Vokietijoje gyvenančios Jolita Herlyn ir Lina Ever neslepia: rašyti knygas jas paskatino gyvenimas svetimoje šalyje.

Kodėl kūrybinį darbą Lietuvoje dirbusios moterys, tik emigracijoje išdrįso knygų rašymą paversti savo pagrindine veikla? Kokią įtaką kūrybai daro aplinka? Apie tai – pokalbis su L.Ever (L.E.) ir J.Herlyn (J.H.), ką tik į knygynų lentynas palydėjusiomis savo naujausias knygas.

– Lina, Berlyne gyvenate jau ne vienus metus. Klausimas, kaip jame atsidūrėte, turbūt pabodęs. Ir vis dėlto kas ir kodėl atvedė į Berlyną?

L.E.: Berlyną įsimylėjau prieš ketvirtį amžiaus, kai pirmą kartą jame apsilankiau kelios savaitės prieš sienos griuvimą. Kito vizito metu perlipome į Vakarų Berlyną ir tai buvo mano pirmoji pažintis su Vakarų pasauliu. Paskui lankiausi šiame mieste keliolika kartų ir kiekvienąkart jis mane jaukinosi, vis sunkiau paleisdavo. Kaskart suprasdavau, kaip aš noriu jame pagyventi, susipažinti iš arčiau, tapti tos margos milijoninės bendruomenės dalimi. Kai vyresnieji vaikai baigė mokyklą, pagaliau galėjome savo svajonę išpildyti ir štai jau treji metai esame Vokietijos sostinėje.

– Tūkstantmečių sandūroje Vokietijos sostinė tikrai buvo ideali vieta gyventi – daug galimybių nebrangiai išsinuomoti butą, dar nesunykę VDR epochos ženklai rytinėje miesto dalyje, dėl susivienijimo naujai atrasti anksčiau apleisti kvartalai. Čia pat virė statybos, tai vienas svarbiausių Europos miestų, jo gyventojai išgyveno tokią transformaciją, kurios seniai nematė jokia kita žemyno sostinė. Koks Berlynas šiandien? Ar jis vis dar toks pats laisvas ir svetingas?

L.E.: Tikrai, Berlynas vis dar laisvas ir svetingas. Ir turbūt visada toks bus, nes čia sklando ypatinga laisvės dvasia. Net prieš pabėgėlius čia niekas neburnoja, o jei kas sumano demonstruoti prieš juos, kiti tyčia surengia didesnę demonstraciją prieš radikalizmą. Berlynas tiek daug patyręs miestas, kad nekreipia jokio dėmesio į jaunų žmonių šėliojimus, menines akcijas, keistuolius. Jis lyg ir skatina kiekvieną išreikšti savo individualumą, tad jauniems žmonėms itin patarčiau pagyventi čia metus kitus. Berlynas yra jaunų žmonių miestas, kiekvienas čia jaučiasi jaunas ir gali nevaržomai šėlti. O  statybos yra pagrindinis Berlyno atributas ir iki šiol miestas yra didelė statybų aikštelė. Gal čia ir yra vidinis jo žavesys, kad miestas nuolat keičiasi, juda, transformuojasi, priversdamas ir žmones keistis ir būti atvirus visoms permainoms.

– Galėčiau paklausti, kurias Berlyno vietas labiausiai mėgstate, tačiau žmogui, niekada nesilankiusiam šiame mieste, kvartalų pavadinimai nieko nesakys. Tie, kas buvo, neabejotinai žinos atsakymus – Berlyne yra galybė vietų, kuriomis negali nesižavėti kūrybingos asmenybės. Ar yra kažkas, kas Berlyne jums nepatinka, erzina? Gal tikri berlyniečiai, kuriuos priimta laikyti šiurkštokais? Didmiesčio dulkės? Rusakalbiai, apie kurių intelekto lygį ir buvimo Vokietijoje darbo pobūdį leidžia spėti ryškiausios įvaizdžio detalės – išpuoselėtos damos ir automobiliai?

L.E.: Pritariu, kad berlyniečiai tiesmuki, jie nesistengia būti mandagūs, atrodyti geresni, mandagesni, svetingesni ir plačiai šypsotis kaip kokie amerikiečiai, nes jiems tas pats, ką tu apie juos manai. Bet jei turi problemą, pagalbos gali paprašyti nors ir gatvėje. Jei kas nors nutiko – kaipmat pribėgs žmonės siūlydami pagalbą. Berlynas, kaip joks kitas miestas, ugdo toleranciją, todėl, jei kas ir erzina, įpranti to nepastebėti. O dėl rajonų – mes gyvename supermamyčių rajone Prenclauerberge rytinėje Berlyno dalyje. Jame – pats didžiausias gimstamumas visoje Vokietijoje. Ankščiau buvęs labai bohemišku ir menininkų pamėgtu rajonu, dabar tirštai apgyvendintas pasiturinčių jaunų šeimų. Bet čia yra išlikusių jaukių kavinių, mažų parduotuvėlių, nedidelių knygynų. Šį rajoną aprašau ir savo naujame romane "Ruduo Berlyne". Šiaip labai mėgstu pasivaikščioti po turtingąsias vakarų Berlyno gatves Šarlotenburgo rajone, pasižvalgyti į tuos prabangius namus didžiuliais balkonais ir lipdiniais išpuoštais koridoriais, pabandyti įsivaizduoti, kokie žmonės ten gyvena, kaip jų butai buvo įrengti prieš šimtą metų. Kai noriu pasijusti tikroje Vokietijoje, nuvažiuoju prie Vansė, pasigrožiu gamta ir senomis vilomis, išpuoselėtais gėlynais. Kai noriu pasigrumdyti neformalų minioje – važiuoju į Varšauer gatvės rajoną."

– Ar kitur, ne Berlyne, gimtinėje, būtumėte pradėjusi rašyti knygą? O gal reikėjo ryžto, kuriam drąsos suteikia didesnė ar mažesnė emigracija, iš naujo pradėtas gyvenimas?

L.E.: Pirmą romaną rašyti pradėjau Lietuvoje, besilaukdama pagranduko. Manau, kad daugelis mamų šiuo periodu nusprendžia pagaliau imtis norimos veiklos, įgyvendinti svajones. Berlynas gal man suteikė daugiau drąsos išleisti knygą ir eiti tuo keliu, rašyti toliau, drąsiau, mažiau paisant kritikos ir aplinkinių nuomonės. Be to, nors gyvenu didžiuliame mieste, jaučiu kaip mano pačios gyvenime išvažiavus tapo tykiau, nebeliko socialinio šurmulio, telefonas skamba rečiau, todėl galiu susikaupti ir atsidėti rašymui.

– Jolita, kas ir kodėl jus atvedė į Hamburgą?

J.H.: Su vyru vokiečiu susipažinome Kopenhagoje, kur abu dirbome banke. Kai baigėsi kontraktas, persikėlėme į vyro gimtąjį miestą. Hamburgas labai gražus ir įdomus miestas, bet ne mano. Nors čia gyvenu jau penkerius metus, vis dar jo neprisijaukinu.

– Jūsų knygos atsirado subrendus – ne tik kūrybos, bet ir gyvenimo prasme. Ar šios minties siekėte kryptingai, sąmoningai siekdama ar nujausdama, kad vieną dieną tai įvyks? Ar mintis apie rašymą atsirado staiga, pavyzdžiui, suradus idėją konkrečiam siužetui ar pan?

L.E.: Aš vaikystėje nesijaučiau vieniša tik todėl, kad aplink mane buvo knygos. Amžinatilsį tėtis mane labai anksti įvedė į knygų pasaulį ir aš jau turbūt penktoje klasėje pasvajodavau, kaip vieną dieną pati parašysiu knygą. Aštuntoje klasėje su kaimyne net buvome parašiusios paauglišką romaną – tie mokykliniai sąsiuviniai ir dabar guli mano lentynoje. Todėl rašymas tikrai neatsitiktinai atsirado mano gyvenime – greičiau aš į jį po truputį ir tiesiau savo kelią.

J.H.: Rašyti pradėjau anksti. Mano pirmąją žinutę "Lietuvos pionierius" atspausdino, kai man buvo dešimt. Tada rašiau, kad noriu tapti architekte kaip tėtis. Toliau su šiuo laikraščiu bendradarbiavau iki paauglystės. Antrasis rašymo etapas prasidėjo 2002 m. po apsilankymo pas studijų laikų draugus Libane. Ta kelionė buvo tokia egzotiška, kad pažadėjau jiems parašyti. Taip prasidėjo straipsnių apie keliones serija, paskui – interviu su užsieniečiais, apsilankiusiais Lietuvoje ir t.t. Bet minties parašyti knygą nebuvo. Daugelis siūlė straipsnius apie keliones sudėti į knygą, bet to daryti nemačiau prasmės. Mintis parašyti romaną gimė po vieno pokalbio su vyru. Mes buvome neseniai persikėlę iš Danijos į Vokietiją, kalbos nemokėjau, tad rasti rimtą darbą vilties nebuvo. Vyras manęs paklausė, ką žadu nuveikti pramingo per artimiausius dvidešimt metų. Truputį įsižeidžiau. Tuo metu auginau pusantrų sūnų. Kitą dieną atsisėdau prie kompiuterio ir pradėjau rašyti romaną.

– Vakaruose jau įprasta mokytis kūrybingai rašyti. Po truputį tai tampa įprasta ir pas mus. Kaip rašyti grožinę literatūrą mokėtės jūs?

L.E.: Visų pirma tas noras rašyti turbūt ir paskatino pasirinkti žurnalistikos studijas. Taigi rašiau visą savo gyvenimą – ir dirbdama laikraščiuose, ir vėliau perėjusi į viešuosius ryšius. Rašiau straipsnius, pranešimus spaudai, scenarijus, kalbas, o pasislėpus – eilėraščius ir apsakymus. Kai nusprendžiau parašyti romaną, man labai padėjo Stefano Kingo knyga "On writing", kur jis netaupydamas žeria patarimus pradedantiems autoriams. Ir dabar skaitau daug straipsnių, interviu, įvairių autorių internete dalijamų patarimų.

J.H.: Nesimokiau, tiesiog rašiau. Intuityviai. Ieškojau sinonimų, gražesnių palyginimų, nes žodžiai po ilgo gyvenimo užsienyje buvo kažkur išsislapstę. Manau, kad padėjo tai, kad labai daug skaitau.

– Ar atradote ritualų, taisyklių, gal laikotės rašymo treniravimosi grafiko – rašyti kasdien, kad ir minčių srautą?

L.E.: Į rašymą žiūriu kaip į darbą, todėl savaitgaliais rašau tik tada, jei spaudžia terminai arba istorija taip dusina, kad negaliu nerašyti. Šiaip savaitgaliai yra skirti šeimai ir poilsiui. Ir ekskursijoms po Berlyną. Prieš sėsdama rašyti užsiplikau didelį arbatinuką "Earl grey" arbatos ir išjungiu internetą – štai ir visi ritualai.

J.H.: Kadangi kažkada dėsčiau logiką, tai nei minčių srautu nepasikliauju, nei laukiu mūzos. Turiu siužeto planą. Išvedusi sūnelį į vaikų darželį tiesiog sėsdavau prie kompiuterio ir rašydavau.

– Kaip atrodo jūsų kūrybos akimirkos? Spėju, kad turite pamėgtą kavinę. O gal rašote kuriame nors didžiųjų knygynų, kur tylu, yra stalas ir stebėjimo objektų – neskubančių lankytojų?

L.E.: Prie romano dirbu namuose, nes norisi įprastos aplinkos. Bet kartą per savaitę einu į knygyną ar kavinę, kur rašau blogą berlynodienorastis.blogspot.de. Tada ir leidžiu mintims klajoti aplinkui ir rašau tai, kas tuo metu užplūsta į galvą. Tai savotiškas eksperimentas, nes dažniausiai net nežinau, apie ką rašysiu atsivertusi kompiuterį. Taip ateina ir idėjos tam tikroms scenoms ar būsimam apsakymui. Mano mėgstamiausia – netoli namų esanti kavinė "Liebling", bet nevengiu atrasti ir naujų vietų. Sėdu ant dviračio ir važiuoju, kur akys veda, kol randu jaukią vietelę.

J.H.: Rašau namuose, prie valgomojo stalo. Man kavinės netiktų – blaškytų.

– Ar sunki viešumo našta? Juk atsidėti vien kūrybai, nesivarginti susitikimuose su potencialiais skaitytojais – net ir didžiausiems rašytojams šiandien nepasiekiama privilegija.

L.E.: Na, viešumo naštos nejaučiu, nes manęs Berlyne niekas nepažįsta. Su skaitytojais Lietuvoje stengiuosi susitikti, kai tik grįžtu, kai ištaikau kokią minutėlę. Visada stengiuosi dalyvauti knygų mugėje. Gal ir tinklaraštį rašau tam, kad mano skaitytojai žinotų, kuo aš čia kvėpuoju. Iš tiesų tik išleidusi knygą supratau, kad darbas nesibaigia padėjus paskutinį tašką. Bet tie susitikimai juk nėra darbas – jie duoda tiek daug teigiamų emocijų, kad vien dėl jų verta tapti rašytoju. Patikėkit, labai smagu, kai žmonės tavo išgalvotame romane randa savo tiesas, savo jausmus, savo patirtį.

J.H.: Man susitikimas su skaitytojais visada labai malonus. Juk rašau ne sau. Kitu atveju nerašyčiau romanų – užtektų dienoraščio. Kadangi ir Lietuvoje buvau viešas asmuo, Klaipėdoje dvejus metus "Balticum TV" vedžiau laidą, tai prie viešumo esu įpratusi ir jis manęs netrikdo. Tiesa, paskyrą feisbuke susikūriau tik išleidusi knygą.

– Kūrėjo viešojo gyvenimo našta – prašymai išsakyti savo nuomonę apie kaimynės grafomanės romaną ar sentimentalius tetulės, pusseserės dukros, šeimos gydytojo eilėraščius. Kaip elgiatės, kai paprašo įvertinti? Sakote tiesą?

L.E.: Iki šiol nebuvau su tuo susidūrusi, bet žinau, kad kritikuoti reikia labai atsargiai, nes kūryba – tai savotiškas apsinuoginimas, o nuogas žmogus yra jautresnis ir labiau pažeidžiamas. Labai svarbu kritika neužmužti žmogaus noro kurti, nes juk tai svarbiausia, o ne rezultatas.

– Lina, pirmosios knygos pagrindas – (ne)tikra gyvenimiška istorija su detalėmis iš viešojo gyvenimo, kuriame verda žiniasklaidos, politikos ir tiesiog meilės aistros. Antrojo veiksmo vieta – Berlynas. Kokį vaidmenį jam skyrėte?

L.E.: Romane "Objektyve meilė" iš tiesų istorija išgalvota, bet aišku, kad rašant prieš akis regėjau tam tikrus redaktorės, fotografo, premjero prototipus. Kai kas juos netgi atpažino. Ten buvo daug mano pačios redakcijoje išgyventų situacijų,  patirties, pastebėjimų, draugų pasakojimų. Negalėčiau rašyti fantastikos – labai nemėgstu šio žanro, todėl rašau tai, ką žinau pati.

Antrajame romane "Ruduo Berlyne", kuris pasirodys po mėnesio, labai daug Berlyno. Pagrindinė herojė – menininkė Klaudija pabėga nuo smurtaujančio vyro ir po truputį įsimyli žavų vokietį ir keistą miestą. Vaikštinėdama po jį, dalyvaudama neįtikimuose renginiuose, sutikdama keistuolius, netgi dirbdama juodus darbus ji pajuntą jo pulsą ir atsiduoda jam taip, kad, kai reikia išvykti, nebežino, ar labiau gaila palikti mylimąjį, ar Berlyną.

– Antroji knyga dar tik pradeda kelią skaitytojų link. Apie ką bus trečioji?

L.E.: Tiesą sakant, esu sumaniusi parašyti trilogiją apie Berlyną. Tai yra tris atskiras romantiškas istorijas, nutikusias Berlyne. Gal todėl, kad šis miestas vis dar nėra taip eksploatuotas literatūroje. O gal dėl to, kad noriu parodyti, kad jis gali būti ne mažiau romantiškas nei Paryžius ar Barselona. Turiu parašiusi dvi istorijas, bet, kol trečiosios neturiu, garsiai apie tai stengiuosi ir nekalbėti.

– Pasidalykite skaudžiausia ir geriausia kūrybine patirtimi.

L.E.: Pati nuostabiausia patirtis – kai nepažįstamas skaitytojas pasako, kad braukė ašaras, nes jį labai sujaudino mano papasakota istorija. Manau, kad tai pats didžiausias komplimentas autoriui.

– Jūs ne tik rašote apie Berlyną, bet ir organizuojate individualias ekskursijas po miestą. Tai irgi iš didelės meilės?

L.E.: Jau seniai administruoju feisbuko profilį "Vilnius–Berlynas", kur dalijuosi informacija apie įdomius renginius, lankytinas vietas, apgyvendinimo ir kelionių pasiūlymais. Į mane kreipiasi draugai ir jų draugai – klausia patarimų. Juk stumdantis su turistais, Berlynas daugeliui pasirodo purvinas, apgriuvęs, negražus. Norint jį pažinti, reikia arba praleisti jame daugiau laiko, arba prašyti vietinių, kad parodytų vietas, atskleidžiančias tikrąjį miesto veidą. Tad pagalvojau – kodėl gi negalėčiau užkrėsti savo meile šiam miestui ir kitų, kartu jiems padėdama surasti nakvynę, įsigyti bilietų į renginius, rezervuoti staliuką restorane.

– Jolita, jūsų knygų skaitytoja – moteris. Kokią ją įsivaizduojate?

J.H.: Manau mano skaitytoja – moteris su dviem sparnais, vienas kurių – meilė, o kitas – laisvė. Tai moteris, kuri nebijo gyventi ir yra pasiruošusi didžiajam gyvenimo nuotykiui.

– Jūsų naujausios knygos veiksmas vyksta Brazilijoje. Kiek jums pačiai svarbi jūsų aplinka – kiek gyvenimas Vokietijoje, juolab Hamburge, padarė įtakos jūsų gyvenimui?

J.H.: Hamburge gyvenu labai ramiai, tuo požiūriu tai ideali vieta rašyti. Vokiečiai tikrai nėra pati romantiškiausia tauta pasaulyje, tad gal šios savybės nebuvimą ir kompensuoju rašydama jausmų romanus. Jei gyvenčiau kokioje Italijoje, tai gyvenčiau, o neaprašinėčiau gyvenimo – šypsočiausi į dešinę ir į kairę, dalyčiau "Bon giorno" kas antram sutiktam... O gal tai tik iliuzija – gal lygiai taip pat rašyčiau romanus.

– Iš kur semiatės įkvėpimo savo romanams?

J.H.: Iš kelionių, bendravimo su įvairiais žmonėmis ir savo asmeninės patirties. Jei nebūčiau patyrusi beprotiškos meilės, argi sugebėčiau ją aprašyti?