Jam visada sekėsi, o dabar jis – tiesiog ant sėkmės bangos. Jei tą patį mėnesį įvyksta dviejų spektaklių ir filmo premjera, kitaip kaip sėkme to nepavadinsi. O gal rašytojas, režisierius Marius Ivaškevičius prie sėkmės baterijos prisijungė, kai prieš pusmetį lankėsi Sibire pas šamanus?

Apie nežinomų energijų srautus ir požiūrį į juos, apie Kalėdų Senelį ir tikėjimą, apie Immanuelio Kanto filosofijos vertimą į žmonių kalbą ir tai, kaip žurnalisto amatas padeda susirinkti medžiagą romanui ar pjesei, – „Kauno dienos” interviu su 40-mečiu rašytoju M. Ivaškevičiumi.

– Šį mėnesį galite švęsti net tris premjeras: 10 d. jūsų pjesė „Išvarymas” parodyta Rygoje, 13–14 d. pjesė „Kantas” – Maskvoje. Sausio 31-ąją vaidybinio filmo „Santa” premjera įvyks Lietuvoje. Tos premjeros – tiesiog stulbinamas sutapimas. O gal kas nors jums išbūrė tokį sėkmių maratoną?

– Turbūt mane truputį užbūrė šamanai Sibire, Chakasijoje, prie Mongolijos sienos. Vežiojo į šventas vietas, prie visokių šventų akmenų. Ko gero, iš ten atsivežiau sėkmės energijos. Iš tikrųjų buvo kažkas nepaprasto. To krašto žmonės oficialiai yra krikščionys, bet pagrindinė jų religija – šamanizmas. Jie – dar pusiau pagonys.

– Jūs tikite tais dalykais?

– Manau, kad netikėti tuo, ko nežinai arba neišmanai, yra kvaila. Tam, kuris sako „aš  netikiu”, dar reikia knygų paskaityti ir palavinti savo smegenis. Kuo labiau žmogus lavinasi, tuo labiau pradeda abejoti tuo, ką atseit žinojo ir kuo neabejojo.

Apie energijas, jų srautus nieko neišmanome, skeptiškai į tai žiūrime, – iš nenorėjimo pripažinti tai, ko nesupranti, ko nežinai. Aš irgi buvau skeptikas kažkada. Paskui supratau, kad kvaila būti skeptiku. Kai I.Kanto klausdavo: „O jūs, profesoriau, tikintis?” Jis atsakydavo: „Kai nežinau, aš tikiu.” Savo filosofijoje jis apribojo protą nusakydamas, iki kokios ribos žmogus gali racionaliai suvokti. Tikėjimas neįeina į proto funkciją – tai už suvokimo ribos.

– Šamanai prie Mongolijos sienos priskirtini prie baltosios magijos, ar ne? O ar teko susidurti su juodąja magija?

– Ne tai, kad su juodąja magija, bet su mistika susidūriau. Bet konkretizuoti to nenorėčiau. Kada nors apie tai parašysiu.

– Jūsų pjesė „Išvarymas”, skaudžiai kalbanti apie emigraciją, jau tampa gyvąja klasika. Spektaklį Rygoje, Dailės teatre, kaip ir Vilniuje, pastatė režisierius Oskaras Koršunovas. O kažkada jai rinktis medžiagos, nežinodamas, kas iš to išeis, traukėte į Londoną ir ieškojote ten lietuvių emigrantų.

– Iš pradžių tą spektaklį ruošėsi statyti Rygos nacionalinis teatras ir užsakė pjesės vertimą. Tačiau Dailės teatro vadovai, „Išvarymą” pamatę Vilniuje, pradėjo Oskarą įkalbinėti tą spektaklį statyti Rygoje. Žodžiu, dėl tos pjesės tarp šių latvių teatrų kilo konkurencija. Bet galų gale įvyko mainai: Dailės teatras Nacionaliniam atidavė kažkokią Janio Rainio pjesę, kurios autorines teises turėjo, o Nacionalinis šiam atidavė „Išvarymą”.

– Kokie įspūdžiai po latvių premjeros?

– Labai geri. Vietomis padaryta net geriau negu Vilniuje. Na, gal yra ir silpnesnių vietų už vilniškį spektaklį. Gal suveikė ir tas momentas, kad, statant spektaklį Vilniuje, buvo visiška nežinia, rizika, buvo neaišku, kaip žiūrovai jį priims. Rygoje jau galėjome būti drąsesni. Premjeriniame spektaklyje buvo pagyvenusi, manau, nuolatinė publika, kuri vaikšto į Dailės teatrą. Pirmas veiksmas juos apstulbino.

– Latvių inteligentija scenoje išgirdo keiksmažodžius. Kaip ji reagavo į tai?

– Antras veiksmas viską pramušė – publika reagavo emocingiau negu Vilniuje. Teatralai pasakojo, kad jų publika labai retai atsistoja. Plojimai atsistojus aidi ypatingais atvejais – vieną, du kartus per metus. O čia – atsistojo 1 000 žiūrovų salė. Po spektaklio žmonės sakė, kad negali atsipeikėti, yra sukrėsti, kažkas verkė, kažkam tai buvo geriausias gyvenime spektaklis.

Teatre tvyrojo euforija. Latviai pasakė, kad, kai žiūrėjo tą spektaklį Vilniuje, jiems viskas pasirodė labai stipru, bet jautėsi tam tikra distancija – spektaklis buvo kaip ir ne apie juos, o apie kažkokius žmogiškus dalykus. Dabar vardai, vietovės, detalės – viskas pakeista, latviška. Jie visi dabar į Londoną „busiuku” važiuoja iš Latvijos ir yra latviai. Ir aktorių, ir žiūrovų santykis su pjese – visai kitoks.

Pavyzdžiui, O. Koršunovas pasakė, kad tai – geriausias jo gyvenime spektaklis, kokį yra pastatęs. „Nesimaivai?” – paklausiau. Patvirtino, kad tokio jausmo per premjerą niekada nebuvo patyręs.

Kitą rytą po premjeros ateinu į Dailės teatro bufetą. Direktorius sėdi išdidus ir sako: „Žinai, jaučiuosi taip, lyg vakar būtume laimėję pasaulio futbolo čempionatą.”

– Reklaminėse filmo „Santa” fotografijose įamžintas Kalėdų Senelis, ir tai visiškai neleidžia nutuokti, apie ką šis filmas.

– Sunku apibūdinti jo temą. Sakykim, tai filmas apie meilę ir tikėjimą. Tikėjimą religija, pasakomis, stebuklais. Vaikai tiki Kalėdų Seneliu, suaugę tiki Dievą. Mes net nesuvokiame, kad turime tam tikrą organą – tikėjimą. Tai nieko bendra neturi su protu. Kodėl dabar populiarūs visokie būrimai, astrologija? Religijos reikšmė gyvenime mažėja, bet poreikis tikėti išlieka, ir tada žmogus ieško, kaip jį kompensuoti.

– Gal tokiais tikslais ir jūs leidotės į Kalėdų Senelio rezidenciją Suomijoje, Rovaniemyje?

– Prieš 10 metų keliavau po Skandinaviją. Vienas tos kelionės etapų buvo Rovaniemis, ten apsistojau. Bet nenuėjau pas tą Senį, tik mane ten nuvežė, parodė tą vietą, kur jis būna. Bet paskui tokia mintis po truputį pradėjo suktis galvoje, ir aš nutariau dar sykį į Rovaniemį nuvažiuoti – tai buvo po dvejų trejų metų – ir padaryti tyrimą.

Yra tokių profesijų, kad neįsivaizduosi, kad jų gali būti. Viena jų, kuri mane labai sudomino, – Kalėdų Senio. Ką iš tikrųjų reiškia būti tuo vieninteliu pasaulyje Kalėdų Seniu? Koks žmogus slypi už tos kaukės, pas kurį kasdien ateina daugybė turistų, fotografuojasi su juo, užduoda jam aibę klausimų? Tai – graži legenda, gražus mitas. Be to žmogaus su raudona barzda mūsų gyvenimas būtų šiek tiek pilkesnis. Pasirodė, kad apie tą Kalėdų Senį Rovaniemyje kuriama legenda – beveik kaip tikėjimas.

– Kaip jūsų pjesė „Kantas” atsidūrė Maskvoje, kur Vladimiro Majakovskio teatre ją pastatė režisierius Mindaugas Karbauskis?

– Iš tikrųjų ta pjesė buvo rašoma Eimuntui Nekrošiui, netgi jo prašymu. Jis kelis kartus buvo ją pradėjęs statyti ir vis nutardavo palaukti. O man atsibodo laukti. Paklausiau, gal kuriam kitam režisieriui ją galiu pasiūlyti. Jis sutiko, ir aš pjesę nusiunčiau M. Karbauskiui. Šis iš karto užsidegė ją statyti, užsakė vertimą į rusų kalbą. Praėjusį gruodį buvo parodyti trys ikipremjeriniai spektakliai.

Ta pjesė gal ne tiek apie I. Kantą – greičiau tai bandymas išversti į žmonių kalbą jo filosofiją. Aišku, Maskvoje žiūrovai į spektaklį ėjo pasiruošę, įtempęs smegenis, – juk I.Kantas intelektualas.

– Ir ką jie pamatė?

– Tris valandas kvatojosi. Labai gerai viskas padaryta. Tai – šiek tiek specifinė pjesė, kur nėra daug erdvės režisieriui. Jeigu jis pradės sklaidytis, rodyti save, savo sugebėjimus, gali tą pjesę "užmušti" labai lengvai, nes ji labai stipriai pastatyta ant teksto. Mindaugas sugebėjo jautriai, preciziškai sulaikyti save ir atiduoti pirmąjį planą aktoriams, antrąjį – dramaturgui. Manau, režisieriui šitokiu būdu nuslopinti savo ego ir pastatyti ir formos, ir intonacijų prasme puikų spektaklį – labai sudėtinga. Sudėtingiau, negu rodyti savo virtuoziškumą.

– Jūs – prozininkas, dramaturgas, scenaristas, režisierius. Ar padeda, ar trukdo tas mėtymasis iš žanro į žanrą?

– Tai, kad išbandžiau dramaturgiją ir kiną, man padeda rašant prozą. Bet yra kitas momentas – romanas, kurį pradėjau 2003 m., iki šiol guli nebaigtas. Kaip ir pradėjau teikti pirmenybę pjesėms, nes tai yra ne tik malonus darbas, bet pragyvenimo šaltinis. Kai pabaigsiu tą romaną, manau, su proza, su literatūra atsisveikinsiu. O jei statyčiau  filmus, neišgyvenčiau. Teatras – kol kas ta sfera, kuri leidžia man neiti krauti anglių į vagonus geležinkelio stotyje.

– Ar, prieš imdamasis pjesės, romano, daug literatūros perskaitote? Kažkada minėjote, kad rašote tėvų namų rūsyje Molėtuose. Ar dar sėdite tame rūsyje?

– Sėdžiu. Kai reikia stipriai susikaupti, keliems mėnesiams važiuoju į rūsį ir dirbu ten naktimis. Naktis – mano darbingiausias laikas. Rūsyje parašau pirmąją redakciją, su kuria jau galiu grįžti į Vilnių, į savo studiją, ir čia ją minkyti, redaguoti. Vilniuje pereinu į dienos režimą. Ilgą laiką neturėjau studijos, ką nors nuomodavausi. Buvo svajonė turėti savo lizdą. Tai – neįkainojamas dalykas. Atvažiuoju čia kaip į darbą.

Bet kai tris mėnesius naktimis intensyviai padirbi rūsyje, jauti nuovargį. Žiemą ar vėlų rudenį pavargsti, nematydamas dienos šviesos, gyvendamas nuolatinėje tamsoje. Tada mėnesį–pusantro turi gyventi ramiau, leisti organizmui pailsėti. Svarbiausia – nešokinėti iš ritmo. Jei įėjai į naktinį ritmą, juo ir turi gyventi.

Be abejonės, kad kūrybai renku medžiagą. Poezija – tai labiau rašymas iš savo emocijų, išgyvenimų, nors ir ten reikia žinių. O romaną ar pjesę rašydamas pasirenki kažkokią erdvę, kur veiksmas vyksta, kažkokį laikotarpį, kada jis vyksta, ir kad gerai apie tai žinotum, turi daug perskaityti, išstudijuoti.

– Ar perrašinėjate savo kūrinius?

– Taip, negailestingai. „Santos” scenarijų perrašiau devynis kartus, „Kantas” turėjo šešias redakcijas. Parašai, paskui turi būti tam tikra laiko distancija. Tada šviežia akimi gali grįžti prie to darbo, kritiškai į jį pažiūrėti.

– Gal turite ir savo literatūrinį agentą?

– Ne visada yra taip, kad turi agentą visai savo kūrybai. Turiu Austrijoje literatūrinį agentą, kuris dviem mano pjesėms – „Kaimynas” ir „Malyš” – gali ieškoti pastatymų erdvės vokiškai kalbančiose šalyse. Pas mus dėl kultūros vadybos – problemos. Trūksta prodiuserių kine, teatre. Trūksta tiek aktorių, tiek rašytojų agentų.

– Jaučiu, kad literatūrinėje kūryboje jums labai padeda žurnalisto darbas. Juk anksčiau jį ir dirbote.

– Aš labai patenkintas tuo savo gyvenimo etapu. Rašytojai dažnai būna intravertai, užsidarę savyje. Man nėra problemų išeiti į žmones, juos išklausinėti, ištraukti informaciją. Žmonės mėgsta man pasakoti savo istorijas.

Rašiau nuo vaikystės ir žinojau, kad noriu būti rašytojas. Bet tada buvo sovietiniai laikai ir rašytojo darbas neatrodė profesija, duona, iš kurios gyvensi. Artimiausia tam buvo žurnalistika – taip pat rašymas, tik kiek kitoks – už jį gauni algą. Stojau į žurnalistiką Vilniaus universitete, bet po egzaminų paaiškėjo, kad galiu būti tik laisvasis klausytojas. Bet tuo metu labai norėjau būti nepriklausomas nuo tėvų finansiškai ir gauti stipendiją. O laisvojo klausytojo statusas reiškė, kad stipendijos nebus.

Paraleliai buvau laikęs egzaminus ir į lietuvių kalbą ir literatūrą. Ten patekau kaip visavertis studentas. Tuo metu tai buvo labai geros filologijos studijos, kurios suformuoja tave kaip žmogų, kaip asmenybę, išugdo tavo skonį. Niekad gyvenime nesigailėjau, kad ten nuėjau.

– Ar jūsų draugai – rašytojai? Ar mėgstate su jais pasiausti kokiame nors Vilniaus bare?

– Tam draugai ir yra, kad su jais pasiaustum. Tačiau mano draugai – ne rašytojai. Jie išmano literatūrą, domisi tuo, ką aš darau, bet jie – kitokių profesijų. Bet, jaučiu, jie ant manęs užpykę. Kiekvieną penktadienį gaunu SMS žinutę – kviečia kur nors susitikti. Ir vis atrašau, kad šiandien esu Rygoje, kitą penktadienį – Maskvoje, trečią – Šveicarijoje, dar kažkur. Jaučiu, kad tuoj man neberašys tų SMS žinučių. Susitikimo vietos keičiasi – barai kiek paegzistuoja, miršta, atsiranda naujų. Manau, šiuo metu Vilniuje mano amžiaus žmogui, kur nuėjęs dar nesijauti senas, baras „In Vino” – tinkama vieta. Perėjau daug vietų, bet ten jaučiuosi geriausiai.

Kadrai iš naujo M. Ivaškevičiaus filmo "Santa".