Iš tolimojo Isižako – nedidelio viduramžiais dvelkiančio miestelio Dordonėje, pietvakarių Prancūzijoje, E.Umbrasaitė į Kauną atvyko įkandin naujausios savo knygos "Prancūzija Mon amour". Knyga apie "nuodėmingai malonų prancūzų meną gyventi" vienu metu – ir svari, ir lengva. Joje yra labai asmeniškų prisipažinimų, tačiau nėra to vulgaraus intymumo, kuriuo bando papirkti kai kurios knygų autorės, manančios, kad jų buitinės gudrybės ir banalios mintys apie asmeninius santykius vertos viešumo. E.Umbrasaitės asmeniniai pastebėjimai, patirtys yra įgytos gyvenant Prancūzijoje – ne įsiliejus į gyvenimo partnerio prancūzo gyvenimą, bet kuriant savąjį: lietuviškai prancūzišką, miestietiškai kaimišką, derinant galerininkės pareigas ir rūpinimąsi keliomis avelėmis.

Rašytojos žvilgsnis nė akimirkai neslysta paviršiumi, ji išvadas daro ne vertindama vienkartinę asmeninę patirtį, bet išanalizuodama reiškinius, istorijas, charakterius. Ir daro tai it kokia prancūzų aristokratė: šmaikštauja ne tam, kad paslėptų žinių spragas, bet todėl, kad puikiai išmano kontekstą; daro išvadas, nes yra išanalizavusi oficialiąją (ir ne) istoriją; pristato prancūzišką gyvenimo būdą, nes ne iš nuogirdų žino, koks yra "art de vivre" skonis ir kvapas.

Ši knyga – jau trečioji ("Vienos krūties istorija" pasirodė 2008 m., antrasis leidimas su tęsiniu "Moteris katė ir jaunas mėnulis" – 2015 m.). Kodėl tik dabar, išgyvenusi Prancūzijoje beveik dešimtmetį, ryžosi parašyti knygą apie ją? Kas liko tarp eilučių ir kokia yra Prancūzijos provincijos kasdienybė – pokalbis su rašytoja E.Umbrasaite.

– Kodėl knygą apie Prancūziją parašėte tik dabar? Anksčiau nedrįsote ar kaip tikra žurnalistė tiesiog rinkote medžiagą tekstui?

– Rinkau medžiagą. Kaip jau sakiau ne kartą, man ši knyga baisiai nesirašė, nes man vis atrodė, kad apie Prancūziją viskas jau pasakyta, visi viską žino. Ir dabar kažkas pasakė, kad yra panaši knyga: užsienio autorė, kuri irgi yra žurnalistė, Prancūzijoje gyvena dešimt metų ir rašo apie ją.

Aš pradėjau ieškoti kitų kampų, norėjau parodyti Prancūziją  lietuvės, kuri ne tik šiaip keliauja, bet ten gyvena ir dirba, akimis. Faktus apipyniau tikromis istorijomis, kurios man ir nutiko. Taip iš šios knygos ir daug sužinai, ir ji tarsi plaukia, gali skaityti ją kaip pažintinį romaną.

– Lietuvoje pirmaisiais sovietmečio metais gimusios moterys mokėsi iš tarpukarį menančių mamų, kino žvaigždžių. Jų dukros – iš deficitinių madų žurnalų. Šiandien merginas auklėja tinklaraščiai. Iš ko mokosi ta idealioji prancūzė, kurią stiliaus pavyzdžiu laiko visas pasaulis?

– Pirmiausiai pabrėžkime, kad kalbame apie tą tikrai idealiąją prancūzę, nes ne visos jos yra stiliaus ikonos. Pavyzdžiui, pietietiškos Marselio moterys, vadinamos la cagole, stilių supranta kitaip nei idealios paryžietės.

Tu jas pirmiausiai išgirsi ir užuosi. Jos yra ryškios moterys, kurios mėgsta būti pastebėtos. Jų įdegis oranžinis, jos dabinasi fluorescencinėmis spalvomis. Tai ištisas moterų judėjimas. Ryški moteris iš Pietų atsirado maždaug penktajame dešimtmetyje ir tapo fenomenu – jų vardu net alus pavadintas. Tai taip pat stilius ir mes turime tai priimti. Žinoma, šis stilius – ne tas, su kokiu mums asocijuojasi prancūzės. Jei ieškome elegancijos, turime važiuoti į didmiesčius.

O ta idealioji prancūzaitė mokosi iš savo mamos. Kalbėkime apie tą buržua prancūzę arba tą bohemos buržua, kurios vadinamos bobo. Tokių mamos ir dukros garderobai nelabai ir skiriasi. Merginų garderobai yra klasikiniai su kokiu nors prieskoniu, pipiru, bet jokių paauglystės maištų, žalių plaukų, violetinių blakstienų. To galima rasti tik pasidairius į žemesnįjį socialinį sluoksnį, bet buržua atstovaujanti jaunoji prancūzaitė nuo mažens rengiama stilingų moterų, tik mažesniais drabužėliais: pūstais pūkiniais ir klasikiniais paltukais, lakuotais bateliais. Jos tikrai nuo mažens mokosi iš savo mamų ir senelių.

– Kai būnate Lietuvoje, ar galite lyginti mūsų aprangos kultūrą su prancūzių, apie kurias kalbate?

Mes elegantiškos to-bu-lai. Tuo mes galbūt labiausiai skiriamės nuo prancūzių.

– Labai vengiu lyginimų. Manęs klausia, kas geresni vyrai: lietuviai ar prancūzai ir pan. Nepatinka man tai. Išvis lietuvės moterys yra labai elegantiškos ir mes iš tiesų kartais pranokstame vidutinę prancūzę. Prancūziško stiliaus paslaptis yra tai, kad jų elegancija nėra tobula. Visada bus koks nors sutaršytas plaukas ar kažkas panašaus. Mes elegantiškos to-bu-lai. Tuo mes galbūt labiausiai skiriamės nuo prancūzių.

Kalbant apie vaikus man sunku komentuoti, nes jau dešimt metų Lietuvoje nebegyvenu, bet manau, kad jaunoji lietuvaičių karta – 15–18 metų merginos – galbūt dėl tinklalapių, galbūt dėl filmų, bet jau yra labai europietiškos prancūzaitės. Nėra didelio skirtumo.

– Kuris variantas jums artimesnis – tobulos ar prancūziškos elegancijos?

– Man artimesnis truputį pašiauštas (besišypsodama pakedena plaukus – aut.past.) elegancijos variantas. Netobulas.

– Ar tam įtakos padarė Prancūzija, ar tai visada buvo jūsų bruožas?

– Aš visą laiką rengiausi truputį keistokai. Mėgau klasiką, bet su kažkokiu prieskoniu. Kadangi prancūziška bacila buvau užsikrėtusi nuo mažens, ir kiną žiūrėjau, ir kultūra domėjausi, tai kaimelyje vietiniai mane vadina mažąja paryžiete, nes aš visada aviu aukštakulnius, beveik visada juodai apsirengusi, nes tai yra mano mėgstamiausia spalva. Kadangi turiu galeriją, kuri prekiauja autoriniais papuošalais, visą laiką mano papuošalai būna truputį labiau crazy negu kitų.

Net nežinau, ar Prancūzija man padarė įtaką, bet net kirpėja sako, kad aš tapau kaimelio stiliaus ikona. Į kirpyklą atėjusios moterys sako: "Nukirpk mane kaip Eriką." O aš sakau: "Nu gražiausiai, aš dar jas stiliaus mokau."

Bet mano garderobas persikrausčius ten tikrai tapo moteriškesnis ir labiau išgrynintas.

– Jei galėtume, išsiverstume visas pasaulio knygas ir straipsnius, kuriuose užsieniečiai dalijasi įspūdžiais apie lietuvius. Ar svarbi pasaulio nuomonė prancūzams?

– Prancūzai yra labai arogantiška tauta. Kaip belgai apie juos kalbėdami juokauja, jei prancūzas norėtų nusišauti, dėl savo arogancijos ir viršenybės prieš kitus jausmo jis pistoletą pridėtų sau gerokai virš galvos. Nes jis įsitikinęs, kad yra 180 cm, o ne 160 cm ūgio. Jiems nusispjauti, ką apie juos galvoja likęs pasaulis.

Iš kitos pusės, jie labai didžiuojasi savo tauta, savo šalimi, kalba, bet moka ją pakritikuoti ir pasijuokti. Net iš savo beprotiškai ilgų vakarienių.

– Kaip manote, kokia būtų prancūzų reakcija perskaičius jūsų knygą?

– Nemanau, kad jie supyktų. Ją išbandžiau su Prancūzijos ambasadoriumi Lietuvoje. Jis dalyvavo Vilniuje pristatant mano knygą. Prieš tai jam buvo išverstos kelios pastraipos ir jis man vėliau pasakė, kad aš puikiai perpratau prancūzus. Jis juokėsi iš kai kurių mano pavadinimų, nes jie yra labai ironiški.

Skaičiau vienos skaitytojos laišką, kad ji turėjo pašnekovą prancūzą, jam versdavo mano knygą ir jis juokėsi, bet patvirtino, kad viskas, ką rašiau, yra tiesa. Jie juokėsi kartu. Prancūzams autoironija yra tikrai nesvetimas jausmas.

"Femen" atstovės, kurios nuogomis krūtimis kovoja už teises, pasipiktino, kad jei Prancūzijoje nori būti išgirstas, būtinai knygą turi parašyti, neužtenka protestuoti.

Kadangi tai yra kaimelio istorija, aš jau nežinau, kaip vietiniai sureaguotų. Drąsiai pasakojau tas istorijas, nes maniau, kad jie neskaitys. Aš tikiuosi. Jei jie perskaitytų, man tikriausiai reikėtų emigruoti iš savo kaimelio. Nors baisių paslapčių ten nėra. Bet jie išties labai smalsauja, apie ką aš rašiau, o kai kurie žino, kad jų istorijas aprašiau.

Nuskambėsiu arogantiškai, bet prancūzams rašantis žmogus yra labai patrauklus. "Femen" atstovės, kurios nuogomis krūtimis kovoja už teises, pasipiktino, kad jei Prancūzijoje nori būti išgirstas, būtinai knygą turi parašyti, neužtenka protestuoti.

Net Prancūzų politikai rašo knygas, pavyzdžiui, Aurelie Filippetti, buvusi kultūros ministrė, yra parašiusi romaną, kur įtariama, kad yra aprašyta jos meilės istorija. Dabartinė lygių galimybių ministrė prieš aštuonerius metus yra parašiusi "Išdrįskite mylėti storules" – gana erotišką romaną, kuriame teigiama, kad storulės yra feliacijos meistrės.

Rašantis žmogus jiems labai svarbus ir jie yra išties skaitanti tauta. Prancūzai smalsavo, kada bus išleista mano knyga. Juk jų dėka aš parašiau šią knygą – iš jų pešiau visą informaciją, jų klausinėjau. Jie padėjo man pažinti Prancūziją.

– Lietuvoje esate žinoma tiek kaip puiki žurnalistė, tiek kaip rašytoja. Skaitant knygą atrodo, kad Isižake esate ne tik galerijos savininkė ir vietos gyventojams iki tol nepažįstamos tautos atstovė, bet it Juliette Binoche herojė filme "Šokoladas" – moteris, pažadinusi apsnūdusį provincijos miestelį. Kaip yra iš tikrųjų?

– Aš labai pasigirčiau, jei pasakyčiau, kad tokia ir esu. Bet taip yra. Kažkada šnekėjausi su meru. Jis manęs klausė, ar liksiu čia. Atsakiau teigiamai. Tada jis pareiškė, kad aš neturiu teisės išvykti, nes tapau miestelio siela. Mano galerija yra pačiame centre, ten rengiu įvarius pristatymus, renginius, apie kuriuos rašo vietinė spauda. Man sako, kad pritraukiu žmones ir puošiu miestelį.

Iš kitos pusės, kai mes tik atsikraustėme į tą miestelį ir kūrėme galeriją, reikėjo sutvarkyti popierius, kreipėmės į merą ir jis arogantiškai pasakė: "Hm, dar vieni užsieniečiai mūsų miestelyje." Bet kai pamatė, kokį remontą toje galerijoje padarėme ir kaip mes mylime Prancūziją, tapome gerais pažįstamais.

Į mus vietiniai žiūri gana atsainiai, nes prancūzai yra pakankamai dideli nacionalistai. Tie, kurie nėra mūsų draugai, kartais lepteli: "Gaila, kad tokioje vietoje galeriją turi ne prancūzė." Bet norisi paklausti: kur jūs buvote tiek metų? Kodėl tos apleistos patalpos nerenovavote ir nepadarėte to?

Ir jie tikrai mano, kad aš su visa savo šeima esu keistuolė. Kai mes persikėlėme gyventi į tą kaimelį, prisistatėme, padovanojau Mariaus Jovaišo vaizdo filmą apie Lietuvą, kad jie žinotų, kas aš tokia. Tada visi kaimo gyventojai pradėjo pas mus lankytis, norėjo pamatyti, kas mes tokie, dalijo patarimus, ateidavo su dovanėlėmis.

– Kaip vertinate tą dešimtmetį, kurį praleidote Prancūzijoje? Kas pasikeitė nuo pirmųjų dienų ten iki šiandienos?

– Kaip aš sakau, meilė yra akla, o į mylimą objektą žiūrima pro rožinius akinius. Mano rožiniai akiniai nenukrito ir nesudužo, bet aš juos gerokai prasivaliau ir matau Prancūziją realesnę, bet meilė nesumažėjo. Aš labai gerai matau trūkumus. Esu kaip ir stebėtoja iš šalies, bet kartu Prancūzija per dešimtmetį tapo mano namai. Lietuvą aš myliu, kaip mes mylime tėvus, o Prancūzija man yra kitokia meilė – kaip mylimas žmogus. Josephine Baker dainavo: "Aš turiu dvi meiles – savo šalį ir Paryžių." Man yra kažkas panašaus.

– Kas labiausiai erzina pavalius rožinius stiklus?

– Prancūzai – tikri plepiai. Vakarienės be galo ilgos, 12 val. nakties svečiai pradeda atsisveikinimo ceremonijas ir dar 15 min. kalbasi koridoriuje, kol atsibučiuojame.

Arba ateini į paštą. Trys žmonės. Galvoji, labai greitai išsiųsi, ką reikia. Ateina pašto direktorė, kuri aptarnauja, ir kadangi ji visus kaimelyje pažįsta, pradeda domėtis, kaip tavo šuo laikosi, kaip tavo akiniai, kaip sekėsi kataraktos operacija. Pusvalandį ir stovi eilėje. Tas jų plepumas kartais iš tiesų erzina.

Kitas erzinantis dalykas – jei prancūzas neturi skonio, jis jo visiškai neturi. Labai skaudu matyti, kaip prancūzas nusiperka seną pastatą, išgriauna ir perdaro naujai. Ne viskas yra taip elegantiška ir šarminga, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Pavyzdžiui, kur aš gyvenu pagrindinėje gatvėje, dauguma vitrinų anksčiau buvo art nouveau stiliaus. Viskas aštuntajame dešimtmetyje buvo išdaužyta, sunaikinta ir įrengtos modernios paprastos vitrinos. Jie tiek visko turi, kad net nesaugo.

– Dabar į Lietuvą tarsi žiūrite iš šalies – ar kas nors erzina gimtojoje šalyje? Kokią ją matote šiandien?

– Manęs niekas neerzina, nes aš esu nostalgiška emigrantė... Nors gal iš tiesų erzina garsi muzika kavinėse, ko nėra Prancūzijoje. Ten labai vertinamas diskretiškumas. Kodėl tau turi būti primestas garsus fonas? Čia ne naktinis klubas.

Bet aš iš tiesų esu ta nepakaltinama emigrantė, kuriai čia viskas yra gražu – sniegas, moterys. Nors man, kaip lietuvei, yra labai skaudu ir nemalonu, kai įvyksta dideli nusikaltimai ar valdžia daro nesąmones.

– Apie ką bus jūsų ketvirtoji knyga?

– Tai turėtų būti meilės romanas apie tai, kaip atsitiktinumas ir internetinė erdvė pakeičia mūsų gyvenimus – į gera ir į bloga.

– Istorija vyks Prancūzijoje?

– Siužetas bus tarp Prancūzijos, truputį Lietuvos, Pietų Amerikos ir Ispanijos. Ir tai bus tikra istorija, bet tikrai ne mano, o kelių mano draugių. Viskas, kuo prisidėjau, – savo likimo pirštu, nes paspaudžiau mygtuką. Ši knyga rašoma šiuo metu ir jei mūza neišskris per langą, aš pasistengsiu kitoje, jubiliejinėje, 20-ojoje Vilniaus knygų mugėje dalyvauti su nauja knyga.