Prisilietimas prie balto kvadrato

Poezijos knygų į krosnis nemesim ir savo būstų lyrika nešildysime. Bent jau Klaipėdoje. Tokia išvada peršasi išvydus, kokia poezijos gerbėjų gausa buvo apdovanotas pajūrio poetės Daivos Molytės-Lukauskienės antrosios knygos „Baltas kvadratas juodame fone“ pristatymas.

Pilnutėlė Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos galerija „13L“ nustebino ir retą svečią uostamiestyje, knygą išleidusios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorių bei literatūros kritiką Valentiną Sventicką. Jis atliko dvi garbingas misijas - pokštaudamas ir žaismingai interpretuodamas scenarijų vedė vakarą bei išsakė savo požiūrį į naujausią 2006-ųjų pabaigoje pasirodžiusį D.Molytės-Lukauskienės poezijos rinkinį.

„Mūsų leidykloje leidžiamos tik labai geros knygos, - pabrėžė V.Sventickas. - Tačiau nedažnas atvejis, kai autorius kartu su knygos rankraščiu į leidyklą atsineša ir pinigus.“

Daivai neteko lankstytis leidyklos ekspertams ir dalyvauti konkurencinėje pinigų dalybų kovoje. Nes „Balto kvadrato juodame fone“ leidybą finansavo dvi - Klaipėdos ir Neringos miestų - savivaldybės. V.Sventicko teigimu, šiai poetei pakanka ir gabumų, ir profesionalumo. Tad, galima nuspėti, ir be finansinių privilegijų Daivos knyga būtų pasiekusi poezijos gerbėjus.

Pasinaudodamas vienu knygos įvaizdžių - skalbinių ir prirašytų lapų sugretinimu - svečias ėmėsi savo amato - D.Molytės-Lukauskienės poezijos „skalbimo bei lyginimo“. Tiesa, to skalbimo kaip ir neprireikė. Gal kad knygos tekstai gilūs, paprasti, bet neprasti (teįvertina žinovai). Gal šiek tiek kritiko amatą apribojo vakaro vedėjo ir svečio statusas. Niekada viešai nekalbėjęs ir nerašęs apie klaipėdietės kūrybą, savo išsakytas mintis V.Sventickas pavadino tik prisilietimu prie „Balto kvadrato juodame fone“.

Ko Daiva nedaro? Nerašo daugiažodžių ilgų eilėraščių. Neįsileidžia į savo poeziją gyvenimo bjaurasčių – keiksmažodžių, brutalių vaizdinių, erotinių scenų. Nepateisina įvaizdžio, kad moterų poezija turi būti asmeniška, sentimentali, emocionali. Šiek tiek autobiografinių, bet neryškių motyvų. Šiek tiek aliuzijų su tapyba (poetė globojama ir dailės mūzų, pati iliustravo savo knygą). Statiškas vaizdo kūrimas, trumpa, bet intensyvi kalba, lakoniška eilėraščio struktūra. „Apie ką „Baltas kvadratas?“- retoriškai klausė kritikas. Tai - būsenų knyga: skausmas, vienišumas, nerimas, laukimas.

„Tai jau nebe mano, o jūsų knyga. Kiekvienas skaitydamas į ją įneš dalelę savęs“,- taip apie „Baltą kvadratą juodame fone“ lakoniškai pasakė pati poetė.

O kad „prikabintume“ dalelę savęs prie Daivos poezijos lokomotyvo, belieka nusipirkti knygą ir ją perskaityti. Išjungus televizorių ir nutildžius aplink dūzgiančias svetimas mintis.