„Tokių žmonių buvimas kartais atrodo toks neįtikėtinas, beveik stebuklingas, kad tik tai gali paliudyti, kad apskritai pasaulis yra ne beprotnamis ir jame verta gyventi. Jo darbai, o dabar – ir atminimas, tikiuosi, padės mums, mūsų visuomenei, gyventi labai ilgai“, – sakė filosofas, politikas Vytautas Radžvilas.

VU Filosofijos instituto direktorius Jonas Dagys sakė, jog kolega A. Šliogeris daugeliui buvo paties filosofo sinonimas.

„Aš manau, kad jis šiuolaikinei Lietuvos filosofijai padaręs esminę įtaką ir, turbūt, yra vienas tų asmenų, kuris labiausiai asocijuojasi su filosofo specialybe ar profesija“, – sakė J. Dagys.

„Tam tikru metu jis, turbūt, buvo vos ne sinonimas filosofui – kas galvodavo apie filosofą Lietuvoje, galvodavo apie Arvydą Šliogerį“, – kalbėjo jis.

Filosofijos instituto vadovas sako išlaikęs „šiltą bendravimo santykį“ su A. Šliogeriu, o jo kritiški ir aštrūs pasisakymai buvo tik viena filosofo asmenybės pusė.

„Manau, vienas dalykas yra jo viešas veidas, kurį matydavo dauguma žmonių. Bet tie, kurie jį matydavo artimoje aplinkoje, bendravimo sunkumų nepatirdavo, nepaisant to, kad jis tikrai buvo principingas“, – pasakojo jis.

Akademikas, net giliu sovietmečiu gynęs lietuviškąją tapatybę

V. Radžvilas prisiminė, kad jo, tuomet studento, pažintis su A. Šliogeriu tapo įvykiu, paveikusiu visą tolesnį gyvenimą: šio filosofo darbai ir idėjos net giliu sovietmečiu, pasak jo, buvo nukreiptos į siekį atkurti Lietuvos valstybę.

„A. Šliogeris priklausė prie tos iš tikrųjų ne tokios gausios, kaip mes šiandien esame linkę teigti, grupelės žmonių, kurie net ir sunkiausiais okupacijos metais gynė lietuviškąją tapatybę ir atkūrinėjo lietuviškosios filosofijos tradiciją“, – sakė V. Radžvilas.

Jį būtų galima apibūdinti ir kaip tylos filosofą, kuris tikėjo, kad būtis atsiveria iki kalbos, bet, galbūt, labiausiai už kalbos ir po kalbos.

„Visi suprato, kad viso šio darbo prasmė yra nukreipta į tikslą, kuris galbūt yra tolimas, galbūt negreitai bus pasiektas, bet tas tikslas įprasmina viską: mes ruošėmės pirma pasitaikiusia proga atkurti šitą valstybę“, – kalbėjo jis.

Jis prisiminė, kad A. Šliogerio paskaitose buvo galima užmiršti, kokioje šalyje ir kokiomis sąlygomis gyveni, jose buvo studijuojami iškiliausi Vakarų Europos filosofai.

„Gyvenome dviejuose pasauliuose ir šiandien daugeliui žmonių net sunku patikėti, kad mes tuo metu jau buvome Vakarų žmonės“, – sakė V. Radžvilas.

Politinio kalinio šeimoje augęs V. Radžvilas prisimena, jog pradėjęs dirbti universitete sulaukė partinės organizacijos sekretoriaus dėmesio, pradėjusio raginti jį stoti į komunistų partiją ir A. Šliogerio užtarimo dėka to išvengęs.

„Tyliai paprašiau Arvydo, kad šitą klausimą, jis rastų pretekstą, ir „numuilintų“. Jis tai padarė, net porą metų sugebėjo pasakyti, kad dar tas Radžvilas truputėlį galvoja ir šitaip buvo sulaukta Sąjūdžio“, – kalbėjo filosofas.

„Šie iš pirmo žvilgsnio nedideli, pašaliniams dažnai visiškai nepastebimi darbai, jie keitė daugybės žmonių likimus“, – pabrėžė V. Radžvilas.

Vėlesniais metais A. Šliogeris, pasak V. Radžvilo, buvo atviro kalbėjimo ir pilietiškumo pavyzdys, vadinęs dalykus tikraisiais vardais, nepaisydamas aplinkinių priekaištų ir kalbėjęs apie tiesą, net jei ji buvo sunki.

„A. Šliogeris šiuo atžvilgiu buvo nepaprastai drąsus žmogus“, – sakė V. Radvilas.

Buvo aštrus, tačiau ne ciniškas

Literatūrologė, VU Filologijos fakulteto profesorė Viktorija Daujotytė pabrėžė išskirtinį A. Šliogerio santykį su kalba. Anot jos, A. Šliogerio filosofijos šerdis yra „kalbos filosofija, arba pakreipus kiek kitu kampu – filosofija iš kalbos“.

„Lygiai taip pat jį būtų galima apibūdinti ir kaip tylos filosofą, kuris tikėjo, kad būtis atsiveria iki kalbos, bet, galbūt, labiausiai už kalbos ir po kalbos“, – sakė ji.

Pasak profesorės, A. Šliogeris taip pat buvo ypatingas ir kaip filosofijos mokytojas, turėjęs savitą supratimą apie šią discipliną.

Jis nebuvo cinikas tikrąja to žodžio prasme, jis buvo aštraus ir negailestingo žvilgsnio žmogus.

„Jis turėjo savitą supratimą, kad filosofija yra neišmokomas dalykas, todėl nėra atskiro įvado į filosofiją, kad yra tik kelias ir tiktai kartu einant tuo keliu galima palikti ženklus jaunoje sąmonėje, kad tas kelias yra. Nieko daugiau, tik kad kelias į filosofiją yra, o jei yra kelias – yra ir ji pati, kaip išminties siekimas, kaip žmogaus pastanga išlaikyti tą santykį su filosofija“, – prisiminė V. Daujotytė.

Anot jos, A. Šliogerio filosofinio mąstymo išeities taškas ir pirmoji atrama buvo egzistencinė filosofija, o jos didžiausias autoritetas – vokiečių egzistencialistas, hermeneutikas Martinas Heideggeris (Martinas Haidegeris).

V. Daujotytė pabrėžia, kad ir studentams, ir jo kartos humanitarams A. Šliogeris turėjo didelės įtakos būtent dėl savito požiūrio į Heideggerį, jo filosofijos aiškinimo.

„Gal jo vienas mėgstamų, ypač jaunystės veikalų buvo „Klystkeliai“ – jis yra svarstęs apie juos, kalbėjęs. Egzistencinis pasaulis buvo jo išeities laukas, kuris labai greitai atsivėrė. Bet jis turėjo gana kūrybingą, racionalų požiūrį ir į marksistinę filosofiją, jis labai pripažino ir gynė savo mokytojo (jį taip ir vadino) profesoriaus Eugenijaus Meškausko indėlį į tai“, – sakė ji.

„Jis visada išvengdavo vienpusiškumo, jo kritiškas, labai stiprus, su didele įtampa dirbęs protas niekada neleido sustoti vienoje pusėje, jis matė ir vieną, ir kitą, bandė šiuos dalykus suvokti, paaiškinti iš gelmės“, – sakė A. Šliogerio kolegė.

Pasak V. Daujotytės, A. Šliogeris buvo itin kritiškas ir su sarkazmu kalbėdavo apie anonimiškumą: anoniminį rašymą, „anoniminę beveidybę, anomiminę mintį“, tačiau niekada atvirai nedemonstravo cinizmo ar patyčių prieš konkretų žmogų.

„Jis nebuvo cinikas tikrąja to žodžio prasme, jis buvo aštraus ir negailestingo žvilgsnio žmogus. Ir ten, kur susitikdavo su anonimine beveidybe, su lėkštumu, prisitaikymu, bejėge ar ne savo vietoje esančio žmogaus problema, jis mastė aštriai ir žeidžiamai“, – kalbėjo mokslininkė.

A. Šliogeris mirė eidamas 76-uosius metus.

1944-aisiais Panevėžyje gimęs filosofas, 1967-aisiais baigė Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetą. 1970–1973 metais studijavo VU Filosofijos katedros aspirantūroje.

Vėliau daugiau kaip 40 metų dėstė filosofiją VU, 2003-2012 metais buvo Filosofijos katedros vedėjas. Akademikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys yra parašęs daug filosofijos knygų ir straipsnių, išvertęs didžiųjų Vakarų mąstytojų veikalų.

1992 metais A. Šliogeris gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.