Anapilin iškeliavus ilgamečiam Kauno kamerinio teatro meno vadovui, režisieriui Stanislovui Rubinovui, jo ambasadoriumi Žemėje ir teatre tapo jo sūnus ir kūrybinis bendrakeleivis Aleksandras Rubinovas. Nors, sakoma, obuolys nuo obels netoli rieda, vis dėlto jis rieda sava kryptimi.

– Į sceną užlipote dar būdamas motinos įsčiose? Ar šis simbolinis įvykis turėjo įtakos jūsų pasirinkimams?

– Kai mama, Regina Sakalauskaitė, manęs laukėsi, vaidino Vilniaus dramos teatre Arthuro Millerio pjesėje "Salemo raganos". Pjesė – tamsi, juoda ir mama vaidino tamsią, juodą moterį – raganą. Tokiu juodu vaidmeniu pradėjau karjerą...

Tiesa, vaikystėje, kaip ir visi berniukai, norėjau būti ir kosmonautu, ir gaisrininku, ir jūreiviu. Prasidėjus brendimui, tvirtai žinojau, kad būsiu aktorius. Buvo savaime suprantama ir normalu, kad aš tai darysiu.

Tėvas buvo tolerantiškas: "Jei nori – tegul, jei nenori – neįkalbinėsime." Mama buvo kategoriškai prieš: " Aktoriai – nelaimingi žmonės, tad bent tu nekartok mūsų tragedijos ir nelaimingo gyvenimo." Ji ne tik finansinę pusę turėjo galvoje. Aktorius yra be galo priklausomas žmogus: davė vaidmenį – nedavė, tokį davė – ne tokį, koks tau patinka... O kur dar intrigos teatre, intrigos aplink teatrą.

– Augote Muzikinio teatro erdvėje. Kodėl pasukote dramos aktoriaus keliu?

– Tėvas dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, taigi mačiau visus užkulisius. Muzikinis teatras man buvo atgrasus. Mačiau tą melą, butaforiją, netikrus jausmus, netikras aistras. Žodžiu, viskas netikra. Reikia dar turėti galvoje, kad tai buvo septintasis dešimtmetis, kai Muzikinis teatras buvo labai konservatyvus, pastatymai buvo rodomi dešimtmečiais. Anksčiau dainininkas išeidavo iš kairės kulisų, dabar – iš dešinės, ir tai buvo laikoma didžiule naujove. Didesnių naujovių negalėjo būti. Taigi dėl to niekada nesimokiau muzikos, nelankiau muzikos mokyklos. Mane nuvedė į chorą – aš pabėgau. Pasakiau tvirtai, kad niekada nedainuosiu, juo labiau nevaidinsiu Muzikiniame teatre.

– Kas atsitiko, kad po studijų GITIS-e (tuomečiame Valstybiniame teatro meno institute Maskvoje – red. past.) atėjote dirbti pas tėvą, į neprofesionalų kolektyvą?

– Po studijų grįžau į Kauną ir buvau priimtas Kauno dramos teatrą. Tuomet ten dirbo režisierius Jonas Vaitkus. Buvo be galo įdomus laikotarpis, sakyčiau, auksinis jo laikas. Atėjau dirbti su didelėmis viltimis ir jaunatviškomis ambicijomis. Realybė buvo kitokia: gavau dešimt vaidmenų, kaip sakoma, skylėms užkaišyti. Įprasta jaunų aktorių situacija – epizodai, masuotė, spektaklių daug, užimtumas beprotiškas, o pasitenkinimo – jokio.

Tėvas jau ketverius metus dirbo turėjo studiją prie "Girstučio" rūmų. Tai, kas vyko studijoje, tuo metu buvo nauji vėjai. Ko nebuvo galima daryti valstybiniuose teatruose, galima buvo padaryti studijoje. Statėme Maurice'ą Maeterlincką, kurio niekur nebuvo galima statyti, Aleksandro Bloko "Nepažįstamąją". Tėvas sakė: "Aš padarysiu profesionalų teatrą." Bet tai buvo tik idėjos. Aš eidavau į repeticijas, nes po studijų turėjau didžiulį arsenalą etiudų, pratimų, tad padėjau dirbti su studijos aktoriais.

J.Vaitkus buvo ambicingas, kaip ir pridera menininkui. Aš taip pat. J.Vaitkus pasikvietė mane ir pasakė: "Girdėjau, kad vaikštai į studiją. Rinkis: arba–arba". Jau kitą dieną atnešiau pareiškimą ir išėjau į niekur. Į nežinią.

Aš visą laiką po to galvojau, ar teisingai padariau. Nežinau... Jei aš būčiau žinojęs, koks kelias laukia, kurį teks nueiti, vargu ar būčiau žengęs tą žingsnį.

– Kas buvo tie akmenys jūsų kelyje, kurie skausmingiausiai žeidė?

– Visų pirma pradėjau dirbti su žmonėmis, kurie nieko nemokėjo. Juk jie – žmonės iš gatvės. Turėjome visko mokytis nuo A ir B. Žodžiu, tai, ką daro daugybė dėstytojų akademijoje, mes darėme dviese su tėvu.

Tu užaugini tuos žmones, ir kai jie užauga, kai jau kažką sugeba padaryti – pakelia sparnus ir išeina. Tu vėl lieki prie suskilusios geldos. Užauginai juos, o jie išėjo, nes suprato, kad gali būti aktoriai ir nori dirbti teatre, galiausiai – gauti diplomą. Procesai yra visiškai suprantami, tačiau dėl to ne mažiau skauda. Juk išeina patys geriausi, patys gabiausi. Sizifo darbas – risti akmenį į kalną, o riedėjimas žemyn su pagreičiu labai skausmingas. Visa teatro istorija – pakilimai ir byrėjimai. Jei mes būtume galėję išsaugoti visus tuos žmones...

Režisierius Rolandas Atkočiūnas, aktorius Dainius Gavenonis ir daugybė kitų talentingų žmonių: kas tapo skulptoriais, kas dailininkais. Apie tuos žmones, kurie mokėsi mūsų teatro mokykloje, galima būtų rašyti kultūros istoriją.

Dabar situacija jau kita, nes prie senosios gvardijos prisijungė naujoji karta, baigusi studijas akademijoje. Taigi esame beveik normalus teatras (juokiasi).

Tačiau kiek mes dėl to kovojome. Norėdami gauti patalpas, badavome prie Kauno miesto savivaldybės. Tai galėjo daryti tik bepročiai. Tik bepročiai galėjo pasiimti sugriuvusį pastatą, kuriuo mums per vargus, bet davė naudotis. Jame lakstė žiurkės, tarakonai, viskas buvo supuvę. Mes savomis rankomis mūrijome, kalėme rąstus, gegnes. Tarp kitko, ir D.Gavenonis plušo kaip didžiausias statybininkas.

Pamenu, prisiprašėme vieną žmogų, kad jis būtų darbų vykdytoju. Kai šis pamatė "darbininkų komandą": mane, Egidijų Tamošiūną, Dainių Gavenonį, Daivą Čepauskaitę, Alma Masiulionytę ir visus kitus aktorius, jo veidas persimainė. Vis dėlto ėmėme ir padarėme. Kurį laiką nevaidinome spektaklių, buvome statybininkais: nuo ryto iki vakaro su auliniais, kombinezonais, dulkini, purvini.

– Nueitas sudėtingas kelias, tačiau jau daugelį metų dirbate kaip profesionalus teatras, turite repertuarą, galiausiai – savo žiūrovą. Kaip reaguojate į kritiką, į besivelkantį mėgėjiško teatro šleifą?

– Netikiu tais, kurie sako, kad jų kritika neveikia. Teigiama kritika gali neveikti. Ji tiesiog maloni, ir tiek. O neigiama – veikia visada. Ji skaudi, ji žeidžia, ypač jei yra neteisinga. Na, čia tau taip atrodo, kad neteisinga. Mene iš viso nėra teisybės. Kas atsakys, kas teisinga, o kas neteisinga?

Kai išvažiuodavau į festivalius ir parveždavau laurus – iš "Baltijskyj Dom" ir daugelio kitų – labai džiaugdavausi. Tai buvo reikalinga ne tiek man, kiek teatrui. Jei Sankt Peterburge ar Maskvoje vykstančiuose festivaliuose mes atlaikome pasaulinę konkurenciją, faktai kalba patys už save.

Iš tiesų baisu net tai, kad išsakoma vienokia ar kitokia kritika. Liūdna, kad nėra dialogo. Toje pačioje Rusijoje, festivaliuose, galima kalbėtis, aptarinėti, diskutuoti su tokiomis žvaigždėmis kaip amžinatilsį L.Gitelmanas, pasaulinė garsenybė akademikas Aleksejus Bartaševičius.

Lietuvoje jaunieji kritikai nenori kalbėtis. Mes turėtume daryti tą patį darbą, o ne būti skirtingose stovyklose – jie teisuoliai, o mes kenkėjai. Tiesa, būta tikrų profesionalų –  kaip Egmontas Jansonas, Irena Veisaitė, Markas Petuchauskas, Vida Savičiūnaitė. Dabar situacija pasikeitusi. Kritika, kuri būtų konstruktyvi ir padėtų – labai retas reiškinys, deja...

– Esate vaidinęs daugybėje spektaklių. Kurie vaidmenys yra jūsų uolos?

– Sudėtinga kažką išskirti, kai esi sukūręs apie 60 vaidmenų, kurių dauguma –  pagrindiniai. Jie visi man svarbūs. Jau patys vaidmenys labai iškilūs, sudėtingi ir rimti. Kaip man pavyko juos sukurti, jau kitas klausimas.

Vis dėlto pirmasis vaidmuo, kuris manyje kažką apvertė, – Mokytojas Eugène  Ionesco "Pamokoje". Vaidinau 85 metų mokytoją ir pirmą kartą man teko kurti sudėtingą charakterį. Iki to vaidmenys buvo brechtinio tipo, kas buvo madinga tais laikais, atsiribojant, išeinant iš vaidmens.

Kuriant minėtą vaidmenį išgyvenau naujus dalykus. Kai tau pavyksta įlįsti į kitą kailį, kai pradedi kitaip judėti, kitaip kalbėti, galvoti, jausti, apima žodžiais nenusakomas pasitenkinimas. Įkvėpimas ar kažkas tokio tave pagauna. Nemėgstu šito žodžio, nes jei valdai profesiją, tai ją valdai, o jei ne – joks įkvėpimas nepadės.

Gal tai būtų galima palyginti su laisvu kritimu, kuris trunka vos kelias akimirkas. Kelios sekundės, kai jauti, kad jau ne tu vaidini, kai jau nežinia, ką personažas padarys. Jokios mistikos čia nėra, bet jausmas fantastiškas iki beprotystės.

– Viena iš priežasčių, kodėl aktoriai imasi režisūros, – nepatenkintos kūrybinės ambicijos. Ar tai galioja ir jūsų atveju?

– Dar studijos laikais reikėjo statyti spektaklius vaikams. Tėvas pasakė: " Aš nestatysiu, statyk tu." Taigi mano režisuoti spektakliai gimė iš reikalo, be jokių ambicijų. Tie, kurie jų turi, nepradeda nuo spektaklių vaikams (juokiasi).

Labai džiaugiuosi, kad prisidėjau prie Daivos Čepauskaitės kaip dramaturgės gimimo. Aš ją priverčiau rašyti pirmąją pjesę. Iki tol ji rašė eiles, o aš ją pačiupau ir pasakiau, kad reikia. Nesenai tvarkydamas teatro archyvą radau jos pirmąją pjesę, rašytą ranka. Paskui prasidėjo mūsų bendradarbiavimas ir kartu gimė didžioji dalis spektaklių vaikams. Bet, pasikartosiu, niekada neprojektavau savęs kaip režisieriaus.

– Ko gero, nesimatavote ir teatro meno vadovo kėdės, bet joje jau sėdite... Ką išgyvenate?

– Sudėtingas klausimas. Nors žinojau, kad gali ateiti ta diena, kai tėvo nebus ar jis tiesiog nepajėgs kažką daryti, bet apie tai negalvojau. Visą gyvenimą buvome kartu, tad mano ryšys su tėvu labai glaudus ir susipynęs – ne tik kaip tėvo ir sūnaus, bet ir kaip aktoriaus ir režisieriaus.

Man dabar baisu, kad tas ryšys nutrūko ir aš neturiu su kuo pasikalbėti. Nors daugybę sprendimų priimiau pats, bet visuomet žinojau, kad turiu galimybę pasikalbėti su juo bet kokia tema.
Mūsų santykiai teatre – unikalus dalykas. Dirbome tandemo principu: vienas kalba, kitas – atsako, kaip rašytojai Ilfas su Petrovu. Gimdavo tokių nuostabių minčių mūsų pokalbiuose. O dabar? Nepakanka, kad žmogus būtų protingas ar apsiskaitęs, turi su juo išmokti kalbėti, o jis tave – girdėti iš pusės žodžio, iš kokios nesąmonės pagauti esmę.

Dabar man reikia išmokti kitaip gyventi. Ir ne tik teatre. Tai sudėtinga. Kai mirė mama, buvo labai skausminga, bet neatsivėrė ta praraja, kai nebežinai, kaip gyventi. Sapnuoju tėvą kone kiekvieną naktį, kad mes kalbame. Negaliu priprasti kad jo nėra. Vis atrodo, kad grįš.

Mes niekada neapsikabindavome, nespausdavome vienas kitam rankos, nebučiavome vienas kito net scenoje po premjeros. Labai vyriškai rūsčiai bendravome. Ir pykomės labai dažnai, bet tik dėl meninių dalykų.

Tapus teatro meno vadovu mane prislėgė tokia didžiulė atsakomybė. Ir ją aš turėsiu nešti be jo.

– Kuria kryptimi ketinate eiti?

– Kryptis? Anksčiau ji buvo labai aiški... Kiekvienas spektaklis buvo tarsi manifestas. Kūrėme kitokį teatrą. Gal kada nors teatro istorija tai užfiksuos. A.Bloko "Nepažįstamoji", drįstu tvirtinti, – pirmasis kamerinis spektaklis Lietuvoje, kuris buvo vaidinamas ne teatre. Mes išvedėme teatrą į kitą erdvę, rodėme spektaklį restorane. "Girstučio" scenoje sodinome žiūrovus scenoje uždengę užuolaidas, spektaklyje "Gargantiua ir Pantagriuelis" su žiūrovais sėdome prie vieno stalo. Dabar jau pilna įvairiausių panašių sprendimų, bet mes pirmieji ėmėme tai daryti.
Tai mūsų teatro išskirtinumas. Mes negalime konkuruoti su didžiaisiais teatrais nei sceniniais, nei techniniais sprendimais, tad turime ieškoti kitų dalykų, kad būtume įdomūs žiūrovams.
Taigi šią kryptį norisi išlaikyti. Dar tėvui gyvam esant, norėjome pastatyti spektaklį su hepeningo elementais. Norėtųsi įtraukti žiūrovą tiek, kad nuo jo dalyvavimo spektaklis keistųsi, taptų neprognozuojamas. Gal nereikia griebti žiūrovo už atlapų, bet visko gali būti.

Teatrą aš priimu visokį. Gali būti ir toks, ir kitoks. Norėčiau gerąja prasme skandalingo spektaklio, išjudinančio ir mus, ir žiūrovus iš surambėjimo. Teatras turi būti gyvas, o mes jau pasidarėme per daug normalūs (juokiasi). Pradedame repetuoti Giovanni Boccaccio "Dekameroną". Tikiuosi, šiuo pastatymu pravėdinsime teatrą.

– Kodėl pasirinkote būtent šią medžiagą?

– Renesansas visada viliojo. Tai taip skanu, skaitai ir sielai atgaiva. Dar kartu su tėvu apsisprendėme, kad statysime "Dekameroną", nors jis jau žinojo, kad jo nebepastatys. Idėjų paukštis ilgai skraidė, suko ratus, kol buvo pagautas už uodegos.

Medžiaga labai įdomi. Veiksmas vyksta viduramžiais, siaučiant marui. Maras kūrinyje – medicinine prasme. Matome visuomenę, kuri skirtingai reaguoja į marą: vieni metasi į religiją, meldžiasi, kiti – užsidaro, puola į depresiją, treti sako – sykį taip, reikia lėbauti, ištvirkauti, kažkas iš to pelnosi.

Maras man įdomus kaip metafora. Šiandien taip pat siaučia maras – per televiziją, radiją, reklama, purvas... Tas maras baisus. Visuomenė taip pat skirtingai reaguoja: kas užsiima žaliavalgyste, kas eina į vienuolyną, kas emigruoja, kas lėbauja – įvairiausi variantai.

Pasaulis eina atgal? Kad neina pirmyn – aišku, seniai neturiu tokios iliuzijos. Tik technika eina pirmyn. Todėl norisi prisilieti prie tikrų dalykų. G.Boccacio "Dekameronas" – šaltinis, leidžiantis sukurti tyrą spektaklį apie ne pačius tyriausius, kūniškus dalykus.

– Ar tėvas, prieš išeidamas, paliko jums kokių nuorodų?

– Klausimą, ar tėvas paliko moralinį testamentą, man uždavė ir Kauno miesto meras. Ne, jis nepaliko nieko. Tik keletą knygų užrašė, pasakė, kam turiu jas atiduoti. Iki paskutinės minutės mes kalbėjome apie darbus, kurie laukia, nors jis puikiai žinojo, kad dienos jau suskaičiuotos.

Kadangi mes visą gyvenimą buvome šalia vienas kito, matyt, nebuvo jokio reikalo deklaruoti tai, kas ir taip aišku. Aš net žodį "myliu" iš tėvo girdėjau ir pats jam sakiau tik vaikystėje. Ar čia reikia kalbėti? Testamentas – jis neištartas balsu, bet pasakytas visu gyvenimu.

Per laidotuves, pamenu, kažkas nešvariai sudainavo. Tuomet pasakiau: "Tuoj tėvas atsikels, kaip dės už nešvarias gaidas." Jam profesija buvo svarbesnė už bet ką – ligas, nelaimes, net mirtį.