Rusų kilmės rašytoja Lena Eltang – intriguojanti asmenybė. Vilniuje gyvena daugiau kaip 20 metų, yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Tačiau atsiimti prestižinių premijų už savo romanus vyksta į Rusiją. Jos gyvenimas, kaip ir jos romanai, – be sienų. Mistiškų vietų, kur susitiktų ar išsiskirtų jos herojai, rašytoja ieško visoje Europoje.

Pro palėpėje įrengto L.Eltang kabineto langus atsiveria nuostabaus grožio Vilniaus vaizdai. Net nustembi – ar iš tikrųjų Vilnius toks gražus? Ji linktelėja galva – taip. Ir priduria: "Vilnius – menininkų miestas, čia puiki vieta kurti. Be to, aš niekada nepažinojau tiek įdomių žmonių viename mieste." Prie Vilniaus priprato ir rašytojos vyras – danas Bjarne’as Eltangas.

Lietuvos sostinėje liejasi L.Eltang eilės, neseniai ji baigė ketvirtąjį romaną "Briatiko". Lena dirba kiekvieną dieną nuo 5 val., tačiau neprimena griežtos kabinetinės rašytojos. Baigusi naują romaną ar per šventes ji mėgsta pasėdėti su būriu draugų prie stiklo vyno.

– Lena, turbūt draugų prigužės pilni namai ir per Kalėdas? – pradėjau pokalbį su rašytoja.

– Jau 12 metų yra tradicija, kad arba pirmąją, arba antrąją Kalėdų dieną pas mus susirenka mano draugai menininkai iš Rusijos ir mano draugai lietuviai. Atvažiuos keturi seni mano draugai iš Maskvos ir Sankt Peterburgo su vaikais. Mano kabinetas būna kaip didelė palapinė – jie čia miega ant čiužinių. Kalėdos – vienintelė proga susitikti. Balius būna suneštinis – visi žino, kad gyvenu iš honorarų.

Mano užduotis – papuošti eglutę. Neįtikima, bet esu išsaugojusi savo senelio iš Sankt Peterburgo eglutės žaislus. Kiek važinėjau po Europą, kur tik negyvenau, kiek sudaužiau daug tvirtesnių daiktų, o tie keli žaislai išliko. Jie tokie seni, man primena vaikystę. Po eglute būna įvairiausių dovanų – kas ateina, po ja tas dovanas sudeda. Kai pavalgome, išgeriame vyno, prasideda tradiciniai mūsų žaidimai. Dovanos sudedamos į didelį maišą, o vienas žmogus – pats patikimiausias iš mūsų kompanijos – jas traukia ir teikia. Bet dovanos taip lengvai negausi – reikia atlikti kokią nors užduotį. O užduočių būna tokių, kad neduok Dieve – visi sėdi ir dreba.

Slaviškų Kalėdų nešvenčiame – Vilniuje beveik neturiu draugų rusų.

– Ar savo bičiuliams papasakojote naujo romano siužetą, gal ir jo ištraukų paskaitote?

– Visada. Jau nusistovėjo tradicija, kad, pradėjusi naują romaną ir jį pabaigusi, sukviečiu draugus menininkus į svečius. Vakarėlis vyksta arba bute Vilniuje, arba sodyboje prie ežero Anykščių rajone. Paskaičiau "Briatiko" ištraukų. Po to diskutavom – aptarėme kiekvieną perskaitytą gabalą. Ir jie man labai padėjo, nes jiems kažkas buvo neaišku, dėl kažko abejojo, klausė, kodėl būtent taip parašiau. Aš jų nuomonę užsirašau, po to studijuoju, nes jie – pirmieji mano skaitytojai.

– Ir kokių išgirdote pastabų?

– Gana daug apie Lietuvos istoriją ir personažų psichologiją. Lietuvių charakteris ir požiūris į gyvenimą iki šiol man yra labai paslaptingas. Buvo ir juokingas momentas. Perskaičiau ištrauką apie Luko ir Paolos pirmąją meilės naktį. Apie tą meilės naktį pasakoja pats herojus – Lukas. Kai perskaičiau tą sceną, vienas draugų tiesiai šviesiai paklausė: "Lena, o tau koks nors vyras kada nors pasakojo apie savo pirmąją naktį?" "O ką, blogai parašiau?" "Blogai!" Jie mane sukritikavo, ir aš tą sceną pataisiau. Beveik nieko iš jos neliko, bet turi pasitikėti ekspertais.
Dabar manęs laukia ištisi metai redagavimo darbų. Aš nerašau knygos nuosekliai – pirma pirmą puslapį, paskui – antrą, trečią. Rašau dialogus, mizanscenas kaip teatre. Rašau 5-ą, 105-ą sceną. Po to – kaip dėlionę – sudedu romaną iš mažų gabaliukų. Tai – pati baisiausia darbo stadija, kuri kainuoja daugiau kraujo nei pats parašymas. Per metus baigsiu. Manau, kad knyga išeis 2015 m. sausį.

– Romanas žiauriai išgręžia. Kaip pailsinate kūną ir išvėdinate smegenis?

– Lankau jogos užsiėmimus. Tada per tas dvi valandas sugebu nemąstyti. Tai – rojaus valandos, galvoje būna tokia tuštuma. Rašytojo galvai tai yra reta, maloni ir naudinga būsena.

– Kodėl, pradėdama naują romaną blaškotės su vyru po Europą ir ieškote vietos, kur galėtų vykti jo veiksmas? Negi negalite tos vietos sugalvoti, sufantazuoti?

– Vaizduotėje rašytojas gali sukurti bet ką, ir net tokią vietą, kurios iš viso nėra pasaulyje. Kai sugalvoju naują siužetą ir suprantu, kur viskas vyksta, man reikia tą vietą pamatyti nors vieną kartą, o dar geriau – pabūti ten keletą dienų, keletą savaičių. Nes aš turiu pagauti jos atmosferą, spalvas, kvapus. Aš negaliu rašyti visiškos fantazijos – turi būti kas nors apčiuopiamo. O to nepaimsi iš knygų ar iš "Vikipedijos". Tą turi pamatyti.

– Kurioje šalyje suradote paskutiniojo romano veiksmo vietą?

– Italijoje. "Briatiko" – tai realus viešbutis. Jis yra netoli Sorento, Amalfio įlankos krante. Mudu su vyru ten nuvažiavome, kai pradėjau rašyti romaną. Turėjau skolintis pinigų, kad galėčiau važiuoti į tą miestelį ir ten pagyventi mėnesį, kad patirčiau apčiuopiamų dalykų savo polėkiams įgyvendinti.
"Briatiko" – daugiasluoksnis psichologinis detektyvas, jame – kelios gyvenimo istorijos. Viena – jauno vyruko Luko, kuris – kaip visada mano romanuose – kilęs iš Vilniaus. Istorija prasideda 1996 m., jis mokosi Londono dailės koležde. Susipažinęs su itale Paola, freskų restauratore, atsiduria Italijoje. Bet visai netikėtai su ja išsiskiria. Gerokai vėliau Lukas parašo romaną "Paola" – apie moterį, kuri jį pametė. 2008 m. jis, jau išgarsėjęs rašytojas, atvažiuoja į "Briatiko" ieškoti savo praeities pėdsakų.

Juokingiausia yra tai, kad prieš metus vienas rusiškas interneto tinklalapis, kur publikuojamos mano knygos, paklausė, ar galima įdėti naujo romano ištrauką. Sutikau. Po to jie man rašo: "Žinote, mes sugalvojome tokį konkursą. Jūs duosite mums po ištrauką, bet be finalo. Skaitytojai finalą turės atspėti." Paskui jie vėl rašo: "Tam, kuris atspės, duosime prizą. Mes susirašėme su "Briatiko" ir gavome nakvynę vienam žmogui, kuris atspės finalą." Kaip apmaudu, – tame viešbutyje aš pati negyvenau, man ten per brangu. O norėčiau pagyventi bent porą dienų!
Romano "Gervuogės ūglis" veiksmo vieta – Barselonoje, aš ten gyvenau kelis mėnesius. "Kitokių būgnų" veiksmas vyksta Lietuvoje ir Portugalijoje, Lisabonoje, "Akmeninių klevų" – Didžiojoje Britanijoje, Velse.

– Kaip Bjarne‘as pakenčia ankstyvą jūsų kėlimąsi, alinančią dienotvarkę, tuos vežiojimus po Europą ir romano vietos paieškas, tą jūsų nenorą virti barščius? Kur slypi jūsų santuokos fenomenas?

– Tai yra mįslė. Tarp kitko aš moku gaminti valgius, tiktai labai retai tai darau. Bjarne‘as – labai stiprus vyras, jis dukart pasaulio ir šešiskart Europos irklavimo čempionas. Jis apkabinėtas medaliais kaip veislinis buldogas. Man visada patikdavo tokie vyrai, nes pati esu fiziškai silpna. Kas verda Bjarne‘o galvoje, to niekas nežino. Į jį žiūriu kaip į labai slaptą, mįslingą siužetą.

Bjarne‘as atsikelia apie 8 valandą, man pakūrena židinį, kad nesušalčiau, padaro pusryčius, atneša kavos. Jis labai mėgsta mūsų rytus. Jam labai patinka, kad jis atsikelia, o žmona jau dirba. Ir jis žino, kad ji dirba visą laiką. Čia – stabilumas. Jis žino, kad ir kada atsikeltų, ras mane dirbančią, ir jis žino, ką aš darau, nors neskaitė nė vienos mano knygos, – jis nemoka rusiškai.

Daviau jam paskaityti savo poezijos, apsakymų vertimų į anglų kalbą. Bet jis į tai žiūri savotiškai. "Žinai, aš tavo kūrybą labai sunkiai perskaitau. Čia kažkokia svetima moteris parašė. Va, ta moteris, kurią pažįstu, yra visai kitokia. Aš nenoriu anos moters iš puslapių. Tad tegul būna tie tekstai atskirai, o mano žmona – taip pat atskirai", – kartą jis man išdėstė. Ir aš puikiai tai suprantu. Puikiai. Visiškai neįsižeidžiau – į tai žiūriu tolerantiškai. Jis turi savo teisę mane matyti tokią, kokią mato. Jis per tiek metų susikūrė mano paveikslą, ir žavisi tuo paveikslu. O iš tų knygų veržiasi skirtingų moterų dvasia. Jis tarp jų pasimes.

– Ar galite pripažinti, kad rašytojo kelio link jus pastūmėjo ankstesnių santuokų biografijos? Ianas Flemingas, sukūręs legendinį Jamesą Bondą, iš tikrųjų rašė apie save.

– Mano romanuose, nors ir liūdna tai sakyti, nėra iš mano biografijos nė vieno fakto. Nė mikroskopinio. Laikausi tokių principų. Ne dėl to, kad aš kieta, kad savo biografijos nenoriu atskleisti. Dėl to, kad tavo realus gyvenimas turi būti labai toli nuo tavo kūrybos.
Jeigu tu pradedi pardavinėti savo gyvenimą – ogi tu jį parduodi, jei dedi į romaną, – jį atiduodi viešai skaityti. Tu savo biografija dalijiesi. Bet juk rašai ne memuarus, o romanus, kuriuose – tavo fantazija. Šimtaprocentinė. Kai pradedi dėti į romaną kažką iš savo gyvenimo, iš savo patirties, iš savo meilės, yra didelė rizika prarasti savo praeities skonį.

Gali dėti tik tą teisybę, kuri yra apčiuopiama: kaip kvepia šitas miškas, kokios gėlės žydi kaimynų sode, kaip kvepia jūra Amalfio įlankoje. Šitą žinai, nes ten buvai, ir gali papasakoti teisybę. Tuo viskas ir baigiasi – tu pats esi incognito. Jeigu rasite mano tekstuose nors vieną mano biografijos epizodą, statau dėžę "Montepulciano" vyno.

Daug sulaukiu tokių klausimų: "Lena, o šita istorija – iš tavo gyvenimo?" Sakau, kad ne, ir manim niekas netiki, kaip ir jūs. Žmonės netiki, kad tiek istorijų, kurių personažas pats nebuvai, galima sukurti. Vienintelis dalykas, kas mano romanuose yra tikrai mano, iš mano sielos gelmių, – tai požiūris į pasaulį.

– Bet juk metai iš metų gyvenimas lekia kaip traukinys, biografija dėliojasi faktas po fakto, tad ir pasaulėžiūra, ir emocijos, ir jausmai gali kisti. Nieko nėra šiame gyvenime stabilaus.

– Be abejonės. Aš gyvenau keletą gyvenimo etapų. Viename buvau atšokusi nuo buities, studentė romantikė, kuri atsirado Paryžiuje. Mano pirmasis vyras išvežė mane į Paryžių, o jį ten nuvedė darbo reikalai. Bet susipykau su juo ir išėjau iš namų. Ir likau ant ledo, pinigų visai neturėjau. Užuot mėgavusis gyvenimu Paryžiuje, kai čia buvo sovietų laikai, susipykti su tokiu vyru, išeiti į kažkokį bendrabutį, ten gyventi su kažkokia prancūze ir kavinėje valyti stalelius? Aš buvau studentė, norėjau mokytis, tačiau grįžti į Rusiją – ne. Vis dėlto pagyvenusi Paryžiuje pusantrų metų neišlaikiau – grįžau.
Gyvenau stabilaus gyvenimo etapą, kai neturėjau daug pinigų, bet žinojau, kad rytojus ateis. Gyvenau kitą gyvenimo etapą, kai turėjau labai daug pinigų ir nežinojau, ką su jais daryti ir kur juos išleisti. Dabar gyvenu tokį etapą, kur viskas velniškai nestabilu. Pragyvenimas Lietuvoje – labai brangus, gyventi iš literatūrinio darbo pajamų – labai sunku. Bet tikriausiai taip visi menininkai gyvena?

Vis dėlto pats įdomiausias mano gyvenimas – Lietuvoje. Galiu tai palyginti su Paryžiumi, su Kopenhaga, su Londonu. Taip, ten judriau, o čia – ramiau. Bet čia buvo pats įdomiausias, pats judriausias mano gyvenimas.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo čia viskas prasidėjo taip šviežiai, naujai – man buvo toks polėkis kurti. Aš pradėjau rašyti pirmuosius apsakymus Lietuvoje. Romanas "Kitokie būgnai" – arčiausiai Lietuvos. Jame – 1990-ųjų, 2000-ųjų Vilnius, kokį jį aš mačiau.

– Keturi šaunūs vyrai, kurie buvo pamišę dėl jūsų, keturios individualybės – ir apie juos savo kūryboje nė žodžio?

– Atidžiai peržiūrėti tuos gyvenimo etapus galima pagal mano poezijos rinkinius. Kiekviena poezijos knyga – apie tam tikrą vyrą. Savo vyrų man nereikia prisiminti iš nuotraukų – atsiverčiu poezijos knygą, ir iš karto pajaučiu tuometį įsimylėjimą, tuometę aistrą. Atsimenu kiekvieną žodį – kas buvo pasakyta, kaip buvo žiūrėta, kaip buvo mylėta – iš tų eilėraščių. Išleistos penkios mano poezijos knygos.

Kai visiškai pasensiu ir prarasiu fantazijos pasaulį ir nebegalėsiu kurti, pažadu savo skaitytojams, kad tada ramiai atsisėsiu ir parašysiu sočiai, gausiai visus memuarus iš serijos "Lena ir jos vyrai". Ir tie memuarai gal taps bestseleriu? O gal bus niekam neįdomūs?

– Turbūt tik pranašumas, kad rašyti pradėjote jau subrendusi moteris. Jeigu būtumėte pradėjusi rašyti romanus nuo 20 metų, vargu ar būtumėte juos "ištempusi"? Turbūt daug ką lėmė gyvenimo patirtis, branda?

– Tą "nuo 20 metų" atmeskim. Ir "nuo 30 metų" atmeskim. Kai pasirodė "Gervuogės ūglis", man buvo 40 metų. Pats laikas. Jei būčiau pradėjusi rašyti anksčiau, visų pirma būčiau parašiusi visai kitokius romanus. Antra, šitaip arti gali tiktai sutvirtėjęs žmogus, kuris turi stuburą. Geležinį. Aš keliuosi 5 valandą jau 11 metų. Miegoti einu labai anksti, todėl visi mano vakarėliai baigiasi 22 valandą. Kai draugai svečiuojasi pas mane Anykščiuose ir kai rytą jie atsikelia, aš jau kokias 4–5 valandas dirbu, o jie tik pradeda kavos gėrimą. Bet man draugai niekada netrukdo, kad ir kiek jų būtų.
Literatūriniame festivalyje Sen Malo (Prancūzija) prieš dvejus metus susipažinau bankete su rusų rašytoju Vladimiru Sorokinu. Jis man pasakė: "Atvažiuojate į Rusiją, kiek aš girdėjau, tiktai pinigų." Čia – juodasis humoras, bet iš tikrųjų jis teisus. Aš atvažiuoju į Rusiją tiktai atsiimti premijos (dar – į kūrybos vakarą arba į literatūrinį festivalį). Mane su Sankt Peterburgu sieja tik artimųjų kapai. Bet su Rusija mane sieja  rusų kalba, su ja aš susieta amžiams.

Kai gaunu premiją, parašo visi Rusijos laikraščiai. Klausia: "O kas ji tokia? O kokį ji turi pasą?" Vieną kartą perskaičiau straipsnį, kuriame buvo parašyta, kad premiją gavo ir metų knyga buvo pripažintas vienos moters romanas, kuri demonstratyviai gyvena Lietuvoje. Tada savo "Facebook" paskyroje parašiau, kad demonstratyviai – drebėdama nuo šalčio – gyvenčiau turbūt Antarktidoje. Lietuvoje gyvenu todėl, kad čia – mano namai.

Premijų – ne viena
* L.Eltang gimė tuomečiame Leningrade 1964 m. Studijas baigė Valstybiniame Irkutsko universitete, Filologijos ir žurnalistikos fakultete.
* 2003 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu.
* Pirmas L.Eltang romanas – "Gervuogės ūglis" – pateko į Rusijos premijos "Nacionalinis bestseleris" trumpąjį sąrašą.
* Už antrąjį romaną "Akmeniniai klevai" autorė tapo pirmąja premijos "Naujoji rusų literatūra" laureate. "Akmeniniai klevai" išversti į lietuvių kalbą (vertė Vladas Braziūnas).
* Trečiasis romanas "Kitokie būgnai" 2011 m. buvo įvertintas Rusų premija. 2012 m. "Kitokie būgnai" pateko į Rusijos nacionalinės literatūros premijos "Didelė knyga" trumpąjį sąrašą. Į jį patenka 7–8 autoriai iš 500.