„Scanoramoje“ – ir pripažinti, ir debiutuojantys kino kūrėjai

  • Teksto dydis:

Devynioliktą kartą vykstantis Europos šalių kino forumas "Scanorama" šiais metais pakvies grįžti į tikruosius naujausių ir įdomiausių europietiškų filmų namus – šalies kino teatrus.

Festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė žada programą, kurioje darniai skamba pripažintų ir debiutuojančių režisierių balsai, o pagrindinis dėmesys skiriamas istorinės atminties ir stiprių asmeninių pasirinkimų temoms.

– Pristatydama programą akcentavote, kad šiais metais pavyko pasiekti darnų sąskambį tarp kino pasaulyje pripažintų vardų ir debiutuojančių režisierių. Ar galėtumėte įvardyti pagrindines šios kompozicijos atramas?

– Šiais metais festivalio programos ašį sudaro vokiečių režisieriaus Dominiko Grafo "Fabianas", pristatytas Berlyno kino festivalyje, ir lenkų režisieriaus Jano Paweło Matuszyńskio "Nepalikti žymių", pristatytas Venecijos kino festivalyje. Dėliojant naujausių ir įdomiausių Europos filmų pasjansą, iš karto tapo aišku, kad šis duetas, kurį pristatome su mūsų ilgamečiais partneriais, Goethe's institutu Lietuvoje ir Lenkijos institutu Vilniuje, – šių metų programos lyderiai.

D.Grafas ir J.P.Matuszyńskis skirtingomis stilistinėmis priemonėmis vaizduoja istoriją kaip nenutrūkstamą procesą, kuriantį gyvą dialogą tarp praeities ir dabarties.

D.Grafas ir J.P.Matuszyńskis skirtingomis stilistinėmis priemonėmis vaizduoja istoriją kaip nenutrūkstamą procesą, kuriantį gyvą dialogą tarp praeities ir dabarties, kuriame žmogus yra aktyvus jo dalyvis, o jo pasirinkimai lemia šio proceso įvykių eigą ir seką. Vizualiai turtingas ir įspūdingas, klasikinio pasakojimo puošnumą ir efektingą ritmą jungiantis "Fabianas" su vienu ryškiausių šių dienų vokiečių aktorių Tomu Schillingu pagrindiniame vaidmenyje sugrąžina į tarpukarį – vieną gražiausių ir liūdniausių laikotarpių XX a. Europos istorijoje. Neatsitiktinai miniu jį kauniečiams, pelnytai besididžiuojantiems pasaulio dėmesį traukiančiu architektūriniu paveldu. Tai laikotarpis, kai, vaduojantis nuo Pirmojo pasaulinio karo traumų, suklesti grožis, kviečiantis užsimiršti ir švęsti gyvenimą, bet jam įkandin visa savo bjaurastimi atsiskleidžia žmogaus menkumas, silpnumas ir valdžios troškimas, atvedę Europą ir visą pasaulį į visuotinį nuosmukį ir protu nesuvokiamus nusikaltimus žmonijai. Tokioje aplinkoje vystosi pasakojimas apie Fabianą, jauną idealistą ir pradedantį rašytoją, dienomis dirbantį tabako fabriko reklamos skyriuje, o naktimis su pasiturinčiu draugu neriantį į dekadentišką barų, viešnamių ir menininkų studijų svaigulį.

Filmas "Nepalikti žymių" sugrąžina į laikotarpį, kurį daugelis dar prisimena, – 1983 m. Lenkiją, sukrėstą Grzegorzo Przemyko atvejo. Studentą, poetės ir "Solidarumo" veikėjos Barbaros Sadowskos sūnų, mirtinai sumuša milicija. Jo draugas ir vienintelis liudytojas Jurekas akimirksniu tampa pagrindiniu valstybės priešu. Režisierius, preciziškai atkurdamas vaizduojamą laikmetį, atskleidžia, kaip, siekdamas palaužti aukos artimuosius, režimas pasitelkia visas priemones: slaptąsias tarnybas, miliciją, žiniasklaidą ir teismą. Remdamasis istoriniais įvykiais, J.P.Matuszyńskis kuria įtaigų ir dėmesį prikaustantį pasakojimą, sukrečiantį laikui nepavaldžiu aktualumu ir grėsmingai skambantį šių dienų žmogaus teisių pažeidimų kontekste.

– Kuo išsiskiria debiutantai, išsirikiavę skirtingose festivalio programose? Kokios temos domina į didįjį kiną žengiančius režisierius? Kokius pasakojimo būdus ir stilistinius sprendimus jie renkasi?

– D.Grafui ir J.P.Matuszyńskiui galima pavydėti draugijos, kurią jų duetui sudaro įsimintini debiutuojančių režisierių filmai. Islandų režisieriaus Valdimaro Jóhannssono "Avelė", pelniusi prizą už originalumą Kanų kino festivalio programoje "Ypatingas žvilgsnis", suteikia išskirtinių spalvų ne tik vienai pagrindinių mūsų programų "Naujienos iš Šiaurės", bet ir visam šiaurietiško kino peizažui. Nepailsdama kartoju, kad tokį filmą galėjo sukurti tik islandas, kuriam jo šalies mitų ir sagų pasaulis yra ne mažiau realus, nei jį supanti tikrovė. Nustebino, pakerėjo ir sukrėtė Kosta Rikos bei Švedijos režisierės Nathalie Álvarez Mesén "Klara Sola" ir italės Lauros Samani "Kūnelis", jungiantys moters trapumo bei tvirtumo temas. Švedės Nynjos Thyberg "Malonumas", pristatytas Kanų ir Sandanso kino festivaliuose, negražindamas tikrovės, bet ir nemoralizuodamas iš moters perspektyvos žvelgia į pornoindustrijos užkulisius. Tiesiog būtina paminėti San Sebastiano kino festivalyje apdovanojimus už geriausią filmą, geriausią režisūrą, geriausią scenarijų ir geriausią pagrindinės aktorės darbą susižėrusį kartvelų režisierės Deos Kulumbegašvili ilgametražį debiutą "Pradžia", jungiantį legendinėje Sergejaus Paradžanovo "Granato spalvoje" (1969) girdimas intonacijas ir visiškai naujos kino kalbos skambesį.

Ekscentriškesnių eksperimentų gerbėjams siūlau nepraleisti programoje "Galvok ką nori" išsirikiavusių pirmųjų filmų – Filipo Jurjevo "Banginių skerdiko", Venecijos kino festivalyje pelniusio programos "Venecijos dienos" režisierių apdovanojimą, Olos Jankowskos "Anatomijos", pristatytos Venecijos kino festivalyje, Jono Kærupo Hjorto "Priešpaskutiniojo", pristatyto Talino kino festivalyje.

Noriu pasidžiaugti ir priminti, kad "Avelė", "Malonumas", "Pradžia" ir "Banginių skerdikas" Europos kino apdovanojimuose pretenduoja į tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI prizą, skiriamą Europos metų kino atradimui. Toks įvertinimas įrodo, kad "Scanorama" elgiasi tinkamai, komponuodama programą ne tik iš pagrindiniuose kino festivaliuose apdovanotų filmų, bet ir drąsiai siūlydama žiūrovams atrasti naujus Europos kino balsus.

– Debiutantų gretose girdimas stiprus moterų režisierių balsas, tačiau festivalio programoje rikiuojasi ne tik atradimus žadančios pradedančios kino kūrėjos, bet ir tokios "Scanoramos" žiūrovams gerai pažįstamos pavardės, kaip lldikó Enyedi, Mia Hansen-Løve, Joanna Hogg ir Rachel Lang.

– Prancūzų režisierės M.Hansen-Løve "Bergmano sala", pristatyta Kanų kino festivalyje, atveria šių metų festivalį, panardindama į poetišką meditaciją kino ir jausmų temomis. Režisierė naujais atspalviais papildo žiūrovų pamėgto filmo "Ateitis" koloritą – žaviuosi jos gebėjimu subtiliai ir originaliai, tyliai ir iškalbingai pasakoti apie sudėtingus dalykus paprastoje kasdienybės scenografijoje.

Pagyras britų režisierei J.Hogg "Suvenyrui" pradėjau sakyti dar tada, kai parodėme pirmąją jo dalį. Tą patį galiu pakartoti ir apie jo tęsinį, pristatytą Kanų kino festivalio programoje "Dvi režisierių savaitės" ir San Sebastiano kino festivalyje. Tęsdama iš dalies autobiografinį pasakojimą nuo tos vietos, kur baigėsi pirmoji dalis, režisierė, išvadavusi pagrindinę veikėją iš nelaimingai pasibaigusių santykių su manipuliatyviu vyresniu vyru, sukūrė savarankišką filmą apie jauną menininkę, ieškančią savo balso. Šiltas, nuostabaus grožio kamerinis filmas, kupinas meilės kinui ir neprilygstamo britiško humoro.

Vengrės l.Enyedi naujausioje juostoje "Mano žmonos istorija", pristatytoje Kanų kino festivalyje, pasirodo tikras aktorių žvaigždynas – Léa Seydoux, Gijsas Naberas, Louisas Garrelis. Režisierė renkasi visiškai kitokią pasakojimo spalvą ir ritmą nei Berlyno kino festivalio "Auksinį lokį" prijaukinusiame "Apie kūną ir sielą", kurį rodėme prieš ketvertą metų, bet jai būdinga pustonių ir niuansų kalba vėl kviečia apmąstyti sudėtingą jausmų pasaulį.

Prancūzės R.Lang "Mano legionierius", pristatytas Kanų kino festivalyje, pasakoja apie išbandymus, tenkančius jaunai, nepatyrusiai meilei. Režisierė kelia klausimą, kaip įveikti ją pasitinkančias kliūtis, kai du žmonės dar tik pradeda mokytis gyventi. Juostoje vieną pagrindinių vaidmenų atlieka šiais metais tragiškai žuvusi režisieriaus Šarūno Barto duktė, aktorė Ina Marija Bartaitė, sukūrusi jautrų jaunos žmonos portretą.

– Pereikime prie lietuvių kino naujienų, kurias jungia stiprių asmeninių pasirinkimų tema. Vaidybinio ir dokumentinio kino režisieriai skirtingai gilinasi į savito balso ir autentiško gyvenimo paieškas, pristatydami įsimintinų portretų galeriją.

– Programoje "Lietuvių kino naujienos" laukia net penkios premjeros. Vaidybiniam kinui atstovaus naujausias Algimanto Puipos filmas "Sinefilija", jau pristatytas Varšuvos kino festivalyje, o po "Scanoramos" keliausiantis į Talino kino festivalį. Režisierius jame atiduoda pagarbą kinui ir ironiškai pasakoja apie jo kuriamas iliuzijas, kuriomis taip noriai tikime. Viena laukiamiausių lietuviško kino premjerų – Andriaus Blaževičiaus "Bėgikė", pristatyta Karlovi Varų kino festivalyje, – įtraukia į nepaprasto temperamento ir ritmo pasakojimą, kurio pagrindine ašimi, be jokios abejonės, tampa drąsus, veržlus ir bekompromisis debiutuojančios aktorės Žygimantės Elenos Jakštaitės vaidmuo. Filmas Lietuvos kino teatruose pasirodys iš karto po festivalio.

Dokumentinio kino erdvėje džiugina Marijos Stonytės ilgametražis debiutas "Švelnūs kariai", keliantis klausimą, kuri kova – išorinė ar vidinė – reikalauja didesnės išminties ir ištvermės. Režisierė du kartus tapo "Scanoramos" organizuojamos konkursinės trumpametražių filmų programos "Naujasis Baltijos kinas" laureate, todėl ypač malonu stebėti jos kelią į didįjį kiną. Albertinos Griniūtės poetiška juosta "Šaukiniai iš tolimo uosto" tęsia režisierę dominančią kelionių ir laisvės temą, kurią ji tiria pasiekdama tolimiausius pasaulio kraštus. Kelionės namo tema žymi dokumentinio kino senbuvės Ramunės Rakauskaitės filmą "Sugrįžę iš Niujorko", kurios pagrindiniais veikėjais tampa 20 metų bohemiškoje Niujorko atmosferoje praleidę menininkai, megapolio ritmą ir Jono Meko gyvenimo bei kūrybos pamokas perkėlę į gimtąją Lietuvą.

– Pristatydami naujausius mūsų režisierių filmus, atidžiai verčiate ir lietuvių kino istorijos puslapius, kviesdami paminėti įsimintinas sukaktis ir atkreipti dėmesį į svarbius nacionalinio kino faktus.

– "Atvira Lietuvos kino istorija" kvies švęsti lietuvių kino lyriku vadinamo Algirdo Aramino 90-ąsias gimimo metines, kurias paminėsime su jo filmu "Kai aš mažas buvau", ir dviejų filmų jubiliejus – šiais metais Marijono Giedrio keturių dalių "Amerikoniškajai tragedijai" ir Almanto Grikevičiaus "Faktui" sukanka 40 metų. "Amerikoniškoji tragedija" atkreipia dėmesį į įdomų ir atskiro dėmesio vertą sovietmečio fenomeną – lietuvių režisierių kurtus serialus pagal pasaulinės literatūros kūrinius, o "Faktas" lieka vienu stipriausių istorinės atminties liudijimų mūsų kine. Noriu atkreipti dėmesį, kad visos programos "Atvira Lietuvos kino istorija" peržiūros yra nemokamos – jas surengsime Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

– Istorinę atmintį iš itališkosios pokario perspektyvos liudija ir italų režisierius Vittorio de Sica, padėjęs pamatus italų neorealizmui kine ir suformavęs itališkojo kino kanoną. Minėdami 120-ąsias kino meistro gimimo metines, pristatote jam skirtą asmeninę retrospektyvą, tapsiančią įvykiu kino gurmanams ir kino istorijos gerbėjams, retai turintiems galimybę išvysti šio režisieriaus kūrybą Lietuvoje.

– V.de Sica pasižymėjo išskirtine kūrybine dinamika ir atvirumu naujoms temoms bei žanrams, bet visada išliko dėmesingas ir atidus eiliniam žmogui, paversdamas jį savo visatos centru, o gimtosios šalies miestų gatves – filmų scenovaizdžiais. Pokario Italijos sumaištis ir skurdas, atveriantis plačią žmogiškųjų savybių amplitudę, neretai smengančią į patį jos dugną, tampa aplinka, kurioje savo vietos ieško režisieriaus filmų veikėjai. Į pasaulio kino istoriją patekusiuose filmuose "Dviračių vagys", "Umberto D" ir "Šiušia" jis stebi juos atjautos kupinu žvilgsniu, bandydamas suprasti šiuos žmones supančią tikrovę ir jos žiaurumą. "Stebuklas Milane" dovanoja pasakos iliuziją, o "Finzi-Contini sodas" skverbiasi į žmogaus sielos gelmes visuotinio nerimo ir sumaišties atmosferoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių