Nors iki 115 metų neištikimą moterį net buvo galima ramiai vietoje nužudyti, bet ir vėliau jas varžė įvairiausi apribojimai, sako Alberto Angela knygos „Meilė ir seksas senovės Romoje“ vertėjas Aurelijus Katkevičius. „Prisiminkime kad ir tradicinį bučinį osculum, kuris buvo privalomas ir apibrėžtas įstatymiškai. Moteris turėjo pabučiuoti grįžusį namo vyrą ir net jo giminaičius, nes tai buvo savotiškas alkotesteris. Bučiniu būdavo patikrinama, ar moteris nėra gėrusi vyno, nes vynas – pirmas žingsnis į neištikimybę“, – pasakoja jis.

Anot vertėjo, dažnai žmonės senovės Romą įsivaizduoja neteisingai, pavyzdžiui, filmuose romėnai slankioja purvini: „Roma buvo tokia švari, kaip mes net neįsivaizduojame. Iš tikrųjų Europa buvo gana purvina paskui, kai Romoje gyveno 40 tūkst. žmonių ir Koliziejaus vietoje ganėsi ožkos. Dar purvinesnis buvo renesansas, dar purvinesnis barokas. Mums atrodo – švietėjiškas amžius, bet žmonės servetėlėmis apsitrindavo kartą per metus, o pudruodavosi nuo utėlių. Romos laikais terma buvo nuolatinė buvimo vieta, žmogus negalėjo išvengti viešųjų pirčių.“

– Kas yra knygos autorius Alberto Angela?

– A. Angela jau daug metų veda bent tris mokslo populiarinimo laidas Italijos televizijoje. Iš pradžių dirbo su tėvu Piero Angela, paskui – pats vienas. Trajano epocha (115 metai) – jo mėgstamiausia.

– Jis pats – paleontologas?

– Pagal išsilavinimą – taip, bet jau senokai šito darbo nedirba ir užsiima tik mokslo populiarinimu. Prieš trejetą buvo pristatyta knyga „Viena diena senovės Romoje“, kitais metais išėjo knyga „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“, kurioje pasakojama, kaip Trajano laikais atrodė Romos imperija, kokie buvo žmonių santykiai. O dabar jis susitelkia vieną mažą, bet svarbų aspektą – meilę ir seksą, irgi 115 metais.

– Knygos gale autorius rašo, kad romėnai mylėjosi daug, dažnai ir labai įvairiai, nes nebuvo to krikščioniško kaltės jausmo, kad jie nebijojo ligų ir kad jų seksualinis gyvenimas buvo intensyvesnis už mūsų. Sutinkate? Bet kai kalbama apie tokį intymų gyvenimą, visada kyla įtarimas, kiek yra autoriaus fantazijos ir kiek jis remiasi šaltiniais. Manau, reikėtų pasakyti, kad to meto filosofai, poetai, visuomenės veikėjai rašė apie tą intymų gyvenimą ir net mokė jo.

– Ir nesikuklino. Prisiminkime vien Ovidijaus „Meilės meną“, kurį A. Angela gausiai cituoja. Jis cituoja ir Marcialį, ir Juvenalį, ir daugybę tyrinėtojų darbų. Pamini daugybę materialios kultūros reiškinių pradedant nuo Pompėjos ar Herkulanumo ir baigiant dabar Neapolio muziejuje saugomu vadinamuoju slaptuoju kabinetu, kur surinkta visa Romos laikų erotika. Galbūt jie mylėjosi dažniau už mus, nes meilė ir seksas buvo suvokiama kaip dievų dovana, Veneros dovana, kurią derėjo nuoširdžiai ir džiugiai priimti.

Tik reikia turėti galvoje to meto politinę visuomenės sąrangą. Romėnų supratimu, dvasią globėją Genijų turėjo tik vyrai piliečiai. Moterys, kaip ir visi kiti, neturėjo dvasios globėjos. Kai kalbame apie laisvę šioje intymioje sferoje (kaip ir apie visas kitas laisves, teises ir pareigas), kalba pirmiausia yra apie vyrą ir pilietį. Visi kiti tėra objektai. Valdant Trajanui, buvo truputėlį kitaip –moterys net ir įstatymiškai pradėjo įgyti daug daugiau teisių negu klasikinės Romos Respublikos ar net Cezario laikais. 100–200 metais Romos imperijos moterys gerokai išlaisvėjo, jų įtaka, svarba gerokai padidėjo.

– Bet net tada, kai santuokiniame gyvenime moteris turi būti pasyvi, neturi išreikšti jokių emocijų, viskas vyksta su drabužiais ir tamsoje, tie patys žmonės už šeimos ribų mylisi laisvai ir, kaip rašoma knygoje, moterys tampa aktyvios.

– Kol jų nepagauna. Iki Trajano laikų, iki pataisų kodeksuose, neištikimaujančią moterį buvo galima labai ramiai vietoje nužudyti. Kiek vėliau jau buvo truputėlį kitaip – iš aukštuomenės jos buvo tremiamos į žemesnius sluoksnius. Jos elgėsi drąsiai, bet vis dėlto tai buvo apipinta visokiais sąlyginumais. Prisiminkime kad ir tradicinį bučinį osculum (A. Angela kalba apie kelias romėnų bučinių rūšis), kuris buvo privalomas ir apibrėžtas įstatymiškai. Moteris turėjo pabučiuoti grįžusį namo vyrą ir net jo giminaičius, nes tai buvo savotiškas alkotesteris. Bučiniu būdavo patikrinama, ar moteris nėra gėrusi vyno, nes vynas – pirmas žingsnis į neištikimybę. Šis apribojimas išliko visą laiką ir tai toli gražu nekalba apie oficialią moterų emancipaciją, nors iš tikrųjų būtent Trajano laikais ir kiek vėliau jos buvo pakankamai įtakingos, nes būtent tais laikais buvo įvesta šiek tiek kitokia paveldėjimo sistema ir moterys gavo teisę į turtą.

– Kalbant apie seksualinį gyvenimą, reikėtų paminėti ir santuokos rūšis.

– Santuokos rūšis priklauso nuo materialių dalykų, turtinių santykių, paveldimumo. Svarbiausia tada buvo vyriška linija – jei vyrui ir piliečiui žmona nepagimdo įpėdinio sūnaus, jis nuomoja žmoną. Taigi atsirado daugybė ir teisiškai įformintų santuokos rūšių, net žmonos nuomos formų.

– Kaip viskas vyksta? Juk vyras, skolindamas žmoną, turi išsituokti?

– Procedūros buvo paprastos. Jie išsituokia, o kai moteris pagimdo įpėdinį, grįžta pas vyrą ir jie vėl susituokia.

– Taigi tuo metu sūnaus norintis vyras turi oficialią sugulovę?

– Reikia turėti galvoje dar vieną (be turtinių aspektų) svarbų dalyką. Turtiniai dalykai įformina santuokos rūšis, o elementarioji biologija lemia tai, nuo ko pradėjome – t. y. carpe diem (džiaukis Veneros dovanomis, džiaukis gyvenimu).

– Pasirodo, kad buvo net toks dievas.

– Taip, akimirkos džiaugsmo, akimirkos malonumo, gyvenimo džiaugsmo dievas Kairos. Priežastis labai paprasta: mes gyvename vidutiniškai 70 metų, o tada vyrų gyvenimo trukmė buvo 40 metų, moterų – 22 metai (labai daug jų mirdavo gimdydamos). Kai visas gyvenimas suspaustas į 30 metų, jo intensyvumas visiškai kitoks. Tai negali nepaveikti mentaliteto ir santykių su pasauliu.

– Moterys tuokdavosi sulaukusios 12–14 metų, ir čia jau neįtartum pedofilijos. Jos būdavo subrendusios?

– Pirmos mėnesinės – ir tuokiasi. Pirmas ciklas – ji moteris. Paprastai moteris išeidavo pas gerokai vyresnį, senesnį vyrą ir turėjo gimdyti vieną, du, tris, keturis kartus, kol gimdavo įpėdinis.

– Moteris šeimoje buvo tik gimdymo instrumentas? Niekas daugiau?

– Ne visai taip. Įpėdinis, žinoma, – svarbiausia jos pareiga. Bet iš esmės, jei vyras buvo politikas, karys ir pilietis, didelė dalis viso ūkio, gulė ant moters pečių. Ji tvarkėsi daugiau ar mažiau autonomiškai ir pati spręsdavo visus reikalus.

– Paradoksas, kad, pavyzdžiui, bučiuotis, glamonėtis gatvėje, viešai buvo negalima, bet girtis seksualiniais nuotykiais – garbės reikalas.

– Bet ar kas nors pasikeitė?

– Už neištikimybę moteris galėjo būti nužudyta, bet, manau, vyrai žinojo apie tai?

– Jiems tai buvo natūralu: jei pilietis nori, jis ima kokią vergę ar vergą.

– Bet ar santykiai būdavo vien su vergais?

– Žemajam sluoksniui viskas buvo pakankamai paprasta. Bet, žingtelėjus aukščiau, į miestelėnų, pirklių, meistrų ir galų gale iki pačių aukščiausių aristokratų šeimų, senatorių sluoksnio, viskas pasidaro painu, nes į šiuos dalykus įsipina politika. Ten nelabai prisiautėsi, nes šeimos yra šeimos, klanai yra klanai, taigi turi numatyti pasekmes. Žinoma, koks Cezaris ar Augustas nelabai kreipė į tai dėmesį. Bet iš tikrųjų tais laikais santykis su pasauliu buvo truputėlį atviresnis, žmonės neturėjo apsistatę tiek visokių barjerų, kuriuos reikėjo įveikti. Kaip minėjau, tai lėmė biologiniai dalykai.

– Aplinka galbūt irgi stimuliavo seksualinį gyvenimą, erotiką? Kiek aplinkoje, namų interjere yra tų simbolių?

– Reikia pradėti nuo to, kad vyriškos lyties organas penis buvo vienareikšmiškai laikomas sėkmės simboliu. Iki šiol Romoje (net nekalbu apie Pompėją) jų galima pamatyti daugelyje vietų. Tai sėkmę, laimę nešantis simbolis – jis buvo visur. O kai, pavyzdžiui, sodelyje stovi trys susijaudinę Priapai, nebelieka jokio drovumo.

– Koks tais laikais buvo vyro ir moters grožio idealas?

– Viską lemia biologija. Kai moteris gyvena 22 metus ir per tą laiką turi pagimdyti keturis vaikus, grožio idealas labai aiškus – siauri klubai, mažos krūtys negražu. Ji turi būti gimdytoja ir maitintoja.

– Bet A. Angela rašo, kad mažos krūtys buvo gražu.

– Taip, paskui atsirado Viduržemio jūros grožio idealas: putlutes, juodaplaukes, žemutes moteris ėmė stumti šviesesnės šiaurietės blondinės. O vyro idealas visada buvo toks gladiatorius, ir tiek.

– Man gražu tai, kad romėnai buvo labai švarūs, laikėsi higienos, rūpinos dantų grožiu, kvapu, depiliavo kūną.

– Roma buvo tokia švari, kaip mes net neįsivaizduojame. Nors kažkodėl filmuose visokie purvini slankioja. Iš tikrųjų Europa buvo gana purvina paskui, kai Romoje gyveno 40 tūkst. žmonių ir Koliziejaus vietoje ganėsi ožkos. Dar purvinesnis buvo renesansas, dar purvinesnis barokas. Mums atrodo – švietėjiškas amžius, bet žmonės servetėlėmis apsitrindavo kartą per metus, o pudruodavosi nuo utėlių. Romos laikais terma buvo nuolatinė buvimo vieta, žmogus negalėjo išvengti viešųjų pirčių. O turtingesniems tai buvo ir bendravimo vieta, klubas, sporto salė, biblioteka.

– Ten vyko visas gyvenimas?

– Kasdien į Romą plaukdavo šimtai baržų su medžiu, kurį rydavo tos didžiulės termos. Kiekvienas imperatorius laikė savo pareiga miestui ir imperijai pastatyti termą.

– Prostitučių pasaulis taip pat buvo labai įvairus?

– Kaip ir dabar. A. Angela knygoje mini, kad iš esmės net vieta nepasikeitė. Jau sakiau, kad vienintelis viešojo gyvenimo subjektas Romoje yra pilietis ir vyras. Visi kiti – objektai. Labai įdomu tai, kad vyrams Romoje buvo uždraustas oralinis seksas, nes burna – politikos instrumentas, ji yra šventa ir jos negalima sutepti. Nors džiugi ta Veneros dovana, bet oralinis seksas uždraustas. Jei koks pilietis į tai leisdavosi, galėjo sulaukti rimtų nemalonumų.

– O kaip buvo vertinami vyrai „prostitutai“?

– Jie nebuvo vertinami. Ką ten vertinti? Tu gali vertinti spintą, amforą, asilą...

– Bet vis dėlto jie kainavo daugiau negu moterys prostitutės?

– Nebūtinai, viskas priklauso nuo lygio. Buvo tokių elitinių merginų, kurios sukiojosi su imperatoriais ir neoficialiai savo svoriu visuomenėje prilygo senatoriams. Iš esmės šitų paslaugų teikėjų koncentracija buvo žmonių susitelkimo vietose. Romoje – prie didžiojo cirko. Jos ir dabar ten visai netoli tos vietos.

– Dar įdomi vadinamoji romėniška „Kamasutra“. Jas rašė moterys?

– Buvo išleista, ir ne viena. Garsiausia buvo parašyta pačios prašmatniausios kurtizanės. Afrodiziakai irgi buvo visas mokslas: kas, kada, ką ir kaip sužadina. Pradedant žolėmis ir baigiant jūros gėrybėmis. Jūros gėrybės labai patartinos.

– Labai įdomi detalė – žiūrėtojai.

– A. Angela vis iškelia klausimą, ar buvo Romoje pornografija. Taip – buvo. Taip – ji yra šiais laikais. Ji visada buvo, yra ir bus. Jei yra bent koks draudimas, visada atsiras pornografija. Pornografija yra vaizdai, skirti labai konkrečiam utilitariniam tikslui – geismui sužadinti. A. Angela labai puikiai pasakoja, kad Pompėjoje pasiturinčio žmogaus name prie miegamojo surastas kažkoks prieškambariukas su neaiškia anga. Dabar toje angoje nieko nebeliko, tik kažkokios skylės. Žinoma, kad ten buvo miegamasis, tik neaišku, kokia tos angos paskirtis, nes tikrai ji ne maistui paduoti. A. Angela cituoja tą vietą tyrinėjusius mokslininkus: greičiausiai tai buvo savotiškas televizorius arba savotiškas kino teatras, kur vergas, šeimininkui su kažkuo besimylint, toje angoje keisdavo paveiksliukus. Tai buvo savotiškas pirmasis pornografinis kinas.

– Žmonės ieškojo kažkokių dirgiklių. Dar vienas stiprus dirgiklis buvo, kad vergas, tarnas dalyvavo seksualiniame gyvenime.

– Nereikėtų galvoti, kad jie daugiau nieko ir nedarė. Yra baziniai instinktai, bet jie vis tiek ne visas gyvenimas. [...] Reikia pasakyti, kad romėniškas santykis savotiškai švaresnis, palyginti su tuo, ką Europai teko patirti popiežių Bordžijų arba baroko laikais, kai siautė sifilis. Romoje santykis su pasauliu buvo pakankamai tyras, be didelių perversijų. Man net visai gražu, kad iš esmės mes į tą vaikišką pasaulėjautą, į tą šviesesnį, visokiais kompleksais neaptaškytą supratimą keistu būdu pradedame grįžti.

– Turite galvoje kaltes ir baimes?

– Taip. Kaltės ir baimės yra, jos niekur nesidės. Man atrodo, kad einame teisinga kryptimi. Kuo mažiau kalčių ir baimių mūsų gyvenime yra, tuo tvirčiau, drąsiau ir žaviau mes gyvename.