„Mokome savo vaikus atskirti patį žmogų ir jo pasirinkimus bei veiksmus, taigi ir vertinti veiksmus, bet ne jį patį. Tai, kad žmogus turi kitą nei mes tikėjimą ar įsitikinimus, juk nepadaro jo blogu ar smerktinu“, – nuo mažens atžaloms diegiamas vertybes dėsto V. Šumskienė, pabrėždama, kad šiuo aspektu didelių nuomonių susikirtimų gausioje šeimoje iki šiol išvengta.
Visgi neslėpė, kad tam tikrais vaikų raidos tarpsniais diskusijos kyla. Jos šeimoje priimamos, nuo jų nebėgama: „Ieškodami atsakymų vaikai mokosi kritiškai ir brandžiai mąstyti, o svarstydami, kas gera ir kas bloga, išmoksta sugyventi su aplinkiniais“.
Pirmuosius vaiko pasirinkimus formuoja tėvai
„Jūsų sūnus ar dukra nebenori mokytis, atsisako valytis dantis, renkasi nesveiką maistą arba ilgas valandas praleidžia internete. Esu tikra, jog dauguma tėvų į šiuos iššūkius reaguoja ir stengiasi vaiką kreipti taip, jog jis būtų sveikas, saugus ir išsilavinęs“, – neabejoja pašnekovė. Jos nuomone, lygiai taip nuo ankstyvos vaikystės tėvai formuoja ir vaiko pasirinkimus: moko tinkamai bendrauti su broliais ir seserimis, būti mandagiais su vyresniaisiais ir pan. Tikintys tėvai, natūralu, formuoja dvasines vertybes.
„Kol mažas, vaikas tikrai nesvarsto, kokį tikėjimą pasirinkti, priima viską, ką tėvai duoda. Sąmoningai savo tikėjimą praktikuojantys, trokštantys geriausio ugdymo, be abejo, perteikia savo išpažįstamas vertybes. Ir tai puiki proga vaikams giliai ir sąmoningai pažinti tikėjimą, yra vartai į religingumą“, – savo šeimos praktika dalijasi V. Šumskienė.
Mes šeimoje vaikų charakterį formuojame stiprindami jų žmogiškąsias dorybes.
Beje, Gyvenimo ir tikėjimo instituto bendradarbė įsitikinusi, kad visi esame religingi, nesvarbu ar tai pripažįstame, ar neigiame. O vaikai pirmiausia mokosi iš tėvų pavyzdžio – taigi, kiek religingi tėvai, tiek religingi bus ir vaikai.
Žinia, kad paauglytėje apsisprendimų krizės ištinka kone visus. Jaunas žmogus ima kelti vis gilesnius egzistencinius klausimus: vyksta labai svarbus jauno žmogaus brandos etapas ir jis pats turi atrasti savo vertybes, pasaulėžiūrinius įsitikinimus.
Pašnekovė pabrėžia, kad tokiu metu tėvų vaidmuo kaip niekada svarbus. Patys Šumskai savo vaikus paieškose lydėjo ir tebelydi itin jautriai, stengdamiesi savo įsitikinimus ne primesti, bet argumentuoti, skirdami laiko ilgiems, atviriems pokalbiams ir diskusijoms vaikui ar paaugliui svarbiomis temomis.
Nuolatinis noras daryti tik gera neateina savaime
Neseniai V. Šumskienė skaitė Alexanderio Havardo knygą „Temperamentas ir charakteris. Kaip tapti doru lyderiu“ ir jai labai patiko čia išsakyta mintis, jog charakteris yra kaip antspaudas – senovės Graikijoje charakteriu buvo vadinamas valdovo profilio antspaudas ant monetos. „Tai štai, ugdydami savo charakterį, tarsi uždedame antspaudą ant savo temperamento“.
„Mes šeimoje vaikų charakterį formuojame stiprindami jų žmogiškąsias dorybes. Tokios bendražmogiškos dorybės kaip teisingumas, protingumas, tvirtumas ir susivaldymas bei jų praktikavimas bet kurioje gyvenimo srityje tiesiogiai formuoja charakterį“, – neabejoja moteris ir priduria, jog jos supratimu dorybės – tai pastovus ir tvirtas polinkis daryti gera.
Daugiavaikė mama stebėdama savuosius patyrė, jog kiekvienam vaikui polinkis daryti gera yra žinomas, bet labai silpnas, jį gožia prigimtis, besirūpinanti pirmiausia išlikti.
„Todėl, kaip ir visi sąmoningi tėvai, trokštantys, kad vaikai užaugtų didžiadvasiški, atviri padėti kitiems, ugdome šias savo vaikų sąvybes. Sąmoningas tikėjimas, tiesiogiai padeda išsigryninti, kas yra dorybės, kaip jas deramai ugdyti, todėl esmingai prisideda prie charakterio formavimo“, – asmenine patirtimi patikrintomis tiesomis dalijasi pašnekovė.
Vaikai atrado nuoširdžią bendrystę ir atramą
Esu įsitikinusi, jog mūsų valstybėje visi, nuo aukščiausių valdžios pareigūnų iki šlavėjų nori, jog šalies piliečiai būtų sąmoningi, pilietiški.
V. Šumskienė nuogąstauja, kad viešajame diskurse vis dar vartojama klišė, jog religingas žmogus yra mažiau pajėgus akistatoje su sunkumais, neišsilavinęs.
„Didieji pasaulio mokslininkai, tokie kaip, pavyzdžiui, Izaokas Niutonas arba Albertas Enšteinas, buvo giliai tikintys, nes jautėsi atskleidę tik kruopelę visatos dėsnių ir susidūrę su mįslinga paslaptimi... Sakyčiau, jog išsilavinimas nėra pilnas, jei žmogus nesusipažinęs su savo šeimos tikėjimu arba bent jau su viena iš penkių didžiųjų religijų... Maži vaikai labai lengvai suvokia ir priima, jog yra aukštesnis asmuo... Pažinti Dievą jie mokosi palaipsniui, stebėdami artimiausių suaugusiųjų, tėvų elgesį, pasirinkimus, mintis... Taigi, jei jau turime vaikų, tai juos ir mokome religijos, tikėjimo tiesų... arba netikėdami ir nepraktikuodami taip pat juos kažko mokome“, – kalba Gyvenimo ir tikėjimo instituto dėstytoja.
Remdamasi savo vaikų patirtimi, gausios šeimos mama tikina, kad padedant tikėjimui jie lengviau atsako į svarbiausius egzistencinius klausimus, jaučiasi saugūs, viltingi.
Pašnekovė prisiminė nepaprastai džiaugsmingą paauglės dukters veidą, kai ši grįžo iš katalikiškos jaunimo stovyklos. Mama tuomet suprato, jog tai vidinis, gilus džiaugsmas, nes mergaitė patyrė tokią bendrystę su bendraamžiais, kurios negali pasiūlyti jokia kita erdvė: patirtos maldos vieni už kitus džiaugsmą.
Tikėjimas neapsaugo nuo bėdų, bet padeda jas išgyventi
Savo atžaloms apgaulingos iliuzijos, kad tikėjimas išgelbsti nuo bėdų ar nelaimių, Šumskai neskiepija. Tačiau darni šeima patyrusi, kad tikėjimas padeda išgyventi visas nelaimes ir nesėkmes, dar daugiau, katalikų tikėjimas padeda suvokti, jog jei jau užklupo kančia, ji gali būti net prasminga. Suaugusiųjų katalikiško švietimo srityje dirbanti moteris yra tikybos pamokų mokykloje šalininkė ir įsitikinusi, kad kokybiškos ir kūrybingos pamokos gali labai daug prisidėti prie dorovinio jaunimo ugdymo.
„Žinoma, didžiausią darbą šioje srityje atlieka šeima ir tėvai, – dar kartą pabrėžia pašnekovė. – Bet labai svarbu, jog ir mokymo įstaigos šį ugdymą paremtų. Esu įsitikinusi, jog mūsų valstybėje visi, nuo aukščiausių valdžios pareigūnų iki šlavėjų nori, jog šalies piliečiai būtų sąmoningi, pilietiški, t. y. pasirengę pasitarnauti kitiems. Šios vertybės ateina per dorovinį ugdymą, kuris prasideda šeimoje nuo tikėjimo perdavimo, puoselėjamų vertybių ir baigiasi mokykloje.“
V. Šumskienė įžvelgia ir dar vieną tikybos pamokų reikšmę: jos praskleidžia šydą ir suteikia žinių tiems vaikams, kurių šeimose nėra praktikuojamas tikėjimas, paskatina domėtis. Dirbdama suaugusiųjų katalikiško švietimo srityje, nuolat susiduria, kaip džiaugsmingai žmonės priima atrastą tikėjimą ir su gailesčiu sako: „kur aš anksčiau buvau....“
Naujausi komentarai