulemti greitos miestų plėtros ir nepritaikytos infrastruktūros negu klimato kaitos.

– Šis projektas yra mano atsakas į klimato kaitą ir bandymas atkreipti dėmesį į klimato kaitos poveikį mūsų gyvenimui. Iš dalies tai metaforinis atsakas, o moksliniai kiekvieno potvynio paaiškinimai yra kelialypiai. Būtų sudėtinga teigti, kad tam tikras atvejis yra nulemtas būtent klimato kaitos.

Tačiau iš tiesų dažnai potvynius lemia du veiksniai. Kaip minėjote, miestų plėtra, daug betono, kuris neleidžia vandeniui nutekėti. Amerikoje ir Europoje daug namų pastatyta ten, kur jų apskritai neturėtų būti, nes tai potvyniams jautrios zonos. Antra vertus, egzistuoja nepaneigiami įrodymai, kad klimatas keičiasi. Tarkim, Karibų jūros regione ir Atlanto vandenyno pakrantėje prie Amerikos vandens temperatūra labai pakilusi. Šiltesnis vandenyno vanduo lemia ekstremalesnes tropines audras.

Tiesa, potvyniai nėra kažkas neįprasta. Jie užfiksuoti senovėje, kiekviena senovės religija turi didžiojo tvano mitą. Jungtinėje Karalystėje, kur gyvenu, ir Olandijoje 1953 m. potvynis pražudė tūkstančius gyventojų. Taigi tai nėra naujas reiškinys, bet dabar potvyniai vyksta vis dažniau.

Bėgant metams, potvyniai, jų reikšmė ir vaizdai man ėmė kelti vis daugiau susižavėjimo. Ilgai dirbau fotožurnalistu, tačiau portretai, kuriuos matote, yra visiškai priešinga tam, ką daro fotožurnalistai. Nevaizduoju, kaip žmonės bėga nuo potvynio ar ką išgyvena laukdami, kol paplūs vanduo.

Tai labai tylūs, statiški, tradiciniai portretai, kuriuose žmonės, dažnai poros, žvelgia tiesiai į kamerą. Kas šiuose vaizduose yra netikėta ir kas trikdo? Kontekstas. Žmonės stovi potvynio vandenyje. Nuotraukose jie visiškai tylūs ir ramūs, o tai kartais taip sunervina žiūrovus, kad jie klausia, ar nuotraukos netikros, nufotografuotos studijoje.

Šie atvaizdai padaryti jau įvykus potvyniui, dažniausiai žmonėms pirmąkart sugrįžus į savo namus. Galbūt jie atrodo kiek keisti, bet juk tai mano labai asmeniškas atsakas į klimato kaitą ir pasaulinį atšilimą.

– Sakote, kad jūsų darbą lemia tiek meninė motyvacija, tiek aktyvizmas. Kaip šios dvi motyvacijos sąveikauja? Ar nemanote, kad jos prieštarauja viena kitai? Jūsų nuotraukos gražios, galbūt ką nors, kaip sakote, priverčia sustoti, susimąstyti, bet ar jos paskatina ir veikti?

– Žmonės dažnai deda klaustuką. Kur mane padėti? Į kurį skyrelį? Ar tai dokumentinė fotografija, ar aktyvizmas, ar menas? Manau, kad mano darbas yra kažkur trikampyje tarp šių trijų atsakymų. Viena vertus, labai didžiuojuosi tuo, kad mano darbus dažnai naudoja protestuose dėl klimato kaitos. Kartu su kitais aktyvistais sukūrėme didelę instaliaciją Paryžiaus klimato kaitos žygyje. Deja, vėliau žygis buvo atšauktas dėl teroristinio išpuolio. Neseniai laimėjau organizacijos „Greenpeace“ apdovanojimą, kurio piniginis prizas leidžia tęsti projektą. Kartu šie darbai sukasi žiniasklaidoje: jie daug kartų buvo publikuoti „National Geographic“ ir „The Guardian“.

Pastaruoju metu „Skęstantis pasaulis“ dažniau atsiduria meno galerijose. Tikriausiai tai susiję su tuo, kad pasikeitė mano požiūris į fotografiją. Mane labai domina tai, ką vadinu daiktiškumu. Pavyzdžiui, renku ir parodose rodau per potvynį sugadintų žmonių asmeninių nuotraukų archyvą. Man patinka matyti savo darbus galerijose, nes tai suteikia daug daugiau laisvės tirti ir ieškoti daugiau savitumo, individualumo.

Galbūt meno pasaulis yra daug keistesnis, bet jis leidžia praplėsti galimybių ribas, ką galiu daryti su savo darbu.

– Kaip priėjote prie aktyvizmo? Ar gyvenime įvyko kas nors, kad nusprendėte veikti, užimti tam tikrą poziciją?

– Pradėjau fotografo kelią Pietų Afrikoje 1980 m. Subrendau per patį kovos prieš apartheidą įkarštį. Jaunoji fotografų karta tuomet save vadino kovos fotografais. Pozicijos turėjimas savotiškai pažymėjo mane ir pajutau, kad fotografija gali būti svarbus įrankis to, ką vadinu vaizdų aktyvizmu.

Paskui dokumentavau ŽIV ir AIDS krizę Afrikoje. Vėlgi ne tik fotografavau, bet ir buvau labai įsitraukęs į bendravimą su organizacijomis, kurios kovojo už žmonių teisę į vaistus ir gydymą.

Žmonės stovi potvynio vandenyje. Nuotraukose jie visiškai tylūs ir ramūs, o tai kartais taip sunervina žiūrovus, kad jie klausia, ar nuotraukos netikros, nufotografuotos studijoje.

Paskui prasidėjo šis projektas. Sumanymas gimė tuomet, kai mano vaikai dar buvo maži. Mąsčiau apie tai, koks bus pasaulis, kai jie sulauks mano amžiaus. Skaičiau naujienas, kurios man kėlė vis daugiau susirūpinimo. Atrodė, kad trūksta karšto aktyvizmo, kad egzistuoja tik biurokratinė organizacijų veikla. Atidžiai peržiūrėjau visas fotografijas: dauguma jų buvo labai tolimos, tarkim, gražūs ledynai ir baltosios meškos. Viskas buvo balta – tiek peizažai, tiek vaizduojami žmonės. Neradau nieko, kas sujaudintų, jokio vaizdo, kur žmogus žiūrėtų tiesiai į akis.

Nutariau pats tuo užsiimti. Sumanymas fiksuoti klimato kaitą vystėsi ilgai, iš pradžių norėjau kurti tam tikras tipologijas – gaisrų, sausros, potvynių. Bet, pirmąkart nufotografavęs potvynį, supratau, kad šiame atvaizde yra kažkas labai galingo. Potvynio vaizduose buvo kažkas labai nuoseklaus.

Bėgant metams, supratau, kad potvyniai turi labai savitą aurą ir energiją. Galbūt netgi tapau priklausomas nuo potvynių. Kaip menininką, fotografą, mane labai traukia atvaizdai. Potvyniai apverčia gyvenimą aukštyn kojomis: vanduo yra tenai, kur jo neturėtų būti. Ten, kur turėtų būti žmonės, mašinos, yra vanduo. Miestai tampa tylūs, tik paukščiai čiulba.

Mane prikaustė potvynio sugebėjimas apversti tai, kas normalu. Šis potraukis vaizdams yra tai, kas padėjo man tęsti projektą visus šios metus. Taip pat norėjau sukurti ką nors, kas galėtų paveikti labai tiesiogiai. Nuo žvilgsnio nepabėgsi, žmonės iš portretų žiūri tiesiai į akis. Tampi liudininku. Mano ir šių žmonių, kuriuos dažnai sutinku visiškai atsitiktinai akistata ir bendradarbiavimas tampa atvaizdais, kuriais noriu garsiai kalbėti pasauliui.

– Užmezgęs kontaktą su žmonėmis, kurie ką tik tapo potvynio aukomis, prašote jų pozuoti? Kaip jie reaguoja į tokį prašymą?

– Žinote, aplinkybės visada skiriasi. Kartais randu žmonių namuose, kartais tenka suorganizuoti susitikimą. Papasakoju apie projektą, parodau fotografijas, savo interneto svetainę – priklausomai nuo aplinkybių, paaiškinu, ką darau. Kartais žmonės atsisako, bet dažniau susiduriu su problema, kad jie net per daug stengiasi.

Vieną porą fiksavau sugrįžtant po potvynio į namus. Luiza sakė, kad aš, būdamas šalia, juos apraminau, jiems padėjau. Kita vertus, būti nufotografuotam reiškia, kad kitas žmogus tapo liudininku to, kas tau nutiko. Konkrečiai žmonėms aš nepadedu, neparemiu jų pinigais, nebent tik labai nedidele suma. Bet ką galiu jiems duoti, tai tapti jų nelaimės liudininku.

Tarkim, Nigerijoje sutikau Florensę. Ji turėjo kepyklą, prieš potvynį joje dirbo 20 žmonių ir dar 30 žmonių išvežiodavo duoną. Kaime daug žmonių pragyveno iš darbo kepykloje. Ji man parodė kepyklą – visos orkaitės, produktai buvo sunaikinti. Ji neturėjo draudimo, neteko visko. Baigęs fotografuoti, norėjau jai duoti 25 dolerius. Ji atsakė: „Man nereikia tavo pinigų, man reikia, kad parodytum pasauliui, kas man nutiko.“

– Ar dažnai žmonės jaučiasi apleisti, palikti vieni su savo problemomis?

– Beveik visada, kai fotografuoju potvynius, jaučiasi žmonių pyktis ant valdžios, valstybės ar miesto. Dažniausia dėl nesugebėjimo suvaldyti vandenį. Dažnai žmonės išreiškia ir nusivylimą žiniasklaida, kuri iš potvynio padaro sensaciją.

Fotografuoju žmones, sugrįžtančius į namus ir vertinančius žalą, kurią potvynis padarė. Kai vanduo ten, tavo namuose, nedaug ką gali padaryti. Kai kurie žmonės šią patirtį apibūdina kaip sapną. Tu namie, ten pilna vandens, toks ore pakibęs momentas.

Žmonės, su kuriais paskui palaikau ryšį, pasakoja, kad tikrasis košmaras prasideda, kai vandens nelieka. Gatvės, namai pilni purvo, dumblo, reikia valyti, tvarkyti. Bet, kol vanduo dar yra, esi bejėgis.

– Man viena paveikiausių projekto atšakų atrodo „Vandens ženklai“, kurias sudaro potvynio užlietos asmeninės, šeimos nuotraukos.

– Fotografuojant potvynius Haityje, abu mano juostiniai fotoaparatai „Rolleiflex“ įkrito į vandenį. Visa juostelė sušlapo ir susigadino. Tai ilga istorija, bet supratau, kad įdomu, kaip vanduo veikia fotojuostelę. Taip pradėjau rinkti potvynio apgadintas nuotraukas.

Pasaulyje kasdien padaroma tiek daug nuotraukų. Bet asmeninė nuotrauka yra asmeninis prisiminimas. Ji susijusi su atminties sąvoka. Potvynio žymės ant asmeninės nuotraukos man simboliškai vaizduoja klimato kaitos grėsmę kolektyvinei atminčiai.

Per potvynius apgadintų nuotraukų mano kelyje pasitaiko dažnai – jos mėtosi gatvėje, matau žmones jas džiovinančius ir paprašau vienos. Turiu daug jų sukaupęs. Eksponuojamos jos sukelia labai daug jausmų. Gal dėlto, kad jos vaizduoja išniekinta kažką atpažįstama ir artima.

Kai vanduo ten, tavo namuose, nedaug ką gali padaryti. Kai kurie žmonės šią patirtį apibūdina kaip sapną. Tu namie, ten pilna vandens, toks ore pakibęs momentas.

– Ar dažnai žmonės mano, kad potvynio priežastis – klimato kaita? Su kokiu požiūriu dažniausiai susiduriate?

– Nenoriu niekam šio naratyvo primesti. Fotografuodamas skurdesnėse šalyse, girdžiu žmones kalbančius apie pasikeitusį orą, apie klimato kaitą – retai. Fotografuodamas JAV pastebėjau, kad klimato kaita yra pats pirmas dalykas, apie kurį jie mąsto. Vis dėlto kai kurie žmonės klimato kaitą neigė, o kai kuriems atrodė labai aišku, kad tai yra potvynio priežastis.

Tarkim, Terensas, jaunas vyras, kurį įamžinau prie jo apsemto namo kartu su mama, kalbėjo apie tai, koks puikus Donaldas Trumpas, kaip jis jį palaiko. Bet jis taip pat sakė, kad šis potvynis sunaikino jo namus ir viską, ką jis turėjo. Jam buvo visiškai aišku, kad tai klimato kaita. Buvo įdomu matyti, kaip dėl šio prieštaravimo kyla vidinė įtampa.

– Ką jūs asmeniškai jautėte, kai D. Trumpas buvo išrinktas prezidentu?

– Žinoma, kad kreipi dėmesį į tokius dalykus. Man tai daro mano darbą dar svarbesnį. Tokiame kontekste negali būti atsipalaidavęs ir manyti, kad pasaulis eina teisingu keliu.

Bet, tiesą sakant, net ir po Paryžiaus klimato kaitos susitarimo 2015 m., kai buvo įtvirtinta daug biurokratinių nuostatų, jaučiu, kad dabartinis vartojimo lygis ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų kiekis vis dėlto yra labai toli nuo to, ko reikia, kad padėtis pasikeistų. Mes tarsi įstrigę ekonominiame begalinio augimo modelyje. Gerai yra tik augimas. Toks požiūris labai pragaištingas planetai.

– Jūsų namai Londone, jau daug metų nebegyvenate Pietų Afrikos Respublikoje. Ar domitės, kokia PAR vyriausybės ir visuomenės pozicija klimato kaitos klausimais?

– PAR didžiausia klimato kaitos problema yra sausra ir vandens trūkumas. Šią vasarą Keiptauną ištiko didžiulė sausra, ir iškilo reali grėsmė, kad baigsis vandens atsargos. Šiandien labai svarbu, ar PAR pasuks atsinaujinančios energijos keliu, ar toliau tęs destruktyvią anglies kasybą.

Kartu, ruošdamasis už trijų savaičių Johanesburge atidaromai parodai, jaučiu didelį iššūkį, kaip visuomenėje užsukti diskusiją apie klimato kaitą. Žmonės jaučia stiprias skurdo ir korupcijos problemas, iškelti klimato kaitos temą dabar itin sudėtinga. Bet atsiranda gerų ženklų, kai kurios bendruomenės reaguoja.

– Ar tai ne paradoksas? Juk skurdžiai gyvenančius žmones klimato kaita paveikia labiausiai.

– Taip, Pietų Afrikoje dėl taršos, anglies kasybos labiausiai kenčia skurdžiai gyvenantys žmonės. Tad tai tiesa, bet noriu grįžti prie to, ką sakiau pokalbio pradžioje. Neseniai JAV vykę potvyniai labai paveikė ir turtingus žmones. Vaikščioti po milijonines vilas, užlietas vandens, man buvo nauja patirtis.

– Bet galbūt jie nusipirks naujas milijonines vilas?

– Įdomu tai, kad ši zona niekada prieš tai nebuvo užtvindyta. Taigi didelė dalis žmonių nebuvo apsidraudę ir netgi brangių namų savininkai daug prarado. Sutikau vyrą, kuris dirba naftos kompanijoje, jis pasakojo metų metus sunkiomis sąlygomis dirbęs Rusijoje, Afrikoje tam, kad pasistatytų gražius namus Hiustone. Jie dabar sunaikinti.

– Ar jis sutiko nusifotografuoti?

– Taip, sutiko.