Jos drąsiai imasi įgyvendinti savo kūrybines idėjas ir svajones. Nepriklausomos menininkės, dirbusios skirtingų choreografų ir režisierių komandose, už savo bendrą debiutinį darbą – šiuolaikinio šokio performansą „B ir B dialogas“ nominuotos šių metų Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui. Jaunoms atlikėjoms pati nominacija yra tarsi nedidelis įrodymas, kad juda teisingu kūrybiniu keliu. Įvertinimai ir įsibėgėjanti karjera suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, tačiau atlikėjos pripažįsta, kad kartais reikia didelių valios pastangų nepasiduoti esamai kultūros sistemai ir visko nemesti. Tačiau į klausimą, ar įsivaizduoja save be šiuolaikinio meno scenos, abi atsako trumpu ir užtikrintu – „ne”.

Apie jauno menininko kelią, sunkumus ir išbandymus, kuriamus personažus, įkvėpimo ieškojimą „Instagram” ir apie tai, ką turi bendro su Naomi Cambell, kalbame su menininkėmis A. Lisičkinaite ir G. Grinevičiūte.

- Kaip jūsų gyvenime atsirado šokis?

Agnietė Lisičkinaitė: Šokti pradėjau būdama šešerių, kai tuo metu lankytos dainavimo studijos mokytoja mano tėvams pasakė: „Gal jūs geriau šokius pabandykit, nes ji daugiau straksi nei dainuoja”.

Greta Grinevičiūtė: Šoku nuo mažens – lankiau visus įmanomus šokio būrelius, nenustygau vietoje. Pavyzdžiui, tėtis su močiute žiūri televizorių, o aš aplink juos nesustodama „maluosi”. Girdžiu juos sakant – „Greta, ko tu čia staipaisi prieš televizoriaus ekraną, juk nepermatoma”. Palangoje, kur augau, nebuvo išvystytos šiuolaikinio šokio kultūros, tačiau prisimenu, kaip namie arba mokykloje mėgau „išsidirbinėti” – judesiu, tekstu, muzikos pojūčiu. Ko gero, dabar tai galėčiau įvardinti kaip savotiškas šiuolaikinio šokio užuomazgas manyje.

- Šokio būreliai vaikystėje – pramoga. O kaip reagavo artimieji, renkantis šokio studijas? Ar nesiūlė rinktis kiek stabilesnių profesijų?

Agnietė: Tėtis norėjo, kad būčiau stomatologė, nes tuo metu taisėsi dantis ir dejavo, kaip tai brangu (juokiasi). Bet kadangi šokau nuo vaikystės, man regis, niekam nekilo klausimų, kokią specialybę aš rinksiuosi.

Greta: Šeima visada buvo itin atvira mano pasirinkimui, niekada neribojo ir neskatino rinktis kelių, kurie manęs netraukė. Šiuo atžvilgiu, pakankamai palankiai priėmė ir mano sprendimą stoti į šokio specialybę. Tiesa, pasiūlymų iš savo artimiausios aplinkos išnaudoti galimybes kitose sferose sulaukiu dar ir dabar.

- Tad nuoširdžiai, kiek kartų norėjosi viską mesti?

Agnietė: Studijuojant bakalauro trečiame kurse skambinau tėvams ir sakiau – „viskas, nebegaliu“. Trečiame kurse daugeliui būna krizė, kurią tiesiog reikia išgyventi. Magistro pirmame kurse jau rimtai buvau pradėjusi dvejoti, net prašymą išeiti parašiau ir pas dekanę pokalbyje buvau – atkalbėjo (šypsosi). Dabar labai džiaugiuosi, jog baigiau studijas. Nors sunkumų buvo daug – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos sąlygos, didžiulis krūvis, konkurencija, bet esminis ir sunkiausias, man regis, yra suvokimas, kad tai be galo sunki specialybė. Nuolat turi kovoti su valia, neleisti sau sustoti ir tobulėti. 

Greta: Buvau itin užtikrinta savo pasirinkimu. Kvestionuoti jį pradėjau tik kiek vėliau, kai studijos buvo baigtos. Tačiau studijų metais, išgirdusi klausimą – „ar tikrai nori čia būti” – mane apimdavo siutas. Nesuprasdavau, kaip žmonės gali klausti tokio klausimo, kai 24 valandas per parą skiri būtent šiai specialybei, kai atsiduodi šimtu milijonų procentų, kai logiškai nematai tame ekonominės naudos ar milžiniškų perspektyvų, dar tuo metu ne itin pripažintoje meno srityje. Tomis akimirkomis norėdavosi šaukti – kokia idiote jūs mane laikote? Jei nenorėčiau čia būti – tikrai nebūčiau. Ir pripažįstu, kartais kildavo minčių viską mesti ir išvykti į negyvenamą salą, kurioje su artimiausiais ir svarbiausiais žmonėmis galėtume sukurti savo bendruomenę, kurioje niekada ir prieš nieką nereikėtų „atsiskaityti”, kur visada visi darytų tai, ką iš tikrųjų nori ir nereikėtų teisintis. Tokių minčių vis dar kyla.

Pamenu, Agnietė citavo tėčio žodžius, kad darbas yra tuomet, kai tau moka. Tačiau kokia yra realybė šiuolaikinio šokio rinkoje?

Agnietė: Tėtis taip sako iki šiol (juokiasi). Ir iš dalies aš sutinku, bet ne pinigais viskas matuojama. Kartais projektuose dalyvauji dėl pažinčių, kontaktų, ateities planų, o tai irgi yra pelnas, tik kitoks. Pirmieji honorarai buvo juokingi , bet man atrodo, kad reikia nuo kažko pradėti. Dar ir dabar pasitaiko, kai rodai spektaklį Kaune ir atskaičiavus mokesčius bei kelionės išlaidas uždirbi 1 eurą. Patirtis! (juokiasi). Čia kaip ir bendrabutyje pagyventi studijuojant – būtina.

Gera: Pirmieji darbai ir honorarai – juokinga ir prisiminti – darbų buvo, o honorarų ne. Ir tai supranti, nes esi jaunas, nepatyręs, į pasiūlymus dirbti prie vieno ar kito projekto žvelgi kaip į patirtį, o visuomenės požiūris – juk darai tai, kas tau patinka, tai satisfakcija savaime turėtų būti tavo atlygis, tikrai nepadėjo greičiau įsitvirtinti finansiškai. Tačiau kiekvienas vaismedis subręsta ir pradeda duoti vaisius, jei tik jo nesuėda amarai. Sunki pradžia, o kam ji būna lengva?

- Sunkumo akimirkomis nepasvarstote apie darbą nuo 8.00 iki 17.00 val., su pietų pertrauka?

Agnietė: Niekada! Nors niekada nesakyk niekada, bet niekada....

Greta: Ne.

- Kokios veiklos teko imtis, kad išgyventi ir tęsti šokėjų karjerą?

Agnietė: Studijų metais vasarai išvykau padirbėti į Londoną ir netikėtai tapau modelio Naomi Campbell namų tvarkytoja – šveisdavau jau ir taip blizgantį sidabrinį stalą bei lygindavau jos apatines kelnaites – labai smagi patirtis. Aišku, daug valyta ir Lietuvoje. Taip pat, nemenkas stažas ir vaikų gimtadienius vedant (juokiasi). Kiekvienas iš tų darbų man vis labiau padėdavo suprasti, kad aš teisingame kelyje!

Greta: Po pirmo kurso teko dirbti Londone „Naval and Military Club”, itin prestižinėje ir saugomoje vietoje, kurioje lankėsi garsiausi konsulai, ambasadoriai ir kiti įtakingi žmonės. Kiekvieną vasarą dirbdavau padavėja ar barmene, idant mokslo metais galėčiau visą dėmesį skirti mokslams. Ketvirtame kurse teko dirbti ir studijų metu, nes poreikiai didėjo, o profesinių užsakymų nedaugėjo. Buvo ypatingai sudėtingas laikas, tiek fiziškai tiek psichologiškai, bet esu dėkinga už šią patirtį, nes ji privertė permąstyti savo prioritetus ir siekius.

- Kas padeda tokiomis akimirkomis nesustoti ir eiti pirmyn – talentas, užsispyrimas ar noras įrodyti, kad pasirinkote teisingai?

Greta: Pirmyn veda tikėjimas, jausmas, užtikrintumas, aplinka. Pojūtis, jog darai tai, ką šiuo gyvenimo tarpsniu ir turėtum daryti, kol kas neleidžia sustoti.

Agnietė: Visko po truputį. Aš, kol kas, net negaliu įsivaizduoti savęs darančios kažką kitą, bet ne dėlto, kad aš neturėčiau pomėgių ar aistrų, tiesiog kūno kalba man kol kas yra pati artimiausia.

- Ar didelė konkurencinė kova norint patekti į trupę, kitų choreografų darbus?

Greta: Ko gero, blogai, tačiau niekada nejaučiau milžiniškos konkurencijos, intrigų ir panašių dalykų, kaip rodo muilo operose. Gal todėl, kad pati esu linkusi atsiriboti ir nereaguoti į tokius dalykus, nes tai neskatina judėti, o verčia mirkti intrigų, konkurencijos sultyse. Verčiau savo energiją nukreipti į kūrybinius impulsus nei į apkalbas ar jaudinimąsi, kas ką kaip ir kodėl apie tave pasakė. Bet žinoma, kai kolega yra vertinamas labiau už tave, verčia kvestionuoti daug dalykų, tačiau niekada, bent jau manęs, nevelia į kovas ar intrigas. Mes šiaip ar taip nuolatos kovojame. Kam dar save apsunkinti papildomais, niekur nevedančiais mūšiais?

Agnietė: Trupė Lietuvoje yra tik viena – Kauno šokio teatras „Aura”. Net nežinau, ar į ją patekti sunku, nes norėjau likti Vilniuje. Lietuvoje choreografai retai rengia viešas atrankas, tad turi tave atsiminti tinkamu metu ir pakviesti. Arba ne... Tačiau tokia situacija verčia ne sėdėti ir laukti, kol tave kur nors pakvies, o pačiam, kaip atlikėjui, augti ir tobulėti. Tai yra didžioji paskata kurti pačiai! Taip gimė spektakliai „Popular problems” (choreografės ir atlikėjos Agnietė Lisičkinaitė bei Sigita Juraškaitė, Menų spaustuvė – aut. past.), taip gimė ir mūsų su Greta darbas „B ir B dialogas“, taip gims dar kažkas – ir viskas iš to noro šokti!

- Su kuriais choreografais ar režisieriais norėtumėte kurti?

Agnietė: Įdomių kūrėjų yra begalė! Šiuo metu neatsisakyčiau jokio kūrėjo pasiūlymo, jaučiu, kad dar per mažai patirties turiu, norisi patyrinėti giliau save ir aplinką. Tad vasarą su Greta vyksime repetuoti ir dirbti į Ameriką.

Greta: Norėčiau bent kartą padirbėti su visais Lietuvos choreografais. Taip pat, užsieniečiai Johannes Wieland, Alainas Platelis ar kiti nemažiau žinomi choreografai, kūrėjai yra milžiniškas įkvėpimo šaltinis, darbas su jais būtų neįkainojama patirtis. Tačiau, jų trupės dalimi nenorėčiau tapti, labiau norėčiau turėti savo komandą su kuria kartu kurtume.

- Kur semiatės įkvėpimo ir idėjų savo darbams, kūrybai?

Agnietė: Viskas ateina ir išeina natūraliai – žmonės, pokalbiai, asmeninės patirtys, filmai, knygos, parodos, kolegų darbai... Daugelis dalykų gali inspiruoti! Net „Instagram”. Ten dažnai gimsta „B ir B dialogas“ personažų idėjos.

Greta: Iš savo ir pakeleivių gyvenimų, knygų. Kosminio stulpo, kuris kartais tiesiog persmelkia smegenis, jausmus, visą esybę, kai kurie tai vadina atsitiktinumu.

- Kokiuose darbuose jus galima pamatyti šiuo metu? Ar galėtumėte sakyti, kad gyvenate ne tik šokiu, bet ir iš šokio?

Agnietė: Šiuo metu daugiausia dirbu su mūsų „B ir B dialogas“ projektu, jo viešinimu, pasirodymų derinimu. Šoku Urbanistinio šokio teatro Low Air spektaklyje „Šventasis pavasaris" ir Šokio teatro AIROS spektaklyje „Chimeros karoliai".

Mano vienas iš tikslų – gyventi iš šios profesijos ir įrodyti sau, kad tai įmanoma. Dabar galiu pasakyti – taip, tai įmanoma! Turiu daug pedagoginės veiklos, tai man labai patinka, nes aš dalinuosi šokiu, ir nesvarbu scenoje ar pamokoje.

Greta: Įvardinti skaičių nebūtų per daug sudėtinga, jei skaičiuočiau. Skaičiuoti man nesiseka, tačiau galiu patikinti, kad šiuo metu gyvenu iš savo profesijos, kuriu ir dalyvauju kūrybiniuose procesuose su žmonėmis, su kuriais yra be galo įdomu, vertinga dirbti, bendradarbiauti. Patikėkit manim – svajokit labai atsargiai, nes jos, bjaurybės, pildosi (šypsosi). Tai apie ką svajojau studijuodama, pastaraisiais metais pradėjo pildytis, jei pildysis ir toliau – laukia puikus, iššūkių kupinas gyvenimas.

Šokio spektaklis „B ir B dialogas“ kovo 23 d. 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje

Choreografės ir atlikėjos  Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė, dramaturgė  Sigita Ivaškaitė, scenografė ir kostiumų dailininkė  Laura Darbutaitė, video montažo režisierius  Jonas Tertelis, šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis.

Šokio spektaklis Šventasis pavasaris balandžio 7 d. 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje

Urbanistinio šokio teatras Low Air, choreografai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė, atlikėjai Agnietė Lisičkinaitė, Raidas Petrauskas, Brigida Gruodytė, Laurynas Žakevičius, Lukas Karvelis ir Airida Gudaitė, scenografė Šarūnė Pečiukonytė, šviesų dailininkas Vilius Vilutis.