Jos smailą žvilgsnį, viliokišką šypseną, šmaikštų žodį pažįsta ištisos teatro mylėtojų kartos. Legendinė aktorė Regina Varnaitė, greitai švęsianti 87-ąjį gimtadienį, vis dar vaidina! Spektaklis "Amerika pirtyje" neįvyktų be jos.
Vienas ilgaamžiškiausių Lietuvos scenoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis "Amerika pirtyje" gegužės 10 d. popietę bus suvaidintas 700-ąjį kartą. Tai vyks netradicinėje erdvėje – komedija bus rodoma prie veikiančios Dvaro pirties Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.
R.Varnaitė džiaugiasi, kad jubiliejinis spektaklis bus dar kartą parodytas klojimo teatro atmosferoje, mat tokia ir buvo šio teatro kūrinio prigimtis. Aktorė sutiko pasidalyti savo mintimis ir prisiminimais apie "Ameriką pirtyje" – dabar tai vienintelis spektaklis, kuriame ji tebevaidina.
– Kodėl nepaliaujate vaidinti?
– Kai 1974 m. rudenį buvo pastatyta "Amerika pirtyje", negalvojau, kad spektaklis bus toks ilgaamžis, nesitikėjau, kad Bekampienę vaidinsiu keturis dešimtmečius. Pastaraisiais metais spektaklis vaidinamas labai retai, todėl teatre, galima sakyti, esu kaip svečias. Džiaugiuosi, kad galėjau įžengti į atnaujintą didžiąją sceną – juk daugelį metų vyko teatro remontas. Žinoma, dabar mano garbus amžius leidžia man daugiau pailsėti, bet namuose užsisėdėti netenka, dalyvauju įvairiuose renginiuose, į susitikimus kviečia žiūrovai.
– Kaip manote, kodėl spektaklis "Amerika pirtyje" gyvuoja taip ilgai? Kokia šio spektaklio ateitis?
– Spektaklis Kauno dramos teatre buvo statomas pirmam viešam lietuviškam vakarui atminti. Režisierius Valdas Lencevičius, dailininkė Janina Malinauskaitė ir aktoriai ieškojo išraiškos priemonių, primenančių unikalaus lietuviško teatrinio sąjūdžio, vadinamo klojimo teatru, tradicijas. Dabar mums tai linksma komedija, kurioje atskleidžiamos bendražmogiškos ydos ir komiškos gyvenimo situacijos, todėl žiūrovams ji patinka ir šiandien. Apie spektaklio ateitį nedrįstu svarstyti. Kai kurios pjesės, prabėgus keleriems metams, statomos iš naujo. Kitas režisierius, kiti aktoriai ir visai kitoks požiūris sukuria naują kūrinį. "Ameriką pirtyje" vis stengiamės išlaikyti tokią pačią, nors metai bėga ir mes keičiamės.
– Jums yra tekę ir anksčiau vaidinti Bekampienę netradicinėse erdvėse, po atviru dangumi. Ar taip vaidinti sunkiau nei teatre?
– Iš tiesų spektaklis "Amerika pirtyje" buvo vaidinamas ne teatro scenoje įvairiomis progomis. 1999 m., minint pirmo viešo lietuviško vakaro 100-metį, "Ameriką pirtyje" vaidinome Palangoje, pievoje po atviru dangumi, istorinėje vietoje, kur prieš šimtą metų stovėjo grafo Tiškevičiaus prekių sandėlys. 2009 m. Joninių išvakarėse spektaklį po atviru dangumi teko vaidinti Ustronės vienkiemyje, šalia svirno, prie Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejaus, Krekenavos miesteliui švenčiant 600 metų jubiliejų. Jau esame vaidinę ir Lietuvos liaudies buities muziejaus Klojimo teatre Rumšiškėse. Be abejo, tokiose erdvėse aktoriams vaidinti sunkiau. Tačiau tokiomis aplinkybėmis ir reikalavimai kitokie. Žmonės žino, kur atvyko, svarbi pati vieta, bendra šventinė nuotaika.
Įgijau prasmingos patirties, kai teko vaidinti Bekampienę tikrame klojimo teatre. Agluonėnuose, etnografinėje sodyboje, yra puikus kluonas, kuriame klojimo teatro aktoriai vaidina spektaklius, o štai 2003 m., švęsdami savo teatro 20-metį, jie pakvietė mane suvaidinti Bekampienę jų pastatytoje "Amerikoje pirtyje". Teko prisitaikyti prie naujų partnerių, prie jų mizanscenų ir režisūrinio sprendimo. Tai buvo džiaugsminga šventė, iki šiol prisimenu klojimo teatro aktorių ir žiūrovų nuoširdumą.
– Jau 40 metų 700 kartų tenka kartoti tą patį vaidmenį, tarti tuos pačius žodžius. Ar tai lengva, ar galima vaidinti nors ir užsimerkus? O gal priešingai – sunku?
– Nors "Amerika pirtyje" vaidinama taip ilgai, žiūrovams, ypač jaunesniems, jei jie mato spektaklį pirmą kartą, tai yra nauja patirtis. Aktoriui pareiga suvaidinti savo vaidmenį išlieka tokia pati kaip ir prieš daugelį metų. Ne taip svarbu, ar tas pats spektaklis vaidinamas vieną sezoną, ar dešimtmečius. Aktoriaus kūryba prasideda kiekvieną vakarą, kai vaidinamas spektaklis, ir tą patį vakarą viskas pasibaigia uždangai nusileidus. Todėl spektaklis yra tas pats ir nuolat besikeičiantis.
Atrodo, kad aktoriaus kūryba be galo trapi, nes teatro menas, tai būsena "čia ir dabar". Vykstant spektakliui užsimezga ryšys tarp aktorių ir žiūrovų, jie mąsto kartu, jaučia, jaudinasi, juokiasi ir verkia. Deja, to ryšio negalima niekaip užfiksuoti, jo nematyti nei nuotraukose, nei vaizdo įrašuose, personažo kaita per daugelį metų vyksta atsižvelgiant į tą niekur neužfiksuotą ryšį, kiekvienas vaidmuo, nors sukurtas prieš daugelį metų, čia ir dabar yra naujai išgyvenamas. Jei spektaklis geras, tas santykis tarp aktorių ir žiūrovų ilgai išlieka. Paslaptingo buvimo kartu džiaugsmas ir yra teatras.
– Gal atsimenate kokių nors ypatingų spektaklių "Amerika pirtyje"?
– Mano prisiminimuose išlikęs laikotarpis, kai vaidinome kartu su vyru aktoriumi Vytautu Eidukaičiu – jis vaidino Piršlį. Tuomet gimė mintis, kad Bekampienė, norėdama sulaikyti svečius ir siekdama, kad įvyktų piršlybos, gali pabučiuoti Piršlį. Man tas Piršlys atrodė labai simpatiškas (juokiasi). O pati didžiausia staigmena buvo, kai prieš keletą metų, mano jubiliejaus proga Piemenuką suvaidino mano provaikaitė Aušra Martinavičiūtė – jai tuomet buvo penkeri. Yra aktorių, kuriems tenka vaidinti su savo vaikais, anūkais, bet su provaikaičiais!.. Šiemet kovą vėl vaidinome kartu su Aušryte, kuriai dabar aštuoneri, o užkulisiuose stovėjo mažesnė sesutė Giedrė, jau mokanti Piemenuko tekstą ir taip pat norinti vaidinti su savo promočiute. Štai ką reiškia vaidinti 62-ąjį teatrinį sezoną!
– "Amerikoje pirtyje" gvildenama emigracijos tema. Juk ir šiandien jaunimas veržiasi į svečius kraštus. Ką jūs apie tai manote?
– Nelaimingi tie žmonės, kurie turi palikti gimtinę dėl karo, nelaimių, kai yra tremiami, o jų namai sunaikinami. Jei žmonės savo noru išvažiuoja dėl įvairių priežasčių, tuomet svarbu, kad turėtų galimybę sugrįžti. Manau, kiekvieno žmogaus stiprybė – tai suvokimas, kad jis turi kur sugrįžti ir yra laukiamas.
– Ką jums reiškia pirtis? Gal joje kur kas geriau nei Amerikoje?
– Amerika ir pirtis dera tik komedijoje. Iš tikrųjų tai nelyginami dalykai. Į tradicinę lietuvišką garinę pirtį eidavau vaikystėje su savo mama, kai gyvenome Ukmergėje, nes tais laikais namuose nebuvo vandentiekio – karšto vandens. Tada, tarpukariu, visi eidavo praustis į miestelio pirtį ir vanodavosi joje vantomis. Amerikoje man neteko viešėti, su vyru buvome nuvykę tik pas gimines į Kanadą. Tačiau, kiek man tenka matyti, išgirsti, skaityti ir suvokti – Amerika yra labai gera valstybė, kurioje kiekvienas žmogus, jei laikosi įstatymų, gali būti laisvas ir realizuoti savo sugebėjimus. Todėl jauni žmonės, jei gali išvykti mokytis ar dirbti į Ameriką, tegul išbando savo jėgas. Na, o spektaklio Agotėlės, kuri pasiliko užrakinta savo pirtyje ir tiek tepamatė, pavyzdžiu sekti nereikėtų.
Kas: 700-asis spektaklis "Amerika Pirtyje".
Kur: Lietuvos liaudies buities muziejuje, dvaro pirtyje.
Kada: Gegužės 10 d. 15 val.
Naujausi komentarai