Rašytojas T. Dirgėla: vaikams svarbu atrasti tinkamą knygą tinkamu laiku

Jei paklaustumėte 8–12 metų vaikų, kas yra Domas ir Tomas, nežinančių, kad tai rašytojo Tomo Dirgėlos knygų herojai, manau, būtų vos vienas kitas – gal tik tie, kurie vis dar nepamėgo skaityti. Šių personažų autorius labai mėgsta rašyti, dar – bendrauti su jo knygas skaitančiais vaikais ir tiki, kad idėjų jam dar ilgai nepritrūks.

– Kokia buvo rašytojo Tomo Dirgėjos vasara – aktyvi, produktyvi?

– Tiesą sakant, tikėjausi, kad bus šiek tiek ramesnė, kaip ir ankstesnės vasaros. Bet buvo labai aktyvi. Kadangi pavasarį buvo karantinas, jam pasibaigus bibliotekos tikriausiai norėjo su visokiais renginiais atsigriebti. Tad, nors planavau vasarą daugiau pailsėti, su šeima kažkur išvažiuoti, pabūti, bet buvo gana daug renginių, koncertų, nes ne tik rašau – dar šiek tiek groju ir dainuoju. Bet šiaip vasara buvo smagi.

Aplankiau nemažai bibliotekų, Anykščiuose vyko didžiulis vaikų literatūros festivalis "Nuotykiai tęsiasi" – ten ir su skaitytojais susitikau, ir grojome bei dainavome. Dar kitur vyko keli koncertai. Koncertuojame su tokia vaikų rašytojų grupe. Prieš porą metų pavyko suburti bendrai veiklai vaikų rašytojus Beną Bėrantą, Virgį Šidlauską, Justiną Žilinską, Kotryną Zylę, kurie groja ir dainuoja, – kiek teko domėtis, esame vienintelė tokia grupė pasaulyje. Vadinamės "Knygų vaikai". Grojame, dainuojame ir susitinkame su vaikais. Atliekame savo kūrybos dainas –  patys kuriame muziką ir tekstus, stengiamės, kad jos būtų linksmos. Turime porą dainų apie knygas, kelias labai juokingas, uždegančias, išjudinančias vaikus. O vienai mūsų dainai melodiją sutiko paskolinti atlikėjas Igoris Kofas.

– O knygų parašėte?

Manau, jeigu rašytojas nori, kad vaikai jo kūrinius skaitytų, kad vaikai apskritai skaitytų knygas, jis turi prie tų šiuolaikinių vaikų kažkiek prisiderinti.

– Planavau per vasarą dvi knygas parašyti, bet visi tie susitikimai, koncertai... Teko visus planus perkelti į rudenį. Vieną knygą vis dėlto parašiau per vasarą – tokią neilgą, patiems mažiausiems skaitytojams, vadinamą paveikslėlių knygą. Tai didesnio formato knyga, kur vienodai svarbūs tiek tekstas, tiek iliustracijos. Tokios knygos paprastai skirtos 3–7 metų vaikams. Ši knyga turėtų pasirodyti sausį arba vasarį – dabar tariamasi dėl iliustravimo. O knyga apie tai, kad vaikai neturėtų bijoti būti antri, nebūtina visą laiką primauti, būti geriausiam, kad būtum laimingas.

– Kaip gimsta idėjos knygoms?

– Labai sudėtingas klausimas. Aš pats nežinau, iš kur jos atsiranda. Manau, daug dalykų susideda į viena. Gal kažkokie mano vaikystės prisiminimai. Tarkime, mano populiariausios knygos apie du berniukus detektyvus Domą ir Tomą atsirado iš mano meilės detektyvo žanrui – kai buvau vaikas, tokio amžiaus kaip mano skaitytojai, man labai patiko detektyvai. Knyga apie berniuką krepšininką taip pat susijusi su mano vaikyste, nes labai mėgau krepšinį.

Tai štai – mano vaikystės prisiminimai, mano skaitytojų patarimai, pasiūlymai, apie ką rašyti naują knygą arba jau parašytos knygos tęsinį. Dar perskaitytos knygos, nes knygų skaitymas rašytojui yra tokia pat svarbi darbo dalis kaip ir knygų rašymas. Kai su vaikais kalbu apie skaitymą, kai jie manęs paklausia, ar aš mėgstu skaityti knygas, pasakau, kad skaitymas rašytojui – kaip treniruotės krepšininkui. Kol krepšininkui nėra varžybų, tol jis treniruojasi, kad per varžybas kuo geriau sužaistų. Taip ir rašytojai – kol jie nerašo naujos knygos, treniruojasi skaitydami kitas knygas.

– O savi vaikai idėjų knygoms pasiūlo?

– Žinoma pasiūlo. Viena knyga yra net ir gimusi dėl mano sūnaus, kai buvo dar šiek tiek mažesnis, trukdymų man rašyti. Jis ateidavo į mano darbo kambarį ir sakydavo: "Tėti, einam pažaisti." Aš sakydavau: "Ne, negaliu, dabar rašau knygą." Sūnus sakydavo: "Ne, tu nerašai knygos, tu tik sėdi prie kompiuterio ir spaudinėji mygtukus." Iš šių patrukdymų ir gimė knyga "Mano tėtis rašo knygą".

Ir dabar sūnus man siūlo visokių idėjų. Dažniausiai apie robotus. Tačiau aš turiu planą keturioms ar šešioms knygoms į priekį, kurias rašysiu per artimiausius dvylika mėnesių. Kai tai padarysiu, tada gal jau reikės ir to roboto imtis.

– Kitaip sakant, tik spėk suktis?

– Tikrai. Tačiau iš tiesų smagu, kad galiu daryti tai, apie ką svajojau nuo trečios ar ketvirtos klasės – jau tada svajojau užaugęs tapti rašytoju. Tik šiuo momentu gal norėtųsi, kad tas rugsėjis būtų šiek tiek lengvesnis, nes yra daugybė susitikimų su skaitytojais, daugybė renginių, dar vieną knygą per rugsėjį turiu parašyti... Viskas į vieną mėnesį susidėjo, ir nors dar tik rugsėjo pirma pusė, galva jau po truputį sprogsta. Iš kitos pusės – smagu, nes nežinia, ar vėliau neblogės koronaviruso situacija, ar susitikimai su skaitytojais nebus smarkiai apriboti.

Kol krepšininkui nėra varžybų, tol jis treniruojasi, kad per varžybas kuo geriau sužaistų. Taip ir rašytojai – kol jie nerašo naujos knygos, treniruojasi skaitydami kitas knygas.

– Esate sakęs, kad jums gana didelę įtaką turi perskaitytos kitų autorių knygos. Ar rašytojui tai gerai?

– Manau, kad visiems rašytojams kažkokią įtaką daro tai, ką jie skaito. Man gal tą įtaką daro šiek tiek didesnę – po savo kelių pirmų knygų supratau, kad kokią savaitę, prieš pradedant rašyti naują knygą, man negalima nieko skaityti, nes ta įtaka labai pasijunta. Pavyzdžiui, spalio mėnesį pasirodys mano pirmasis bandymas parašyti vaikams tokią pusiau siaubo knygą. Prieš ją rašydamas perskaičiau kelias Stepheno  Kingo knygas. Rašydamas savo siaubo knygą vaikams staiga supratau, kad ji jau beveik suaugusiesiems. Teko padaryti šiokią tokią pertraukėlę, kad visa, ką skaičiau, išeitų iš galvos, ir tada galėjau pabaigti savo knygą.

Gerbėjai: susitikimuose su skaitytojais T. Dirgėja išgirsta ir pasiūlymų, apie ką dar galėtų parašyti savo knygose. Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

– Kaip manote, kodėl jūsų knygas vaikai taip mėgsta?

– Gal dėl to, kad aš bandau prisiderinti prie šiuolaikinių vaikų. Rašydamas galvoju apie tą vaiką, kuris yra įsisukęs į tą tokį ratą – kad ir kaip būtų liūdna, bet šiais laikais vaikai, kaip ir suaugusieji, vis bėga, lekia kažkur. Pamokos, vienas būrelis, kitas, grįžta namo – namų darbai, ir diena pralekia.

Mano knygose veiksmas taip pat labai greitai sukasi, įvykiai keičia vienas kitą, nėra kažkokių ilgesnių aprašymų. Viską per veiksmą bandau pateikti ir per humorą, nes manau, kad vaikus skaitymu galima sudominti per jį. Dar rašydamas knygą, žinoma, atsižvelgiu į tai, kad gyvename kitais laikais nei prieš 20 metų ir kad vaikams jau visai kiti dalykai yra įdomūs. Manau, jeigu rašytojas nori, kad vaikai jo kūrinius skaitytų, kad vaikai apskritai skaitytų knygas, jis turi prie tų šiuolaikinių vaikų kažkiek prisiderinti.

Aš labai džiaugiuosi rezultatu, kurį savo knygomis pasiekiu: man rašo tėčiai, mamos, ar kokiame renginyje susitikus papasakoja, kad jų vaikai labai nemėgo skaityti, bet, perskaitę mano knygą, pamėgo skaitymą. Man labai smagu, kad tos mano lengvesnio turinio knygos (pavadinkime taip) neskaitančius vaikus atveda prie skaitymo, nuo jų jie pereina prie rimtesnių knygų ir pradeda savo kaip skaitytojo kelią.

– Tai gal ir pats vis dar nesuaugote?

– Tikra tiesa. Manau, kad visi vaikų rašytojai ir knygų vaikams iliustruotojai, kurie ne mažiau svarbūs vaikų literatūros lauko dalyviai, turi to vaikiškumo. Ir labai smagu, kad tas vaikiškumas labai derinasi su suaugusio žmogaus bruožais, kad galime mes visi tą savo vaikiškumą išreikšti kurdami knygas vaikams.

– Vaikai paprastai nesirenka žodžių ir sako, ką galvoja. Ar kritikos iš jų sulaukiate?

– Dažniausiai sulaukiu priekaištų, kodėl neparašiau naujos knygos, nes visas jau perskaitė. Tokiu atveju pasiūlau paskaityti kurį nors kitą autorių, kol aš kažką naujo parašysiu. Dar poroje mano knygų yra veikėjų, kurių personažai sukurti pagal tikrai egzistuojančius žmones – vyko konkursai, vaikai siūlė, apie ką man rašyti knygos tęsinį, o geriausių pasiūlymų autoriai pakliuvo į knygas. Tai iš kelių vaikų sulaukiau pastabų, kad jie taip nebūtų sakę ar elgęsi, kaip aš aprašiau savo knygose. Bet tos pastabos tikrai nebuvo piktos.

– O literatūros kritikų neigiamų pasisakymų apie savo kūrybą esate girdėjęs?

– Taip. Iš tų, kurie mano knygose ieško tos, pavadinkime, rimtosios literatūros. Jie tose mano knygose ieško kažkokių gilesnių dalykų, o jų ten nėra ir jų ieškoti nereikia. O neradus jiems ta knyga tampa kažkokia prastesnė. Bet džiaugiuosi tais literatūros kritikais, kurie supranta, kad mano knygos yra lengvesnio turinio ir būtent iš tos pusės jas vertina.

Dar esu sulaukęs pastabų, kad savo talentą neteisingai naudoju ir kad turėčiau rašyti kažkokias rimtesnes knygas. Bet rašau tai, ką rašau, rašau tai, kas patinka vaikams, vaikais skaito, man smagu matyti vaiką su knyga rankose ir visai nesvarbu, ar tai mano knyga, ar kito autoriaus.

– Ar skaitote savo knygas savo vaikams?

– Savo sūnui skaitydavau "Mano tėtis rašo knygą" rankraštį prieš miegą, tai jis mane pakoreguodavo, kur jis ką kitaip nori sakyti ar kur vietoj kokio lėktuvo gaisrinė turi būti. Tad, kai apie šią knygą pasakoju susitikimuose, visada pasakau, kad sūnus man padėjo tą knygą rašyti. O kitų mano knygų mano vaikai nėra skaitę – jie dar per maži. Sūnui penkeri, jam patinka detektyvai ir jis vis prašo, kad paskaityčiau apie Domą ir Tomą, bet aš vengiu, nes jam ten dar daug dalykų bus nesuprantama ir bijau, kad gali imti galvoti, jog knygos – toks keistas dalykas, kur jis nieko nesupranta. Dar porą metų gal reikia palaukti.

– Ar susitikimuose su skaitytojais mėginate vaikams paaiškinti, kad jiems reikia skaityti ir kodėl jiems reikia skaityti knygas?

– Ne, tiesiogiai nesakau, kad reikia skaityti. Nes pamenu save vaikystėje – kai man liepdavo skaityti, sakydavo, kad reikia, aš skaitydavau per prievartą ir nejaučiau jokio skaitymo malonumo. Tik tada, kai niekas neliepė skaityti ir pats pasiėmiau knygą – pamenu, tai buvo Astridos Lindgren "Pepė Ilgakojinė" – perskaičiau ją ir supratau, kad skaitymas yra didelis malonumas.

Tad aš manau, kad reikia ne versti vaikus skaityti, o rodyti pavyzdį šeimoje. Juk vaikas gali iš mamos ir tėčio girdėti, kad reikia skaityti, knygos yra labai gerai, bet jei tėtį ir mamą jis per dešimt metų vos kelis kartus matė su knyga rankose, jis tuo nepatikės. Svarbiausia yra geras pavyzdys. Ir kad tinkama knyga tinkamu laiku pakliūtų į rankas – kad vaikas atrastų savo autorių, savo knygą ir pamėgtų skaityti pats.

– Ar knygų rašymas – darbas, kurį dirbant galima pragyventi?

– Tikrai galima. Aš prieš maždaug trejus metus, pasitaręs su žmona, atsisakiau savo darbo, kuris mūsų šeimai duodavo nuolatines pajamas, ir nusprendžiau bandyti gyventi iš rašymo. Dabar gal jau mažiau, bet tada visi kalbėjo, kad neįmanoma iš rašymo pragyventi. Tačiau į visą tą ratą įsisukau ir paaiškėjo, kad tikrai galima, ir net visa neblogai – tiesiog, manau, reikia mėgti savo darbą. Reikia parašyti per metus daugiau nei vieną knygą. Žinoma, man dar su leidykla labai pasisekė, nes ji pasitiki manimi ir tiki tuo, ką darau ir ką rašau. Ir dar labai prisideda susitikimai su skaitytojais – ne tik dėl to, kad gali pasimatyti su jais akis į akį, pabendrauti, bet ir iš finansinės pusės. Jeigu esi įdomus vaikams, jeigu turi jiems ką pasakyti ir uždegi noru skaityti, bibliotekos ir mokyklos tave pasikvies gana dažnai.

Kartu: į grupę „Knygų vaikai“ susibūrę B. Bėrantas, V. Šidlauskas, T. Dirgėla, J. Žilinskas ir K. Zylė, atrodo, yra vienintelė tokia grupė pasaulyje. Gyčio Kaminsko nuotr.

– Bet ar tada rašymas netampa savotišku darbu fabrike, kai trūks plyš privalai parašyti iki tam tikros datos, tarkime, dvi knygas, ir visai nesvarbu, kad tau nesirašo ar trūksta minčių?

– Ne, tikrai ne. Nors man rašymas iš vienos pusės yra darbas, kalbant apie tai, kad aš atsisėdu ir tiesiog rašau knygą, nelaukdamas kažkokių mūzų ar įkvėpimo, iš to gyvenu. Bet iš kitos pusės kartu tai yra ir tikrų tikriausias malonumas – viskas kartu. Rašydamas aš tikrai nesijaučiu kaip prie konvejerio sėdėdamas, nes man rašymas suteikia didelį malonumą, kiekvienos knygos kūrimas suteikia naujų emocijų, naujų nuotykių ir atradimų.

– Tai kiek knygų esate parašęs? Pats žinote?

– Esu parašęs 19 arba 20, iš jų jau išleista 16, jeigu neklystu, o kitos laukia savo eilės: viena pasirodys spalį, kita sausį. Po to bus trys mano knygų tęsiniai. Tad darbo ir idėjų, manau, nepritrūks. Juo labiau kad aš nesigilinu, iš kur tos idėjos atsiranda. Tiesiog atsisėdu dirbti, nusistatau laikmatį 50 minučių ir žinau, kad per tą laiką turiu parašyti vieną knygos skyrių arba mažiausiai 500 žodžių. Sėdžiu, rašau ir parašau. Dabar parašyti knygą, priklausomai nuo užimtumo, man užtrunka 2–4 savaites. Visą laiką tokio tempo, tikiu, nepavyks išlaikyti. Bet kol kas pavyksta ir tuo labai džiaugiuosi bei naudojuosi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių