Prakartėlių stilistika: nuo apgriuvusių šventyklų iki dangoraižių

  • Teksto dydis:

Daugiau nei trys tūkstančiai prakartėlių ir jas puošiančių skulptūrėlių, pagamintų iš papjė mašė, medžio, keramikos, stiklo, akmens, dramblio kaulo, perlamutro, kristalų, audinių, grūdų, kiaušinių lukštų, molio, atkeliavusių į Romą iš visų Italijos regionų ir kitų šalių – tai prakartėlės muziejaus „Angelo Stefanucci“ kolekcija, pristatanti įvairias mokyklas ir geriausių šio amato meistrų darbą.

1967 m. įkurtą muziejų prižiūri Prakartėlės draugų asociacija, veikianti nacionaliniu lygmeniu, vienijanti apie 2 tūkst. 500 prakartėlių meistrų, gerbėjų ir brolijų iš visos Italijos. Asociaciją 1953 m. įkūrė profesorius Angelo Stefanucci, o jo aistringai surinkta kolekcija tapo pirmuoju muziejaus branduoliu. Laikui einant kolekcija didėjo, prakartėles dovanojo įvairių šalių ambasados, privatūs asmenys.

Kokios pagrindinės prakartėlių tradicijos, simboliai? Kaip prakartėlių kūrimas tampa pagrindiniu užsiėmimu? Ar prakartėlių scenografiją veikia modernios tendencijos? Apie tai pasakoja skulptorius Alberto Finizio, dabartinis Prakartėlės draugų asociacijos pirmininkas.

– Kaip pradėjote kurti prakartėles? Tai pomėgis ar svarbiausia veikla?

– Tai nuo seno šeimoje galiojusi tradicija. Nuo mažens užaugau aplinkoje, kurioje buvo kuriamos prakartėlės, ji įskiepijo šią aistrą ir man. Be to, mano dėdė buvo prakartėlių meistras, jis buvo vienas iš Italijos Prakartėlės draugų asociacijos steigėjų, beveik natūraliai paskatinęs ir mane imtis šio darbo.

Mėgau tapyti, kurti įvairius rankdarbius, tad gerai jaučiausi toje srityje, kuri man teikė pasitenkinimą. Dabar prakartėles dovanoju, kitos dalyvavo parodose, kai kurias įsigijo muziejai. Tad jų dabar galima pamatyti visame pasaulyje.

– Kokias medžiagas naudojate prakartėlėms?

– Visko po truputį, nėra vienos ypatingos. Kasdien pasirodo naujos medžiagos, kurias galima naudoti prakartėlių scenografijoje. Anksčiau buvo išskiriamos kelios pagrindinės mokyklos: papjė mašė, medis, keramika, audiniai. Dabar naudojamas ir poliesteris, kiti sintetiniai mišiniai, kurie lengvai derinami tarpusavyje, kad geriau būtų galima įgyvendinti scenografinę idėją. Statulėlėms naudojamos klasikinės medžiagos: molis, papjė mašė ir medis.

– Kokios charakteristikos būdingos pagrindinėms prakartėlių tradicijoms – vadinamajai rytietiškajai, arba palestinietiškajai ir liaudiškajai–populiariajai?

– Tai keli būdai papasakoti apie šv. Kalėdas, Kristaus gimimą. Vienas – istorinė, vadinamoji palestinietiška prakartėlė, kur norima atkurti tikrovišką Jėzaus gimimo aplinką. Meistrai domisi istoriniais, geografiniais, astronominiais tyrimais, bando suprasti, kaip buvo išsidėstę žvaigždynai tais laikais, kai gimė Jėzus.

Dabar yra naujų medžiagų, kurias naudojant prakartėlėje galima sukurti tokią aplinką, personažų drabužius, prakartėlės statinių „architektūrą“, įrankius, gyvūnus, kurie gan tikroviškai atspindėtų tuo metu Palestinoje vyravusius papročius, klimatą.

Kita žymi kryptis – liaudiškoji, populiarioji tradicija, apimanti įvairias prakartėlių kūrimo kryptis, kur Jėzaus gimimas perkeliamas į kitą epochą. Ji apima Neapolio, Romos, Ispanijos, Bavarijos ir kitas mokyklas. Įdomu tai (apie ką dalis žmonių gal nepagalvoja), kad nuo šalių ar geografinių regionų priklauso labai skirtingos interpretacijos. Tarkim, mums, europiečiams, prakartėlės yra Kalėdų laiko ženklas, tad prakartėlėje dažnai galima išvysti sniegą, tuo tarpu Lotynų Amerikoje Kalėdos švenčiamos vasaros viduryje, todėl jų prakartėlė ryški, saulėta, čia pilna gėlių, augalų, kurie yra šviesūs, spalvingi.

Į šią pastarąją kategoriją įeina ir kai kurios retesnės tendencijos modernizuoti prakartėlę. Paprastai prakartėlės scenarijus vaizduoja XVI, XVII, XVIII amžiaus aplinką. Pavyzdžiui, pagal romietiškąją tradiciją prakartėlės meistrai mėgdavo vaizduoti dingusią Romą, gyvavusią iki XIX a. Moderniajai srovei būdinga naudoti dabartinės epochos simbolius, pavyzdžiui, dangoraižius. Neseniai internete mačiau prakartėlę, kur šv. Juozapas su švč. Mergelė Marija su kūdikiu daro asmenukę. Tokios interpretacijos, kurios ne visada pasižymi geru skoniu, yra modernios epochos pavyzdžiai.

– Prakartėlėse tenka matyti įvairių papildomų veikėjų, daiktų ir statinių. Kokia jų simbolika?

– Simbolių gausa būdinga neapolietiškos prakartėlės tradicijai. Čia dažnai matome šventyklą, tiltą, šulinį ir daug kitų dalykų.

Pavyzdžiui, šventykla turi dvigubą prasmę. Tuo laikotarpiu, kai apie 1817 m. ėmė sparčiai populiarėti tokia prakartėlė, kurią šiandien žinome kaip neapolietiškąją, kaip tik buvo pradėti pirmieji kasinėjimai Pompėjoje, imta atrasti įvairių archeologinių lobių. Žmones traukė romietiški griuvėsiai, kiekvienas troško įsigyti bent dalį kolonos ar pan. Tą norėta atspindėti ir prakartėlėje. Tuo pat metu yra ir kita prasmė – pagoniška šventykla vaizduojama apgriuvusi, nes gimsta krikščionybė, kuri nugali pagonybę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių