S. Parulskis apie neseniai pasirodžiusį romaną ir laisvę atgavusius jo sielos žvėriukus

  • Teksto dydis:

"Retai rašau tokias knygas, bet man buvo smagu ją rašyti", – nelengva išgauti tokį prisipažinimą iš Nacionalinės premijos laureato Sigito Parulskio lūpų. Atrodo, rašytojas per karantiną kaip reikiant pasismagino – neseniai pasirodžiusiame jo naujajame romane veikia nesunkiai atpažįstamos, meistriškai šaržuojamos iškilios asmenybės

Pradžioje buvo baseinas

Knygos idėja gimė prie baseino, tiksliau – jame. "Kartą plaukiodamas, akimirką įsivaizdavau save mirusį, plūduriuojantį chloru ir išmirkusiomis nuospaudomis dvokiančiame vandenyje. Manau, tai archetipinis, dar gimdos vandenis menantis vaizdinys. Miręs arba dar negimęs, – iškilusį vaizdinį prisimena S.Parulskis. –  Beje, popkultūroje šis vaizdinys dažnai pasitelkiamas kaip intriguojanti slaptojo agento Borno sagos pradžia: vandenyne plūduriuoja kūnas, jis ištraukiamas, ir prasideda ilgas, kruvinas tiesos ieškojimas. Įdomu, kad kitą dieną iš tiesų pamačiau ant baseino krašto gaivinamą vyrą, kurį be gyvybės ženklų išsivežė medikai. O gal tik mačiau tai, ką norėjau matyti, dabar jau sunku pasakyti."

Būtent šis vaizdinys ir pradėjo leidykloje "Alma littera" išleisto romano "Laiko nusikaltimai" istoriją, kurioje meistriškai susipina ir milijonus kainuojančių deimantų paieškos, ir narkotikai, ir prostitucija, nusikalstamo pasaulio kovos, žmogžudystės, netgi po Vilniaus senamiesčiu nuo Antrojo pasaulinio karo likę sprogmenys.

Jokios socialinės žinios

"Šioje knygoje kalbama apie paprastus dalykus, apie tai, kad tarp mūsų egzistuoja blogis, apie žmonių ydas, trūkumus, apie troškimus ir norą gyventi geriau, gražiau, ir kaip nesunkiai visi šie norai gali virsti parodija. Ir tai jokiu būdu nėra "romanas – socialinė žinia", negaliu pakęsti tokių knygų, esu pasenusių pažiūrų, man pirmiausia įdomi kūrinio forma, kitaip tariant, struktūra ir stilius. Galima šiame tekste įžvelgti Quentino Tarantino, brolių Coenų filmų įtakos, bet tai aukšto lygio popkultūra, jos kontekstas manęs netrikdo", – sako rašytojas.

Knygos idėja kilo gal prieš 20 metų, kai S.Parulskis parašė sarkastišką istoriją apie tuometį laiką.

"Šią istoriją pradėjau rašyti interneto portale omni.lt, vėliau jis tapo balsas.lt, rašiau kas savaitę po skyrių, bet nebaigiau", – sako rašytojas, dramaturgas, literatūros ir visuomenės kritikas.

Galima šiame tekste įžvelgti Q. Tarantino, brolių Coenų filmų įtakos, bet tai aukšto lygio popkultūra, jos kontekstas manęs netrikdo.

Ilgus metus pragulėjusi, vieną dieną ši istorija tarsi pati įšoko į rašytojo rankas, tada atsirado naujų personažų, siužetinių linijų, daug naujų skyrių ir pabaiga, kurios nebuvo.

Nors siurrealistinis romanas "Laiko nusikaltimai" pradėtas rašyti dar tuomet, kai Lietuvoje siautėjo Laukiniai Vakarai, o šalis dar nebuvo įstojusi į ES, kai policija dirbo, bet nedirbo, veiksmas laisvai galėtų vykti ir šiomis dienomis.

"Atsargiai su veiksmu, šiandien veiksmas siejamas su žemesnio lygio literatūra, – ironiškai šypsosi rašytojas. – Dramaturgijoje labai svarbu sugalvoti savo veikėjui norą, nes noras ir yra veiksmas, kai veikėjas ko nors labai nori, tada ir rašytojas turi ką veikti. Kita vertus, jeigu jau kalbėsime apie norus, tiesa ir tai, kad rašydamas išleidi į laisvę ir savo paties vidaus pasaulio gyvūnus: gašlumą, žiaurumą, gudravimą, žodžiu, rašančiojo išlikimo bei dauginimosi instinktai visuomet daugiau ar mažiau dalyvauja personažų gyvenime."

Negali nerašyti

Rašymas, prisipažįsta S.Parulskis, yra poreikis. Jis rašo dažnai neturėdamas tikslo, vien todėl, kad savyje kartais negali sutalpinti minčių. "Gal rašymas yra mano komunikavimo būdas? Rašydamas suvokiu pasaulį ir save, atpažįstu žmogiškumą, gyvenimo prasmę ar bent jos galimybę, – svarsto. – Sigmundas Freudas sako, kad menininkai gydosi patys, jiems psichoterapija nereikalinga. Žinoma, dėl to jie nėra nei geresni, nei blogesni už kitus žmones. Visi mes šiame beprotyne gydomės, kas kuo galime."

Subrandinta: prieš kelis dešimtmečius įkvėpti tekstai šiandien virto knyga. / Leidyklos nuotr.

Rašytojo negąsdina mintis, kad šiandienos pasaulyje daiktai beprotišku greičiu keičia vienas kitą. Knygos – irgi. "Suprantu, kad daugeliui nusispjauti ant tos tavo knygos – perskaitė, padėjo ir ieško kitos. Andrejaus Tarkovskio "Stalkeryje" vienas personažas sako: "Surijo tave šiandien, rytoj ris kitą." Skaitytojui neįdomu, kas tu esi, kaip ir kuo gyveni. Knygos dažnai taikomos į masinį skaitytoją, o tokių skaitytojų, turinčių serijinį, masinį skonį, tik daugėja, nes tokia švietimo sistema, toks gyvenimo ritmas ir kitos banalybės. Keičiasi pati literatūros, meno samprata. Tai faktas, nieko daugiau."

Rašytojas sako susidūręs su jaunimu, kuris nebeskaito klasikos, nebesidomi šventraščiais, istorija, jiems užtenka "YouTube" ar "Netflix", bet juk "Sostų karai" ar "Tarnaitės pasakojimas" sukurti žvelgiant į praeitį. Visada laimi tie, kurie jos nepamiršta. Turbūt teko girdėti šūkį: "Nerkime į knygas, jose atsiveria pasaulis." Pagalvojau piktdžiugiškai – nerk kiek tik nori, neturėdamas nardymo įrangos jokio pasaulio ten nerasi.

Naujausiame S.Parulskio romane "Laiko nusikaltimai", rodos, nardo visi – mokytojos, kunigai, vienuoliai, piratai, narkotikų pardavėjai, kriminalistai, nusikaltėliai ir niekuo dėti praeiviai. Likusių gyvų liudytojų pavardės pakeistos, įvykiai pasakojami taip, kaip viskas buvo. Ar jums įdomu, kas nutiko Lietuvoje XXI a. pradžioje?



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių