Ar esate aplankę Italijos sostinę, amžinąją Romą? Miestą, turintį turtingą istorinę praeitį ir gausius meno bei architektūros lobynus? Galbūt vis svajojate apie tai? Kol iš tikrųjų aplankysite šį miestą, siūlome leistis į nepaprastus nuotykius kartu su Laura ir Kristupu, pagrindiniais knygos „Mergiotė ir mirusi kalba“ personažais, netikėtai atsidūrusiais Senovės Romoje ir besistengiančius grįžti į savo gyvenimą. Tokį knygos pasaulį pristato jos autorius Domas Austis.

– Ar pamenate tą momentą, kai kilo idėja parašyti knygą vaikams „Mergiotė ir mirusi kalba“?

– Tą momentą pamenu. Parašiau istoriją apie LDK gydytoją, patekusį į Aukso Ordos nelaisvę. Rankraštį daviau leidyklos edukacinių programų vadybininkui Sauliui, jis perskaitė ir entuziastingai siūlė pritaikyti paaugliams, nes jiems trūksta literatūros. Aš sutikau ir pasielgiau „niekšiškai“, užuot kūrinį adaptavęs, perrašęs, parašiau istoriją apie mergiotę. Rankraštį apie Aukso Ordą palikau suaugusiems.

– Ar rašėte knygą turėdamas kokį nors tikslą? Ką, Jūsų manymu, ši knyga duos jaunam skaitytojui? Ko būtų galima pasimokyti iš knygos personažų?

– Kai rašau, mano tikslai ir norai sutampa, noriu kuo greičiau baigti kūrinį. Jeigu rimtai, tai noriu perteikti skaitytojui tai, kas man patinka ar nepatinka. Stengiuosi, kad būtų logikos ir tikrų žinių ar istorinių faktų, kad įvykiai būtų kuo tikroviškesni. Skaitytojas gali ne tik jaustis nuotykių sūkury, bet ir gauti tikros informacijos. Mano nuomone, personažai turi būti tokie, kokie ir mes gyvenime: ir geri, ir silpni, pažeidžiami, ir sugebantys pakovoti, ir trokštantys draugystės.

– Kodėl pasirinkote Senovės Romą? Ar tai susiję su kokiais nors įvykiais bei prisiminimais?

– Kai kilo mintis apie mergiotę, mokančią lotyniškai, kitur ji ir negalėjo nukeliauti, tik į Romą. Visi keliai veda į Romą (kas pasakė?).

– Pagrindiniai personažai – Laura ir Kristupas – turi tiek panašumų, tiek skirtumų. Ar pastebite kokių nors šių personažų savybių, kurias galite priskirti ir sau?

– Jei personažai gyvi, jie visada turės žmogiškų savybių, kiekvienas gali rasti nors dalelę panašaus į save. Stengiuosi ne įsikūnyti, o įsivaizduoti, kaip galėtų vienas ar kitas personažas pasielgti aprašomoje situacijoje.

– Ar rašėte kiekvieną dieną, nusistatytu metu, ar tik tada, kai ateidavo įkvėpimas?

– Įkvėpimas dar nebuvo atėjęs. Tiesiog nuolat niežti nageliai... Ir tik tada, kai turiu laisvo laiko nuo pagrindinio darbo ar šeimos reikalų, galiu prisėsti prie kūrinio. Taigi, labai retai.

– Kai kurie rašytojai pirmenybę teikia rašymui ant popieriaus, o ne spausdinimui kompiuterio klaviatūra. Kaip rašėte savo knygą?

– Ant popieriaus rašyti mieliau, bet dėl laiko stokos rašau tiesiog į kompiuterį.

– Kokį patarimą galėtumėte duoti visiems, svajojantiems parašyti knygą, bet nedrįstantiems to pradėti?

– Jei nedrįsti, tai ir nerašyk. Svajonė ir liks svajone. Tokiam asmeniui labai svarbu padrąsinimas, palaikymas ir net pagyrimas.

– Koks buvo Jūsų mėgstamiausias vaikystės žaislas ir kokia jo atsiradimo istorija?

– Labai mėgau žaisti su degtukais. Jie be aiškiai suprantamų priežasčių atsidurdavo rankose. Paskui žaislai pasikeitė, tam įtakos turėjo auklėjimas.