Dėl komiško žvilgsnio į popiežių Pranciškų ir bažnyčios kritikos ji jau sulaukė dėmesio. Apie minėtą knygą ir karikatūras, komiksus religinėmis temomis pasakoja komiksų autorė Miglė Anušauskaitė.

– Kokios pirmos mintys kilo į rankas paėmus šią karikatūrų knygą?

– Pirmiausia į akis krito toks gana tradicinis karikatūrų piešimo stilius ir pasirodė, kad pats Pranciškus nupieštas labai simpatiškas.

– Kam tuomet ji skirta?

– Manau, kad ši knyga daugeliui galėtų būti kaip tam tikras suvenyras, primenantis popiežiaus vizitą. Apskritai manau, kad jos auditorija – religingi žmonės, kurie mėgsta linksmus dalykus.

– Ar komiksai (šiuo atveju, karikatūros) turi būti gražūs?

– Manau, kad niekas neprivalo būti gražu. Man asmeniškai netgi labiau patinka kuo paprastesnis stilius, svarbu, kad gerai perteiktų idėją.

– Savo komiksais norite papasakoti istoriją, jos įvykius išdėstote atskiruose paveikslėliuose. Šioje knygoje tos įvykių tėkmės nėra, gal todėl ji kiek nuobodi ir nuspėjama? Juk perteikiama gan akivaizdi žinia.

Pranciškus rodomas labai mielas (ir labai gražiai nupieštas), savo reformas vykdantis tarsi netyčia.

– Tai priklauso nuo komikso. Šiuo atveju čia ne komiksai, o karikatūros, taigi istorija nelabai ir pasakojama, tiesiog parodomos situacijos, kur Pranciškus elgiasi ne taip, kaip numatytų protokolas. Iš esmės visos karikatūros perteikia tą pačią žinią, taigi man atrodo, kad idėjine prasme knygelė truputį perteklinė. Originalo kalba knyga vadinasi "Pranciškus, žmogus", taigi ir pavadinimas sufleruoja, apie ką bus joje kalbama.

– Koks knygoje vaizdo ir teksto santykis? Juokingos karikatūros, trumpi ir taiklūs teiginiai joje derinami su visa apibendrinančiomis citatomis iš Biblijos. Tik ar jos nėra perteklinės? Ar netrūksta konflikto?

– Ištraukos iš Biblijos man patiko! Jos susijusios su karikatūrų idėja ir tekstu ir, man atrodo, įdomiai įveda Bažnyčios problemas į kontekstą. Kita vertus, kai Biblijos tekstas pateikiamas tame pačiame puslapyje kaip karikatūra, man toks jausmas, kad jis šiek tiek pridusinamas. Jei man reikėtų maketuoti šią knygelę, dėčiau Biblijos citatą į kitą puslapį tame pačiame atvarte. Na, bet autorius taip nusprendė ir visai nieko. Tekstas su vaizdu pačiose karikatūrose, manau, nekonfliktuoja – jie veikia kartu, įtvirtina tą pačią idėją. Man labiausiai patiko pirmoji karikatūra, kur tekstas padaro situaciją šiek tiek netikėtą: "Pakelk galvą, sūnau mano. Kitaip niekaip nesuprasiu, ką tu ten murmi."

– Ar esate skaičiusi kitų karikatūrų ar komiksų knygų apie žymias krikščioniško pasaulio asmenybes?

– Prisimenu, teko skaityti komiksų knygelę apie Jono Pauliaus II gyvenimą. Tai buvo vientisas komiksas, pasakojantis jo gyvenimo istoriją ir Joną Paulių II pristatantis išskirtinai pozityviai, netgi jo veidas (jaunystėje) piešiamas beveik taip, kaip Supermeno. Man atrodo, taip būna su kūriniais, kurie yra išskirtinai pozityvūs – dėl to jie sunkiau įstringa į atmintį, nesant aiškaus ar įtikinamo konflikto siužetas išsitrina iš atminties. Dabar atsimenu tik tą Supermeno veidą ir kad jis mėgo slidinėti.

Ši knyga pirmiausia skiriasi tuo, kad čia yra karikatūros, o ne komiksai. Pranciškus rodomas ne gražuolis, o labiau mielas senučiukas. Pats jo kaip teigiamo personažo konstravimas panašus – Pranciškus geras ir paprastas beveik iki naivumo, sudarant kontrastą su kitais Bažnyčios atstovais, kurie nori viską daryti pagal nusistovėjusias taisykles. Čia neparodomos Pranciškaus motyvacijos, taigi atrodo, kad toks elgesys jam absoliučiai normalus ir jis laužo normas tarsi jų nė nežinodamas ar nekreipdamas į jas dėmesio.

– Ar norėtumėte nupiešti religinius komiksus ar karikatūras? Kodėl?

– Apskritai religiniai ar mitologiniai motyvai labai dažnai naudojami komiksuose, kartais kaip personažų kūrimo elementas, kartais kaip siužeto varomoji jėga. Tai nėra religiniai komiksai, bet naudojantys religines / mitologines temas. Pavyzdžiui, Jesse Jacobsas "By This Shall You Know Him" pasakoja savitą pasaulio sukūrimo variantą. Robertas Crumbas tiesiog sukūrė Pradžios knygą komiksų forma ("The Book of Genesis"). Man labai patinka religinių ir mitologinių idėjų mišrainė Jesse Moynihano komikse "Forming" (http://jessemoynihan.com/?p=11). Būtų įdomu pačiai nupiešti ką nors, kad ir iš lyginamosios religijotyros. Religijos ir jų raiška yra labai įvairios, būtų įdomu tai panagrinėti komikse.

– Kaip autoriui pavyksta derinti komišką ir pagarbų žvilgsnį? Ar komiškumas nėra savaime įžeidus?

– Man atrodo, komiškumas būna įžeidus tada, kai autorius to ir siekia. Matyti, kai autoriui patinka jo medžiaga arba nepatinka. Kartais, kai tikslas yra parodyti kokį nors reiškinį kritiškai, tam tikras įžeidumas nekenkia ir netgi yra reikalingas.

Šioje knygoje įžeidumo, man regis, nėra jokio. Kaip suprantu, kiti Bažnyčios atstovai vaizudojami ne konkretūs, tikri žmonės, o abstraktūs tradicijų ir normų valdomi turtuoliai. Tai iš dalies parodo Bažnyčios problemas, bet ir atleidžia Pranciškų nuo atsakomybės, ją permesdamas abstraktiems sustabarėjusiems Bažnyčios atstovams. Pranciškus rodomas labai mielas (ir labai gražiai nupieštas), savo reformas vykdantis tarsi netyčia.

– Pamėginkite įsivaizduoti G.Mesterio kūrybos procesą. Koks jis būtų?

– Įsivaizduočiau, kad jis vartė Šventąjį Raštą, gal turėjo pačiam patikusių citatų rinkinėlį. Manau, kad jis galvojo apie popiežiaus atributus – aukštą kėdę, asmeninį vairuotoją, kalbėjimą iš sakyklos – ir svarstė, kaip būtų galima juos apversti, parodant Pranciškaus kuklumą, paprastumą. Kai kurios situacijos priminė labiau abstrakčius dalykus (kur Pranciškus eina skersai raudono kilimo), kitos – Bažnyčios kritiką. Spėju, kad jo darbo idėjinis lygmuo prasidėjo nuo klausimo "Ką daro popiežius?", ir iš to plaukiančio kito klausimo "Ko iš šitų dalykų nedaro Pranciškus?"

Norėčiau pafantazuoti, kaip viskas vyksta, kai jie užsidarę turi rinkti naują popiežių, o kiti lauke laukia dūmų signalo. Ir vėl – ką jie valgo ir kur miega tuo metu.

– Ar jums svarbus komiksų skaitytojas? Ar piešdama istorijas galvojate, kaip jis jausis?

– Kai rengiu komiksų dirbtuves, dažnai siūlau ieškoti tam tikros pusiausvyros: piešti tai, kas įdomu tau, bet stengtis, kad tai būtų suprantama skaitytojui. Turiu omenyje ne pataikauti skaitytojo skoniui, bet nesudaryti jam papildomų sunkumų susiduriant su tavo kūriniu. Taigi sudaryti sąlygas, kad skaitytojas suprastų, man yra labai svarbu.

Dėl "kaip jausis" – nežinau, man sunku numatyti kitų žmonių jausmus. Kartais aš žinau, ką ir kodėl darau, o kitas skaitydamas gali įsivaizduoti ir pajausti visai kitus dalykus. Manau, skaitytojas irgi prisideda prie kūrinio ir bandyti iš anksto sukišti jo galimus jausmus į mano numatytas kerteles yra truputį nesąžininga. Mane labai erzina kūriniai, kurie tyčia bando sugraudinti, stengiuosi to nedaryti.

– Po 2017 m. išleistos jūsų komiksų knygos "Dr. Kvadratas: Greimas ir jo semiotika" man iš tiesų ėmė atrodyti, kad komiksai ir karikatūros – puikus būdas populiarinti nišines temas ir asmenybes. Kaip manai, kodėl?

– Nežinau, man žodis "populiarinti" skamba taip, lyg reikėtų kažkokius kvailelius įtikinti, kad čia yra įdomu. Komiksas apie Greimą buvo tarsi proga papasakoti, kas man atrodo įdomu. Kaip būna, kai sėdi su draugais ir nori jiems papasakoti apie neseniai skaitytą įdomią knygą: aišku, pasakoti stengiesi gyvai ir suprantamai, bet ne dėl to, kad kažkaip apšviestum savo draugus, o dėl to, kad tai yra įdomu ir norisi tuo pasidalyti.

– Jei pieštumėte komiksų ar karikatūrų knygą apie popiežių Pranciškų, kokia ji būtų?

– Man būtų įdomu padaryti kad ir reportažą, kas vyksta Vatikane, ką ten veikia visi tie žmonės, kokios jų funkcijos. Kur jie valgo, pavyzdžiui. Popiežiaus rinkimai galėtų būti gera tema komiksui. Norėčiau pafantazuoti, kaip viskas vyksta, kai jie užsidarę turi rinkti naują popiežių, o kiti lauke laukia dūmų signalo. Ir vėl – ką jie valgo ir kur miega tuo metu? Ar jie gali naudotis telefonais? Ar gali vienas kitam siuntinėti slaptus raštelius kaip mokykloje? Žinau, kad mano klausimai labai vaikiški, bet manau, kad jų kyla ne man vienai (nusišypso).