– Mėgstate sakyti, kad pasaulis atsiveria einantiems pėsčiomis. Kodėl?
– Todėl, kad tai – neginčijamas faktas. Bent jau man. Keliaujant pėsčiomis judama lėtai, vadinasi, gali pamatyti daugiau detalių, užuosti kvapus, pakalbinti sutiktus žmones, pasimėgauti skoniais, girdėti gamtos garsus. Visa tai man labai patinka.
Keliaujant pėsčiomis judama lėtai, vadinasi, gali pamatyti daugiau detalių, užuosti kvapus, pakalbinti sutiktus žmones.
– Ar yra tekę patirti, kai žygis pėsčiomis pakeičia įspūdį apie miestą?
– Taip man nutiko su Kaunu. Prieš septynerius metus su drauge nusprendėme išbandyti „Camino Lituano“ atkarpas, vedančias nuo Raudondvario per visą Kauną iki pat Pažaislio vienuolyno.
Prisipažinsiu, Kaunas ilgą laiką man buvo miestas, kuriame pagrindine lankytina vieta laikiau Laisvės alėją. Tą kartą, jei gerai pamenu, nupėdinome daugiau nei 30 km. Puikus maršrutas, labai turiningai praleidome laiką ir Kaunas tuomet man atvėrė daug gražių savo veidų.
Dabar Kaune turiu ne vieną man patinkančią vietą. Visų pirma, žinoma, tradicinis ir niekada neatsibostantis maršrutas Laisvės alėja, senamiestis, Kauno pilis ir Nemuno ir Neries santaka. Visada baltai pavydžiu Kauno marių – nuostabiai gražus pakrantėje rymantis Pažaislio vienuolynas, romantika dvelkiantis jachtklubas su daugybe mažų laivelių, o kiek gražių pažintinių takų vingiuoja marių pakrante. Pastaruoju metu vis užsuku į M. K. Čiurlionio muziejų – patinka jo erdvės, visada įdomios keičiamos parodos, o į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus galėčiau žiūrėti ir žiūrėti, niekada neatsibosta. Man patinka, kad Kauno senamiestis, centras yra kitokie nei Vilniaus – vaikščiodama gatvėmis dažnai pasijuntu taip, lyg būčiau ne Lietuvoje.
Sunku žodžiais nupasakoti euforiją, kurią patiri būdamas aukštai kalnuose. Po tokių stiprių potyrių, nori ar nenori, filosofijos gyvenime atsiranda daugiau.
– Keliautoju gimstama ar tampama?
– Kiek save pamenu, visada norėjau keliauti, keitėsi tik būdai. Kai pradėjau studijuoti, taupiau stipendiją, kad galėčiau išvažiuoti į užsienį. Nusipirkau kelionę autobusu į Austriją, pirmą kartą pamačiau Alpes ir buvau be galo sužavėta. Tais laikais kelionių agentūrų organizuojamos pažintinės kelionės buvo didelė naujovė. Kol vaikai buvo maži, reikėjo derintis prie jų poreikių, todėl dažniausiai rinkdavomės poilsines keliones. Vaikams paaugus, pagaliau leidau sau iškeliauti be šeimos į patirtinis keliones – tokias, kokių tik aš pati noriu.
– Patogumų mėgėjai neretai truputį pašiepiami, tarsi būtų ne visai tikri keliautojai.
– Jei renkiesi atostogas penkių žvaigždučių viešbučiuose šiltuose kurortuose arba mėgsti organizuotas pažintines keliones, tai juk puiku! Šiais laikais kelionių variantų yra pačių įvairiausių, ir visi jie lygiaverčiai. Kai kuriems kelionių aistruoliams tenka rinktis kuklesnes sąlygas taupumo sumetimais, bet man teko sutikti pasiturinčių žygeivių, kurie nesirenka didesnio patogumo, nes nori kelią patirti taip, kaip jį patiria dauguma. Aš pati, pvz., šiais metais devynias dienas žygiavau „Camino Lituano“ Žemaitijos atšaka. Nakvynei rinkausi piligrimams skirtas vietas – tikrai daug kuklesnes, nei galėjau sau leisti finansiškai, nes man buvo įdomu patirti nepagerintą piligriminį kelią.
Man smagiausia, kad matau vieną bendrą tendenciją – keliauti norinčių, galinčių ir tai darančių šiuo metu yra kur kas daugiau nei prieš dešimt metų, kai pradėjau kurti savo kelionių tinklaraštį „Check in Lithuania“ ir stebėti kelionių sritį ne tik kaip keliautoja, bet ir kaip apžvalgininkė. Vis daugiau žmonių tiek Lietuvą, tiek lankomas užsienio šalis nori pažinti per įtraukiančias patirtis, pradeda mėgti žygiavimą gamtoje, daugiadienį keliavimą pėsčiomis įvairiais camino tipo keliais, taip pat ir kalnais.
– Kur dažniausiai vingiuoja Jūsų patirtiniai maršrutai?
– Labai mėgstu kopti į kalnus. Tai – unikali patirtis daugeliu aspektų. Pasigrožėti kerinčia panorama ir pakvėpuoti tyru kalnų oru būtų galima ir užkilus į viršų keltuvu, tačiau tai būtų tik maža dalelė to, ką gali žmogui duoti kalnai, kai tu įveiki aukščio iššūkį savomis kojomis. Tuomet ne tik išbandai savo fizines jėgas, bet ir pasimatuoji psichologinį atsparumą. Ypač kai žygis trunka ne vieną dieną.
– Būtent toks sunkus žygis aukštikalnių sąlygomis Jūsų laukė Himalajuose.
– Labai sunku žodžiais nupasakoti euforiją, kurią patiri būdamas aukštai kalnuose, apsuptas galingų, ledu ir sniegu pasidengusių viršūnių ir jausdamasis lyg maža skruzdėlė milžinams po kojų, lyg kosmoso tyrinėtojas, nusileidęs nepažįstamoje planetoje. Po tokių stiprių potyrių, nori ar nenori, filosofijos gyvenime atsiranda daugiau.
Himalajai man dovanojo unikalų aklinos tylos potyrį. 5 km aukštyje girdėjau tik savo kvėpavimą, drabužių čiužėjimą ir giliai viduje bundančius naujus suvokimus.
– Dešimt gilių suvokimų apie baimę, ribas ir įvairius kitus psichologinius žygių aspektus aprašyti Jūsų knygoje „Penki kilometrai virš kasdienybės“. Kuris svarbiausias?
– Turbūt pirmasis – baimė. Prieš ilgesnį ar sunkesnį žygį visada imu nerimauti – o kas, jeigu susirgsiu, patirsiu traumą, neįveiksiu maršruto? Tai natūralu ir turbūt būdinga daugeliui. Aš baimės neslopinu – imuosi veiksmų, kurie padeda man stiprinti kūną ir pajusti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.
Taip pat man įsimintinas ir aštuntas suvokimas apie iššūkius. Jis man primena apie dešimties metų senumo įvykį Klaipėdoje. Tuomet pirmą kartą dalyvavau masiniame pėsčiųjų žygyje, kurio metu buvau pasiryžusi per dieną įveikti 50 km.
Maršrutas pajūriu vedė iš Šventosios į Klaipėdą. Niekada iki tol nebuvau ėjusi tokio ilgo atstumo pėsčiomis. Startavau galvodama, kad jei vieną kartą nuėjau 20 km, 50 km taip pat bus beveik vieni niekai. Kaip aš klydau. Didžioji dali kilometrų vyniojosi pajūriu – eiti ištryptu smėliu buvo daug sunkiau, kojos klimpo, painiojosi. Nuo didelio krūvio ties 30 km pradėjo skaudėti vieną klubą, netrukus suskaudo ir antrasis. Kūną kankino nuovargis ir skausmas, kojos vis sunkėjo, o smėlėtas pajūris, rodos, tęsėsi be galo. Daugybę kartų protas kalbino mane pasiduoti, tačiau aš vis ėjau, nes labai norėjau medalio. Kai vieną akimirką pakėlusi akis nuo žemės tolumoje pamačiau pirmuosius Klaipėdos pastatus, iš džiaugsmo vos neparpuoliau ant kelių, o iš akių ištryško ašaros.
Paskutiniai 5 km iki finišo vedė per pačią Klaipėdą. Iki šiol pamenu, kaip mintyse meldžiau, kad tik prie pėsčiųjų perėjos neužsidegtų raudona, mat sustojus vėl pajudėti iš vietos buvo be proto sunku. Norėjosi tiesiog likti rymoti apsikabinus šviesoforo stulpą. Šį iššūkį visgi įveikiau.
– Ar ruošdamasi žygiui aukštikalnėse jau žinojote, kad parašysite knygą?
– Nemaniau, kad ši patirtis gali virsti knyga. Tačiau knygą parašyti norėjau nuo vaikystės. Pamenu, kaip per pusę sulenkusi daug balto popieriaus lapų ir susiuvusi juos per vidurį pasigaminau knygą, kurioje rašiau nuotykių istoriją vaikams. Man regis, nebaigiau.
Pradėjusi aktyviai keliauti po Lietuvą, pradėjau rašyti tinklaraštį, savo patirtimi ir rekomendacijomis dalijausi socialiniuose tinkluose. Kadangi darau tai jau dešimt metų, turiu išsiugdžiusi beveik automatiniu tapusį įprotį atkurti detales iš atminties.
Tuo man teko pasinaudoti grįžus iš Himalajų, nes ten būdama rūpinausi ne tik tuo, kad spėčiau fotografuoti gražius vaizdus ir nustebinusius dalykus, bet ir vietinių žmonių buitį, žygio gyvenimo sąlygas. Iš Nepalo telefone parsivežiau daugiau nei 3 tūkst. nuotraukų ir vaizdo įrašų. Dalis jų atsidūrė socialiniuose tinkluose, kur kėliau reportažus kiekvieną dieną. Kai atėjo metas sėsti prie knygos, nebuvo sunku – peržiūrėdavau vaizdus, ir mintyse lengvai atgimdavo daugybė detalių. Prisiminiau net tai, ką užfiksuotomis akimirkomis jaučiau. Vis dėlto į kitą kelionę pasiimsiu užrašinę – ji bus mano pagalbininkė fiksuojant emocijas, įspūdžius, atradimus, pokalbius ir pamąstymus.
Norintiems žygių patirtį kaupti su kuo mažiau nusivylimų mano rekomendacija paprasta – pradėkite nuo neilgų, paprastesnių žygių.
– Kas Nepalo Himalajuose įsirėžė į atmintį labiausiai?
– Niekur kitur nebuvau mačiusi to, ką pamačiau aukštikalnių kaimuose. Prieš išskrisdama į Nepalą daug skaičiau ir jau žinojau, kad atsidursiu vienoje skurdžiausių pasaulio šalių. Esu mačiusi skurdą Paragvajuje, Peru, regėjau didžiulius lūšnynus Argentinoje, Buenos Airių pakraščiuose, tad daugmaž supratau, ko tikėtis. Vis dėlto mane pribloškė tai, kad kažkur pasaulyje žmonės savo namus apsišildo ne malkomis, o degindami džiovintą jakų mėšlą. Nėra medienos ne tik krosnims pakūrenti, bet ir statyboms, todėl visi pastatai ten sumūryti iš aplink esančių pilkų akmenų. Grįstų gatvių tuose kaimuose taip pat nėra, palaidi gyvuliai slampinėja kur panorėję. Vakarai užslenka anksti, nes saulė greitai pasislepia už aukštų kalnų, o vėsu būna net vasarą. Tų kaimų Himalajuose vaizdai stipriai įsirėžė atmintin.
– Patarkite, kaip palengvinti keliones tiems, ką labiausiai baugina nepatogumai ir fizinis nuovargis.
– Žinau tik viena – jei tikrai nori, vienaip ar kitaip susitaikai su patiriamais nepatogumais. Tikrai neįkalbinėčiau nė vieno žmogaus keliauti taip, kaip jis nenori. Manęs irgi niekas neįkalbinėjo nei aplink Monblaną žygiuoti, nei kopti į Himalajų aukštikalnes. Pati pasiryžau, o kai pasiryžau, jokios kliūtys nebegalėjo manęs sustabdyti. Visi man artimesni žmonės žino, kaip nemėgstu miegoti palapinėse, bet jau esu nusižiūrėjusi kelionę, kurioje mažiausiai savaitę reikės ištverti šį fizinį nepatogumą. Tačiau šalis ir joje esantys kalnai tokie gražūs, kad turbūt pasiryšiu.
Norintiems žygių patirtį kaupti su kuo mažiau nusivylimų, mano rekomendacija paprasta – pradėkite nuo neilgų, paprastesnių žygių. Jei svajojate apie kalnus, tai galėtų būti kelių dienų žygiai Lenkijoje, Slovakijoje ar Norvegijos Lofotenuose, nuo kurių prasidėjo mano meilė kalnams.
Ištrauka iš knygos. Pirmasis suvokimas – BAIMĖ
Telefono ekrane trumpai šmėstelėjo ir iš karto dingo banko programėlės pranešimas, kad nuo sąskaitos buvo nuskaityti pinigai – ką tik sumokėjau už žygį į Nepalo Himalajus. Džiaugsmo virpuliukai perbėgo kūnu. Vėl keliausiu į kalnus. Vėl bus naujas iššūkis ir nuotykiai. O tada iš atminties gelmių iškilo prisiminimai apie tai, ką patyriau Monblane.
2023 metų rugpjūčio pirmoji pusė. Žygiuoju „Tour du Mont Blanc“ pėsčiųjų maršrutu aplink aukščiausią Vakarų Europos kalną Monblaną. 180 kilometrų ilgio maršrutas vingiuoja per tris valstybes: Prancūziją, Italiją ir Šveicariją. Šis legendinis kelias laikomas vienu gražiausių ir populiariausių, bet jis tikrai nėra lengvas. Bendrai pakilti ir nusileisti tenka 10 tūkstančių metrų. Žygeiviai tokį iššūkį įveikia per 7–12 dienų.
Penktoji žygio diena prasidėjo man maloniu nusileidimu nuo dar vienos kalno keteros. Staiga už nugaros išgirdau, kad kažkas garsiai šnopuodamas bėga žemyn. Po kelių akimirkų mane aplenkė bendražygis – jaunas, treniruotas vyrukas, iki šiol nuolat lenkęs visus grupės narius ir ėjęs gerokai priekyje. Jis, kaip žadėjo, taip ir padarė – iš kalnų batų šoko į sportinius batelius ir ne ėjo, o bėgo į apačią. Nes eiti, sakė, per lengva. Vėliau radome jį slėnio pievoje, laukė mūsų labai laimingas. Kitą dieną sužinojau, kad bėgdamas žemyn ant pėdų pritrynė didžiulių pūslių. Tolesnis žygis jam bus labai skausmingas.
Pabudusi aštuntą to paties žygio dienos rytą sužinojau, kad bendražygė apsinuodijo vakar suvalgyta pica. Blogavo ir vėmė visą naktį, todėl beveik nemiegojo. Su kita bendražyge ją saugojome – grupę praleidome į priekį, kad galėtume žygiuoti sergančiosios tempu, kuris buvo perpus sulėtėjęs. Per kalnus ji ėjo karščiuodama, o galiausiai atsisakė baigti žygį.
To paties žygio devinta diena negailėjo išbandymų – dviejų kilometrų aukštyje kalnus kepino trisdešimties laipsnių karštis. Sportiškasis bendražygis pūslėtomis pėdomis pasiėmė per mažai vandens, bet atsisakė siūlymų pasinaudoti kitų grupės narių gertuvėmis. Perkaitęs ir stipriai dehidratavęs vakare susirgo, o kitą rytą nebepajėgė eiti – žygį baigė diena anksčiau, likus vos šešių ar septynių valandų keliui iki finišo. Tiek mažai, palyginti su tuo, kiek jau buvome įveikę. Nepaklausiau bendražygio, kaip dėl to jautėsi. Ir pati nenorėjau būti jo vietoje – buvau dėkinga, kad esu sveika ir pajėgi eiti toliau.
Nežinau, kiek laiko praleidau panirusi į tuos senus išgyvenimus ir kada atsipeikėjau, suvokusi, kad vis dar laikau telefoną rankose ir žiūriu į ekraną, nors jis jau seniai užtemęs. Prisiminimų pavidalu iš mano pasąmonės gelmių prasiveržė baimė – ji visada mane ištinka dar gerokai prieš kojoms paliečiant svetimą, nepažintą žemę. Ruošdamasi į ilgadienius, sunkius žygius, bijau susirgti ar patirti traumų ir dėl to neįveikti maršruto.
Keliauti karščiuojant ar sustreikavus žarnynui – visiškai neromantiška. Tai sunku ir nemalonu. Liga atima jėgas, kai jų labiausiai reikia, nežinia, ar kitą dieną apskritai pajėgsi pakilti iš lovos. Pūslės ant kojų – niekai. Nuo didelio krūvio skaudantys raumenys – norma. Tačiau didesnė trauma – patempta ar išsisukta pėda, be proto skaudantys keliai – ir kelionė gali staiga pasibaigti.
Nebaigti žygio man atrodo apmaudu. Apmaudu netekti galimybės pajusti euforiją, apimančią pasiekus trokštamą tikslą. Ypač jei kiti pasiekė. Liūdna netekti galimybės papildyti savo patirčių skrynelę dar vienu įveiktu žygiu.
Žinau, kad, jei bijosiu ir nieko nedarysiu, baimė tik augs. Nenoriu to. Tad renkuosi veikti. Pirma, prieš kiekvieną sudėtingą kelionę stengiuosi kiek įmanoma geriau pasiruošti tam, ko bijau. Antra, keliaudama elgiuosi taip, kad kiek įmanoma labiau užkirsčiau kelią tam, ko bijau. Tuomet baimė, nors visiškai ir nedingsta, vis dėlto smarkiai atsitraukia.
Nuosekliai treniruojuosi, kad patirčiau mažiau traumų. Stiprinu imunitetą. Turiu kojų netrinančius batus ir patogias, lengvas kuprines. Žygiuodama stengiuosi tenkinti kūno poreikius: geriu daug vandens, vartoju elektrolitus, sočiai valgau, visada po ranka turiu būtiniausių vaistų ir paisau vedlio rekomendacijų.
Gal tai skamba nuobodžiai. Tebūnie. Tačiau ši disciplina – kaina, kurią verta mokėti už galimybę sėkmingai baigti žygį ir grįžti kupinai gerų patirčių.
Naujausi komentarai