Idėja parašyti romaną apie kunigaikštį Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį ir jo kelionę į Šventąją Žemę netikėtai subrendo vieną pavasario vakarą. „Mintyse užčiuopiau istorijos siūlo galą. Istorijos apie M. K. Radvilą Našlaitėlį, apie Veneciją, tolimus kraštus ir kelionių burtus. Žinoma, ir apie meilę, be kurios pasaulis būtų pilkas ir nuobodus. Supratau, kad noriu papasakoti kunigaikščio, kurį patys prisimename rečiau nei turėtume, gyvenimo ir kelionės fragmentus, sužadinti smalsumą ir pakviesti juo domėtis daugiau. Mano akimis, M. K. Radvila Našlaitėlis liko mūsų šalies istorijos paraštėse ir nerado kelio į populiariąją kultūrą, nors potencialo netrūksta – jis nebuvo pirmas lietuvis, aplankęs tolimus kraštus, bet tikrai garsiausias“, – įsitikinusi autorė.
Pokalbis su D. Smagurauskaite – apie romano herojumi tapusį kunigaikštį, meilę Italijai ir keliones, kurios gyvenimui suteikia džiaugsmo.
– Kodėl nutarėte, kad M. K. Radvila Našlaitėlis vertas romano?
– Kunigaikštis M. K. Radvila Našlaitėlis pirmiausia mane sužavėjo kaip drąsus, smalsus, stereotipinio piligrimo įvaizdžio atsisakęs keliautojas, kitaip nei buvo įprasta, iš Šventosios Žemės patraukęs į Egiptą, matytas vietas ir papročius vertinęs praktiškai. Nesunkiai įsivaizduoju smulkų, ilgaplaukį trisdešimtmetį, jojantį ant mulo per dykumą, rizikuojantį gyvybe, bet neabejojantį ir nesustabdomą. Vienur – apsukrų, kitur – su humoru žvelgiantį į situaciją, pašiepiantį save ar pamokantį esančius šalia.
Kunigaikštis buvo ir meno mecenatas, dalyvavo karuose ir įvairiuose politiniuose įvykiuose, buvo išsilavinęs, matęs pasaulio. Jo gyvenime nestigo įdomių įvykių – kad ir kelionė pas Prancūzijos karaliaus brolį Henriką Valua, išrinktą Lietuvos ir Lenkijos karaliumi. Ką ir kalbėti apie visą Radvilų giminę – vieną galingiausių ir turtingiausių ne tik LDK, bet ir Europoje.
Patikslino: 2019 m., pradėjusi rašyti knygą, D. Smagurauskaitė dar kartą nuvyko į Veneciją, kad apsilankytų Arsenale ir jame įsikūrusiame laivybos muziejuje, pasivaikščiotų gatvėmis, kuriose virė knygos herojų gyvenimas. / D. Smagurauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar rašant romaną jums buvo svarbu išlaikyti istorinę tiesą?
– Rašymas užtruko apie ketverius metus, nuolat skaičiau knygas ir istorikų straipsnius, enciklopedijas ir keliautojų dienoraščius. Taip pat nemažai laiko praleidau ir nagrinėdama žemėlapius, ieškodama kunigaikščio M. K. Radvilos Našlaitėlio dienoraštyje minėtų vietų atitikmenų, žiūrinėjau jų nuotraukas, ieškojau istorinių vaizdų. Galiausiai keliavau į Veneciją, į Arsenalą, apžiūrėti laivų, pasivaikščioti savo herojų gatvėmis. Beje, daug sunkiau buvo rasti medžiagos apie kunigaikštį ir jo gyvenimą, keliones, valdas ir žmoną, nei visą kitą informaciją.
„Sugrįžimas į Veneciją“ yra romanas, tačiau visur, kur maniau esant reikalinga, išlaikiau istorinį tikslumą. Nenoriu gadinti skaitymo malonumo, tad atskleisiu tik tiek, kad su kunigaikščio asmenybe ir kelione susijusi informacija yra kiek įmanoma tiksli. Taip pat tikslūs visų vietų aprašymai ir istorinės aplinkybės, o visa kita tebūnie paslaptis, kutenanti skaitytojo smalsumą ir vaizduotę.
– Ar teko lankytis tose vietose, kur kadaise keliavo M. K. Radvila Našlaitėlis?
– Dar studijuodama kultūros istoriją ir antropologiją porą kartų lankiausi Nesvyžiuje. Tada pilis buvo tik pradėta restauruoti, į vidų patekti nepavyko. Tačiau net ir po dvejų dešimtmečių puikiai prisimenu pilies kiemą, jausmą vaikštant po rudenėjantį parką ir Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčią. Norėčiau pamatyti miestą ir pilį tokius, kokie buvo kunigaikščiui esant gyvam.
Vėliau lankiausi Venecijoje, Baryje (kur kunigaikštis aplankė Bonos Sforcos kapą), Kipre, Jeruzalėje ir prie Negyvosios jūros Egipte, bet visos šios kelionės vyko dar prieš gimstant idėjai parašyti „Sugrįžimą į Veneciją“. Pradėjusi rašyti knygą – tai buvo 2019 m. – dar kartą vykau į Veneciją, kad apsilankyčiau Arsenale ir jame įsikūrusiame laivybos muziejuje, pasivaikščiočiau gatvėmis, kuriose virė mano herojų gyvenimas. Buvo ruduo, oras darganotas, Venecija nebuvo labai maloni turistams – visai kaip prieš kelis šimtus metų. Vėliau planuose jau buvo Libanas, per kurį M. K. Radvila Našlaitėlis keliavo į Jeruzalę, bet dėl politinės situacijos kelionę teko atidėti.
D. Smagurauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Venecija romane atgyja – meile šiam miestui pulsuoja kiekvienas sakinys.
– Venecija be galo unikali, kitokia nei bet kuris kitas miestas – pakibęs tarp dangaus ir žemės, gimęs iš nieko ir tapęs vienu galingiausių pasaulyje. Jis paslaptingas, ambicingas, teatrališkas, o kartu po truputį naikinamas vandens ir turistų. Mane ypač žavi prieš šimtmečius egzistavęs miestiečių ir miesto valdovų apdairumas, įžvalgumas ir verslumas. Net miesto šventasis globėjas buvo pasirinktas iš išskaičiavimo – venecijiečiai nutarė atsigabenti šventojo Morkaus palaikus iš Egipto, nes turėti vieno iš vos keturių evangelistų palaikus buvo didžiulė sėkmė tiek religine, tiek politine, tiek ekonomine prasme. O kur dar piligrimystės verslas ir neįsivaizduojamai efektyvus Arsenalo darbas statant laivus, prekyba su Rytais.
Apie Veneciją prirašyta nesuskaičiuojama daugybė knygų, tad visko į kelis sakinius tiesiog neįmanoma sutalpinti. Ir tai yra dar viena priežastis, kodėl taip mėgstu šį miestą – kiekvienas pastatas, skulptūra, paveikslas, kanalas, net nereikšmingas daiktas turi savo istoriją (arba paslaptį). Čia galima lankytis daugybę kartų ir atrasti nematytų dalykų. Galima semtis įkvėpimo, kaip, neturint žemės, sukurti tai, kas šimtmečius žavės visą pasaulį.
– Nesunku įsivaizduoti skaitytoją perskaičiusį romaną ir panūdusį apsilankyti šiame mieste. Kokį maršrutą siūlytumėte?
– Vaikštant Venecijos gatvelėmis (Venecijoje ir apylinkėse jos vadinamos ne le strade, o le calli) ir palei kanalus apima savotiška nesvarumo būklė ar jausmas, kad patekai į labirintą. Iš knygoje aprašytų vietų mano trys mėgstamiausios, kurias galima pamatyti ir dabar: Scuola Grande di San Rocco (Šv. Roko brolijos rūmai), Basilica di San Marco (Šv. Morkaus bazilika) ir Arsenalas. Bet labiausiai man patinka tiesiog klaidžioti po Veneciją ir patirtį savotišką nesvarumo būseną, kai nebežinau, kur einu, prie kokio kanalo atsidursiu ir ar rasiu, kaip išeiti iš šio keisto miesto. Tikiuosi ir linkiu, kad ir skaitytojai pajus tą ypatingą miesto dvasią ir leisis į kelionę jo atrasti.
S. Šilingytės nuotr.
– Nenuostabu, kad jus sudomino M. K. Radvilos Našlaitėlio, smalsaus keliautojo, asmenybė. Jūs ir pati prisistatote ne tik kaip rašytoja ir komunikacijos specialistė, bet ir kaip keliautoja. Kas jums yra kelionės?
– „Sugrįžimas į Veneciją“ prasideda mano savotiška ode kelionėms. Man keliavimas yra aistra, gyvenimo būdas, tyliai šaukiantis balsas. Tai jausmas vidury nakties, kad nori dar ir dar kartą pamatyti stulbinamai žvaigždėtą dangų dykumoje, leistis į kelią ir atrasti. Dar nesugrįžusi namo jau galvoju apie kitą kryptį. Keliautojo kelionės kartais būna nepatogios, be plano, improvizuotos. Man niekada nekyla abejonių, ką rinktis – naują telefoną, prabangius kvepalus, batus ar lėktuvo bilietą.
Keliavimas man – tai romantiškas veiksmas, atradimo džiaugsmas ir laisvės pojūtis, galimybė atsidurti už kasdienybės, suvokti pasaulio dydį ir įvairovę, grožį ir kartais siaubą. Visa tai žadina vaizduotę ir kūrybiškumą, padeda gimti idėjoms. Cituojant XIV a. berberų keliautoją ir mokslininką Ibn Battutą, „kelionės palieka tave be žado, o paskui paverčia pasakotoju“. Turbūt todėl ir mano knygose visuomet yra kelionės motyvas – šį kartą piligriminė kelionė ir piligrimo virsmas smalsiu keliautoju.
Mano knygose visuomet yra kelionės motyvas – šį kartą piligriminė kelionė ir piligrimo virsmas smalsiu keliautoju.
– Kas įžiebė norą keliauti?
– Prisimenu, vaikystėje su tėvais ir broliu dažnai važiuodavome į Labanoro girią ar jos apylinkes – dažniausiai be jokio plano, tiesiog leisdavomės ieškoti įdomių vietų. Nuo mažens labai mėgau skaityti nuotykių knygas – Juleso Verne’o ir Alexandre’o Dumas, Karlo May’aus, Jerome’o Davido Salingerio ir kt. Braižiau žemėlapius, kūriau kelionių – iki artimiausio kaimo – planus. Turbūt tada ir gimė noras keliauti. Kultūros istorijos ir antropologijos, meno istorijos ir teorijos studijos polinkį kuo daugiau pamatyti ir pažinti dar sustiprino – juk reikėjo aplankyti vadovėliuose matytą Florencijos katedrą, graikų ir romėnų mituose skaitytų istorijų vietas, valdovų rezidencijas.
– Italijoje esate ir gyvenusi?
– Šešerius metus gyvenau Toskanos regione Florencijoje – ten ir gimė meilė Italijai. Viena geriausių Italijos savybių yra ta, kad kiekvienas regionas – jų yra dvidešimt – yra savitas, lyg atskira šalis, tad keliaujant nuo šiaurėje stūksančių Alpių iki įspūdingų jūros pakrančių pietuose keičiasi peizažas, architektūros stiliai, maistas, tradicijos ir net kalba. Ne veltui Italija buvo pagrindinė „Grand Tour“ kryptis, daugybė menininkų čia keliavo taisyti sveikatos, kurti ir gyventi, o Goethe po savo kelionės parašė storiausią veikalą „Viaggio in Italia“ („Kelionė į Italiją“). Sunku nemylėti Italijos ir jos charakterio, grožio, įvairovės ir chaoso.
– Dabar gyvenate Vilniuje ir dirbate su kelionėmis visiškai nesusijusioje srityje. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
– Pastaruosius trejus metus dirbu vienoje didžiausių Lietuvos ligoninių, kuriu išorinę komunikaciją ir palaikau ryšius su žiniasklaida. Mano visi darbai buvo ir yra susiję su rašymu, istorijų pasakojimu. Tiesa, dabartinė darbovietė buvo ir nemažas iššūkis – apie mediciną nežinojau nieko, tad reikėjo daug mokytis, perprasti šios srities komunikacijos specifiką ir medicinos personalo psichologiją. Bet nesumeluosiu, kad tai – labai įdomus ir dinamiškas darbas, kuriame sužinau daug naujo, bendrauju su įvairių sričių medicinos specialistais, dalyvauju operacijose, susipažįstu su naujais medicinos prietaisais.
Leidyklos nuotr.
Geriau už istorijos vadovėlį
BALTO leidybos namų išleistame romane „Sugrįžimas į Veneciją“ nusikeliama į 1617-uosius. Bajoras Juozapas Šemeta po ilgos ir varginančios kelionės iš Vilniaus panyra į Venecijos šurmulį. Miestas ant vandens jį keri lygiai taip pat kaip ir anąsyk, prieš trisdešimt metų, kai su kunigaikščiu Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu išplaukė iš jo į Jeruzalę nenutuokdami, ar iš piligriminės kelionės grįš namo sveiki ir gyvi. Kas, praėjus tiek metų, Juozapą vėl atginė į Veneciją? „Senos istorijos, kuriose liko nepadėtas taškas“, – paslaptingai atsako smuklėje užkalbinusiems italams ir įsisuka į pavojų kupinų nuotykių virtinę.
Nors „Sugrįžimas į Veneciją“ yra romanas, autorė visur, kur manė esant reikalinga, išlaikė istorinį tikslumą. „Mano, kaip istorikės profesionalės, lūkesčiai išpildyti. Gal net su kaupu. Įtraukiantis pasakojimas, keliantis gyvą domėjimąsi vaizduojamu laikotarpiu, o tai ir geriausias istorijos vadovėlis vargiai galėtų padaryti“, – knygos anotacijoje rašytojos pastangas įvertina prof. Raimonda Ragauskienė.
Naujausi komentarai