Prezidento A. Smetonos paslaptys

Kas galėtų paneigti

Pirmasis tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, netikėtai žuvęs gaisre, buvo palaidotas Klivlando (JAV) Kalvarijos kapinėse 1944 m. sausio 13-ąją. Prezidento žūtis sukrėtė ne tik šeimą, artimuosius, bet ir visą lietuvių išeiviją. Iki šiol manoma, kad A.Smetona tą sausio 9-osios rytą žuvo mįslingomis aplinkybėmis. Kiek apie tai žinoma mūsų istorikams? Juk negalima aklai tikėti sovietmečiu eskaluotu teiginiu, kad A.Smetona užduso dūmuose, gelbėdamas žmonos kailinius. Tai kaip ten buvo iš tikrųjų?

Pasak Istorijos instituto tyrėjo dr. Algimanto Kasparavičiaus, kalbant apie šį įvykį, reikalingas platesnis jo kontekstas.

"Artinosi Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir antroji sovietinė Lietuvos okupacija. JAV gyvenantis A.Smetona buvo sovietams nepatogus, nes Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu jis formaliai tebebuvo prezidentas, išvykęs į užsienį. Kas dabar galėtų paneigti, kad ne specialiosios sovietų tarnybos suplanavo gaisrą, siekdamos išvengti nemalonios juridinės situacijos? Juk A.Smetona tuo metu buvo vienintelis iš visų trijų Baltijos valstybių prezidentų dar gyvas, dar formaliai galėjęs atnaujinti savo politinę veiklą baigiantis ar pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Mano nuomone, JAV administracija, priešgaisrinės tarnybos į gaisrą name, kuriame gyveno A.Smetona su žmona ir sūnaus Juliaus šeima, pažiūrėjo kaip į eilinį įvykį – atliko tik formalų gaisro tyrimą ir konstatavo A.Smetonos mirtį", – teigė istorikas.

Rytas nežadėjo tragedijos

Anot Lietuvos centriniame valstybės ir Klivlando archyvuose daugybę su minėtu gaisru susijusių dokumentų peržiūrėjusios istorikės dr. Ingridos Jakubavičienės, praėjus mėnesiui po tragedijos, Sofija Smetonienė aprašė tai, ką patyrė gaisro metu. Tai ji padarė paprašyta Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vašingtone Povilo Žadeikio.

Kaip rašė prezidento žmona, tą sekmadienio rytą, apie devintą valandą, jiedu su vyru dar šnekučiavosi lovoje. Staiga S.Smetonienė išgirdo šaukiantį ją iš antrojo namo aukšto anūką. A.Smetona su žmona gyveno dviaukščio namo su rūsiu palėpėje, trečiajame aukšte.

Pasak S.Smetonienės, nors jai ir tingėjosi keltis, vis dėlto išlipo iš lovos – pro langą švietė saulė, oras buvo gražus, tačiau spaudė 20 laipsnių šaltis. Užsimetusi chalatą ir pasisukusi durų link, pamatė pro jų apačią besiveržiančius dūmus. "Pasakyk, kas čia darosi?" – paklausė A.Smetona. Į tai prezidentienė ramiu balsu atsakė: "Gaisras." Iš lovos pakilo ir vyras. Abu visai neįsivaizdavo, koks pavojus buvo kilęs. S.Smetonienė nusileido dūmuose paskendusiais laiptais į antrąjį aukštą, kur gyveno sūnaus Juliaus šeima. Čia ją pasitiko jos anūkų gelbėti atbėgusi kaimynė. S.Smetonienė tuo metu pastebėjo, kad jos vyro nėra šalia. Atsistojusi prie sienos pasakė moteriai niekur be jo neisianti iš antrojo aukšto. Gelbėtojai teko jėga išvesti S.Smetonienę į lauką. Ji buvo basa. Kaimynai ją, besipriešinančią ir vis šaukiančią "Mano vyras, mano vyras!" greitai apavė ir nusivedė į namus. Prezidento žmona buvo tikra, kad paskui ją ėjęs vyras turi tuojau pasirodyti kieme. Deja.

Nelaimingi kailiniai

Gretimo namo kaimynai buvo atsinešę kopėčias, bet jos nesiekė palėpės, kur gyveno prezidentas su žmona. Atvažiavę su ištraukiamomis kopėčiomis ugniagesiai pasiekė to kambario langus, išdaužė vieną jų, tačiau prezidento ten nerado. Jie aptiko A.Smetoną antrajame namo aukšte, kur gyveno išsigelbėjusi nuo gaisro sūnaus Juliaus šeima. Prezidentas gulėjo sukniubęs jų virtuvėje, su kailiniais ant galvos. Ir štai apie tai sovietų propaganda pusę amžiaus kalė į galvą lietuviams, kad prezidentas nebūtų užtroškęs nuo dūmų, jei nebūtų grįžęs į kambarį gelbėti žmonos kailinių. Bet, pirmiausia, tai buvo ne Sofijos, o jo kailiniai. Antra, A.Smetona šio įvykio išvakarėse dar kapstėsi iš gripo. Todėl, bijodamas peršalti dar kartą ir, matyt, siekdamas apsisaugoti nuo dūmų, grįžo pasiimti kailinių, o skubiai leisdamasis pro dūmų uždangą laiptais žemyn, pasuko ne lauko durų link, o į virtuvę, kur buvo didžiausia dūmų koncentracija. Gaisrininkai išnešė prezidento kūną į kiemą, iškvietė greitąją medicinos pagalbos automobilį, tačiau skubiai nuvežtam į ligoninę A.Smetonai jau niekas nebegalėjo padėti.

Pasak dr. I.Jakubavičienės, poetas Juozas Tysliava, gyvenęs JAV nuo 1932 m., kartu su keliais Klivlando lietuviais atsidūrė įvykio vietoje ir vėliau publikavo savo reportažą. Anot jo, J.Smetona mėgino gelbėti tėvą, tačiau pats vos nežuvo karštuose dūmuose. J.Tysliava užsuko ir į namą, kur gaisro metu glaudėsi Juliaus žmona su vaikais ir S.Smetonienė. Pastaroji sėdėjo ant grindų susitaršiusiai plaukais ir kupinomis siaubo akimis. Jai jau buvo pranešta apie vyro mirtį. Užgesinus gaisrą, Juliui pavyko išgelbėti reikalingiausius daiktus, drabužius, visus tėvo rankraščius.

Pasklido gandai

Dr. I.Jakubavičienė knygoje "Duetas" pateikia išsamių įvykio dalyvių ir liudininkų prisiminimų, kuriose gana ryškios gaisro priežastys. Tą rytą, 8.30 val., atsikėlusi J.Smetonos žmona buvo nuėjusi į namo rūsį užkurti krosnies, nes bute buvo šalta. Savąją krosnį rūsyje tuo metu kūrė ir pirmajame namo aukšte gyvenusi moteris. Pasidžiaugusios, kad abi krosnys gerai kūrenasi, moterys grįžo į savo butus. Netrukus jaunoji Smetonienė, tarsi pajutusi kažką negero, nusileido į rūsį pasižiūrėti krosnies, tačiau tučtuojau grįžo atgal šaukdama "Gaisras!" ir kad reikia kviesti gaisrininkus – liepsnojo šalia Smetonų krosnies sudėtos tuščios maisto produktų dėžės. Štai čia ir buvo greit įsiplieskusio gaisro židinys, kurio dūmai tučtuojau pasklido po namą per ortakius, plyšius.

S.Smetonienė vėliau karininkaui Povilui Skardžiui rašė, kad tragedijos būtų buvę galima išvengti, jei Smetonos būtų žinoję JAV namų statybos ypatumus. Mat, kilus gaisrui, jie nesuprato, kad reikia bijoti ne ugnies, o dūmų, nuo kurių užtroško jos vyras.

Žuvus prezidentui, tautininkų spauda kvietė nepasiduoti liūdesiui ir toliau organizuotai kovoti už Lietuvos išlaisvinimą. Aleksandras Merkelis savo monografijoje apie A.Smetoną rašė, kad JAV lietuvių spauda, išskyrus tautininkų "Dirvą", nedaug skyrė dėmesio tragiškai prezidento mirčiai, o kairioji lietuvių išeivijos spauda, remiama SSRS, buvo net labai nekorektiška prezidento žūties akivaizdoje, teigdama, kad A.Smetoną pražudė šykštumas – grįžęs paimti žmonos kailinių, pasiklydo ieškodamas išėjimo iš dūmuose skendinčių patalpų.

Kartu buvo kalbama, kad į Vakarus pasitraukęs Lietuvos prezidentas tapo visur esančių čekistų taikiniu, nes trukdė suplanuotai Lietuvos inkorporacijai į SSRS.

Pirmasis "pabėgimas"

"Paskleistas gandas apie čekistus ir kitos panašios istorijos tėra tik prielaidos, paremtos amžininkų pasakojimais. NKVD dalyvavimą gaisre įrodančių dokumentų istorikai kol kas nėra suradę ir sunku prognozuoti, ar apskritai kada nors galėsime šio gaisro bylą vadinti išaiškinta", – pastebėjo dr. I.Jakubavičienė.

Jos teigimu, visi tie gandai labai neigiamai veikė prezidento artimuosius. Jiems, be viso to, dar teko kovoti ir su skurdu, ir su nepagrįstais kaltinimais valstybės išdavimu. Pastarasis kaltinimas A.Smetonai gyvas iki šiol. Kodėl?

Dr. A.Kasparavičiaus nuomone, tai visų pirma susiję su Lietuvos politinių partijų vidaus kova. Pirmą kartą politinių oponentų A.Smetona buvo apkaltintas pabėgimu iš šalies artėjant rinkimams į Steigiamąjį Seimą. Kairiosios politinės jėgos tada teigė, kad jis 1918–1919 m. sandūroje išvyko į Vokietiją, slėpdamasis nuo Raudonosios armijos, artėjusios prie Vilniaus.

Priminsime, kad po 1918 m. lapkričio 11-osios, kai jau buvo suformuota pirmoji Vyriausybė, gruodžio pabaigoje prie Lietuvos su vadinamosios pasaulinės revoliucijos vėliava artėjo Raudonoji armija. Būtent tuo metu A.Smetona su M.Yču išvyko į Vakarus įkandin premjero ir užsienio reikalų ministro prof. Augustino Voldemaro. Pastarąjį Taryba gruodžio 18 d. pati įgaliojo vykti į Paryžiaus taikos konferenciją ginti Lietuvos valstybingumo bylos. Vos išvykę, A.Smetona su M.Yču per kelias dienas sugebėjo Lietuvai išsiderėti iš Vokietijos 100 mln. ostmarkių paskolą. Ji ne tik tapo besikuriančios valstybės ekonominiu pamatu, bet ir sudarė sąlygas kurti lietuvišką kariuomenę kovai su bolševikais. Svarbu ir tai, kad vokiečiai sutiko duoti paskolą Lietuvai tik su A.Smetonos parašu. Tad prezidento išvykimas buvo labai natūralus, nors oponentų 1919 m. mestas jam kaltinimas neigiamai atsiliepė A. Smetonos vėlesnei politinei karjerai.

Antrasis "pabėgimas"

Dr. A.Kasparavičius apie lemtingąją 1940 m. birželio 15-osios dramą kalba taip: "Birželio 15-ąją paryčiais paskutiniame posėdyje dauguma kabineto narių su karo vadais balsavo už tai, kad SSRS ultimatumas būtų priimtas. Prezidentas A.Smetona nesutiko su tokiu sprendimu ir iš esmės reikalavo trijų dalykų: oficialiai protestuoti ir ultimatumą atmesti; Vyriausybei su prezidentu priešakyje tuoj pat trauktis į politinę emigraciją; kariuomenei, kiek tai įmanoma, priešintis jėga, o vėliau trauktis į Rytprūsius ir ten internuotis. Tačiau kritišką valandą prezidentą parėmė vos trys ministrai: švietimo, vidaus reikalų ir krašto apsaugos. Vyriausybės dauguma ir generolai moraliai jau buvo kapituliavę. Valios priešintis nebuvo. Juolab kad kapituliantišką poziciją užėmė ir antismetoninė opozicija: krikščionys demokratai, liaudininkai, socialdemokratai. Būtent tokiomis aplinkybėmis A.Smetona ir priėmė lemtingą sprendimą trauktis į Vakarus. Tai buvo prezidento protestas prieš vietinius kapituliantus ir sovietinius agresorius. Tačiau A.Smetonai už tai teko sumokėti aukštą istorinę kainą. Kerštaudami už nepriklausomą poziciją, savi ir svetimi jį apšaukė bėgliu ir bailiu. Uoliai lipinama etiketė prilipo. Paradoksalu, kad bėgliu buvo apšauktas tas, kuris kėlė pasipriešinimo vėliavą, o tie, kurie kvietė nusilenkti okupacijai ir iš esmės atidavė priešui raktus nuo apgulto miesto vartų, tapo jo teisėjais ir fariziejais istorijoje."

A.Smetonos "pabėgimo" versija labai patiko sovietams, ir netrukus Maskvos spauda mirgėjo atitinkamomis antraštėmis ir komentarais. A.Smetonos "pabėgimas" buvo pateiktas kaip visos "lietuvių liaudies" istorinis nuosprendis prezidentui. Paradoksalu, bet ši versija, 50 metų kalta į lietuvių galvas, prigijo, nepaisant fakto, kad A.Smetona išvyko iš šalies tik tuomet, kai Lietuvos vyriausybė ir karinė valdžia nepakluso jo valiai priešintis sovietų okupacijai.

"Nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvos", – taip pasakė prezidentas, išeidamas paskutinį kartą iš prezidentūros. Ją subolševikino kapituliantai.