Smurfų gerbėjai pasipiktinę naująja knyga, kurioje Peyo pasaka vaikams kaltinama antisemitizmu, rasizmu ir komunizmu.

Antoine Buéno, Mokslų Po universiteto Paryžiuje dėstytojas, naujoje savo knygoje „Maža mėlyna knyga: smurfų visuomenės politikos kritinė analizė“ aiškina, kad smurfai gyvena pasaulyje, kuriame nėra skatinamas asmeninis iniciatyvumas, kur valgoma bendruose kambariuose, kur yra tik vienas lyderis ir kur smurfai tik išimtiniais atvejais palieka savo mažą šalį.

„Ar tai jums nieko neprimena? Pavyzdžiui, politinę diktatūrą?“, – klausia A. Buéno, lygindamas smufų pasaulį su totalitarine utopija, primenančia Stalino komunizmą (tėtis Smurfas dėvi raudoną uniformą ir primena Staliną, o protingasis Smurfas panašus į Trockį) ir nacizmą (smurfų priešas Gargamelis – antisemitinė žydo karikatūra). A. Buéno taip pat teigia, kad istorija apie juoduosius smurfus (kai mėlynajam smurfui įkanda musė, jo oda pajuoduoja ir jis nebegali kalbėti) yra aliuzija į kolonializmą.

Kaip informuoja guardian.co.uk, reakcija į knygą buvo staigi ir labai priešiška: smurfų gerbėjai A. Buéno išvadino „svajonių daužytoju“, silpnapročiu bei paranojišku apgaviku, kuris griauna vaikystės prisiminimus.

A. Buéno teigė tokios „žiaurios“ reakcijos nesitikėjęs.

„Nuoširdžiai, niekada šito nesitikėjau, – jis prisipažino laikraščiui „Guardian“. – Žmonės mano, kad aš pamokslauju. Tačiau aš paprasčiausiai teisingai analizuoju, man tai patinka... Nenoriu išsklaidyti jokių iliuzijų. Galima išsaugoti vaikystės požiūrį ir prie to priderinti analitinį vertinimą“.

A. Buéno pabrėžia, kad nors jo knyga yra griežta, ji yra dokumentinė, paremta jau seniai išreikštu autoriaus požiūriu, kad populiariios kultūros darbai, kad ir kokie nekalti jie atrodytų, gali daug pasakyti apie mūsų visuomenę.

Be to, jo teigimu, kalbėti apie totalitarizmą, stalinizmą ir nacizmą tokių draugiškų ir nekaltų padarų kaip smurfai pasaulyje yra smagu.

A. Buéno pridūrė netikintis, kad smurfų kūrėjas Peyo, belgų menininko Pierre Cullifordo slapyvardis, rasistines užuominas buvo sumanęs. „Peyo nekūrė politizuotai, viskas įvyko nesąmoningai“, – mano jis.

P. Cullifordo sūnus Thierry Cullifordas prancūzų laikraščiui „L’Express“ patikino, kad tėvas tikrai nesidomėjo politika. „Kai būdavo rinkimai, jis klausdavo mamos: „už ką man balsuoti?“, – pasakojo sūnus.