Dar mokydamasi pradinėse klasėse Gotautė lankė pramoginius šokius, tačiau ten neprigijo. Mama pasiūlė lankyti šiuolaikinio šokio pamokas Kauno šokio teatre "Aura". Mergaitė neturėjo nė menkiausio supratimo apie šį žanrą, tačiau kartą apsilankiusią teatras taip sužavėjo, kad jo nebepaliko.

Tiesa, paliko dabar – taip dėsningai, kaip užaugę vaikai palieka tėvų namus. G.Kalmatavičiūtė gavo vokiečių choreografo Johanneso Wielando, prieš keletą metų "Auroje" stačiusio spektaklį "Melancholijos dėžutė", pasiūlymą prisijungti prie šokio trupės Kaselyje viešnios teisėmis. Į šiųmetę Auksinių scenos kryžių ceremoniją atsiimti geriausios metų šokėjos apdovanojimo ji atskrido jau kaip nuolatinė Kaselio teatro šokėja. Apie tai, kaip šokis atsirado jos gyvenime, apie patirtis Kaune ir Kaselyje – pokalbis su G.Kalmatavičiūte.

– Kodėl šokis, galima numanyti. Kodėl būtent šiuolaikinis šokis?

– Mane labiausiai traukia išraiškos laisvė. Šis žanras nevaržo nei fizine, nei idėjine prasme. Šiuolaikinis šokis yra ir gali būti viskas, priklausomai nuo to, ko tu sieki ar ieškai. Jis leidžia turėti labai asmenišką priėjimą ir interpretaciją tiek kiekvienam žiūrovui, tiek ir kūrėjui.

– Ar turite autoritetų?

– Žaviuosi Izraelio choreografais ir šokėjais: Batševos šokio trupe (Batshev Dance Company – red. past.) ir Ohadu Naharinu, Sharon Eyal, Hofeshu Shechteriu bei kitais kūrėjais. Kiekvienas jų turi labai specifinį ir magišką judėjimo stilių, tokį animalistišką ir precizišką. Šokėjų kūno galimybės yra tiesiog stulbinamos.

Patinka Akramo Khano darbai. Jie labai sensualistiški ir meditatytvūs. Ir, žinoma,  Tomas Peepingas su savo teatrališkais darbais ir neįtikimai charakteringais personažais.

– Kuriuos spektaklius per savo, šokėjos, karjerą išskirtumėte?

– Vienas artimiausių spektaklių, įskaitant ir kūrybinį procesą, – Birutės Letukaitės "Medėjos". Spektaklio tema – motinos, žudančios savo vaikus, yra labai skaudi ir gniuždanti. Prasidėjus spektaklio kūrybiniam procesui, man tebuvo septyniolika. Dirbant teko lipti per savo susikaustymą ir drovumą, nes to reikalavo idėja. Šokyje turėjome išgyventi Medėjos dramą. Buvo itin nepaprasta. "Medėjos" – man labai brangus kūrinys. Manau, kad būtent šio spektaklio kūrimo metu aš subrendau kaip šokėja artistė.

Kitas, taip pat man svarbus darbas – Johhaneso Wielando "Melancholijos dėžutė". Šį spektaklį rodėme daugiausia kartų man dirbant "Auroje". "Melancholijos dėžutė" buvo mažas mūsų keturių šokėjų pasaulis, sukurta iliuzija, į kurią pasikviesdavome žiūrovus. Spektaklis pareikalavo ir suteikė galimybę išmokti naujų dalykų: teatrališkumo ir gebėjimo tiesiogiai komunikuoti su žiūrovais, žaibiškai reaguoti ir atsakyti į jų reakcijas bei emocijas.

– Ar Vokietijoje jau turėjote stiprių patirčių?

– Šį rudenį teko nepaprasta galimybė dalyvauti ir šokti atkurtame Hofesho Shechterio spektaklyje "Dog", kuris buvo pastatytas Škotijos šokio teatre. Hofeshas Shechteris – labai garsus choreografas. Man pasitaikė neįkainojama galimybė dirbti su buvusia jo šokėja Sita Ostheimer. Tikrai nepakartojama patirtis gilinantis į choreografo specifinį judėjimo stilių, fiziškumą ir muzikalumą.

– Kaip jautiesi naujoje kūrybinėje aplinkoje?

– "Auroje" dirbau su puikiais šokėjais, kurie lygiu nenusileidžia įvairias prestižines šokio mokyklas baigusiems šokėjams. Tačiau tokių Lietuvoje yra tik keletas. Čia, Kaselyje, kiekvieną dieną aš esu apsupta dvidešimties talentingų, įvairiapusiškų asmenybių, o dar šimtai laukia už durų ir nori užimti mano vietą.

Šokant Lietuvoje galėjau jaustis laisvai ar net, prisipažinsiu, patinginiauti, nes konkurencijos Lietuvoje praktiškai nėra. Žinoma, aš dirbau ir tobulėjau, tačiau galėjau jaustis rami, kad niekas manęs nepaleis. Čia kiekvieną dieną turi juodai dirbti ir įrodinėti, kad nori, gali ir esi vertas būti teatre. Nėra laiko atsipalaiduoti, nes greitai būsi pakeistas.

– Atsirado daugiau įtampos ne tik dienotvarkėje, bet ir galvoje?

– Yra ir kita pusė. Lietuvoje buvau pripratus prie, pavadinkime, gamyklinio režimo. Spektakliui pastatyti turėdavome nuo dešimties dienų iki, geriausiu atveju, mėnesio. Viskas turėdavo vykti labai greitai ir koncentruotai, rezultato reikėdavo iškart. Tai labai vargindavo ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

Čia, Kaselyje, situacija kitokia. Spektakliui pastatyti turime nuo trijų iki penkių mėnesių. Taigi laiko ieškojimams, eksperimentavimui – užtektinai. Kuriant spektaklį išbandoma daug idėjų ir daug atmetama, kol lieka išgrynintas produktas.

Labai daug dėmesio skiriama bendravimui tarp šokėjų ir choreografo. Nuolatos diskutuojame apie kūrinio idėją ir kiekvieno mūsų uždavinius. To pasigesdavau dirbdama Lietuvoje. Suprantama, tokia prabanga čia buvo neįmanoma tik dėl laiko stokos.

Johanneso darbai labai teatrališki, šokėjai dažnai turi kurti savitus ir skirtingus personažus, tad aš dabar daug dirbu šia kryptimi. Tai kita, man labai įdomi šokio pusė. Tu negali pasislėpti už fizinio judėjimo, turi būti matomas kaip charakteringa asmenybė, o Johannesas ypač reiklus šioje srityje.

– Daug repetuojate. Ar dažnai pasirodote scenoje?

– Čia spektaklį rodome 15–20 kartų. Vadinasi, kelis kartus per savaitę ar kas savaitę reguliariai. Man tai labai patinka, nes tuomet spektaklis gali augti, išsigryninti. Nuolat pasirodydamas jautiesi tvirtai ne tik fiziškai, atlikdamas choreografinį piešinį, bet ir kurdamas savo charakterį jame, atrasdamas, kas tu esi santykyje su kitais kolegomis ir publika. Lietuvoje dažnai spektaklį tekdavo parodyti tik kelis kartus arba tarpai tarp pasirodymų būdavo tokie dideli, kad tekdavo ilgai dirbti siekiant vėl atrasti būvį jame.

– Gal kažko pasigendate?

– Dirbdama Vokietijoje pasigendu pasirodymų svetur. Kai dirbau šokio teatre "Aura", nuolat keliaudavome, šokdavome įvairiuose festivaliuose. Tai labai įdomi ir jaudinanti patirtis. Ir ne tik dėl to, kad pamatai įvairias šalis, miestus ar mezgi naujas pažintis. Svetimose scenose patiri kitokį kūrybinį jaudulį, nes niekad nežinai, kaip kitų šalių publika priims scenoje rodomą kūrinį. Dabar aš šoku Kaselio teatro scenoje. Kadangi tai miesto teatras, tad pagrindinis dėmesys skiriamas miesto auditorijai.

– Daug metų praleidote su choreografe Birute Letukaite. Buvimas šalia visuomet kažką duoda, net jei kažką ir atima.

– Noras šokti ir būti scenoje, tikėjimas, kad galiu tai daryti, ir daryti gerai ne tik Lietuvoje, bet ir svetur, pasitikėjimas savimi ir tuo, ką darau, atkaklumas – tikrai įskiepyta B.Letukaitės. Ji mokė mus nuolat ieškoti, nepasitenkinti pirminiu rezultatu, nuolat nepaliaujamai domėtis viskuo, kas vyksta aplink ir svetur. Tai buvo mano pirmoji mokytoja, dariusi stiprią įtaką mano požiūriui į šiuolaikinį šokį ir meninį skonį.

– Kokios jūsų savybės padeda būnant šokėja, o kokios trukdo?

– Neslėpsiu, esu gan komplikuoto charakterio – visi, kas su manimi dirbo, galėtų tai patvirtinti. Esu labai užsispyrusi ir jei manau, kad esu teisi, bandau savo tiesą įrodyti iki galo. Dirbdama salėje dažnai sakau tiesiai, ką galvoju, kartais nepagalvodama apie padarinius. Kartais mano mintys gali įžeisti, bet tai niekada nėra mano tikslas. Manau, toks atvirumas yra vertingas dirbant, norint pasiekti rezultatą greitai ir efektyviai. Juk nėra laiko ilgoms diskusijoms ir ginčams.

Dabar, dirbdama didesnėje kompanijoje, mokausi išklausyti ir kartais nutylėti tam tikrus dalykus, neleidžiu savo ambicijoms ir ego trikdyti darbo. Dirbant salėje stengiuosi būti labai susikoncentravusi.

Turiu svajonių ir tikslų, tačiau esu labai savikritiška, kas skatina judėti pirmyn ir dirbti dirbti dirbti... Šokio srityje yra didžiulė konkurencija ir, jei nori būti matomas, turi pakovoti. Negali slėptis po lapais ir laukti, kol tave pastebės, turi parodyti, kad esi čia. Mano drovumas dingsta, kai šoku scenoje.

– Ar šokate vonioje, virtuvėje, dar kur nors?

– Būti šokėja – man ne profesija, bet gyvenimo būdas. Taigi šoku visur, kai tik kyla noras.

– Būti šokėja – labai moteriška. Ne paslaptis, turėjote daug gerbėjų vyrų... Kaip tai veikia jus kaip moterį?

– Kai esu scenoje, negalvoju, kad žmonės mato mane, Gotautę. Jie mato personažą, kuriuo aš esu, ar idėją, kurią perteikiu, fizinį būvį. Žinoma, kad dėmesys svarbu, aš noriu būti matoma, nes turiu ką pasakyti, todėl ir lipu į sceną. Gyvenime aš kitokia nei scenoje. Scenoje aš galiu viską: nėra tabu, nėra drovumo. Kasdienybėje aš gerokai santūresnė.
Moteris, šokėja, grožis, visi šie dalykai liejasi į vieną didelį stereotipą, tačiau man tai nėra įdomu. Man įdomi kita, bjaurioji, pusė. Kaip aš galiu naivumą paversti gašlumu, sugriauti išorinį grožį fiziniu judėjimu, sugriauti stereotipus. Kūnas – mano pagrindinis darbo instrumentas, tačiau man svarbu ne kūno formos, kurias aš rodau, bet energija, kurią perduodu.

– Izraelio choreografas Itzikas Galilio yra pasakęs: "Svarbu šokėjus ugdyti taip, kad jie taptų ne judesių atlikimo mašina, o intelektiniu kūnu." Kaip manote, kiek toli gali nueiti šokėjas, turėdamas nepriekaištingą techniką?

– Šokėjas be galvos – tik judantis manekenas. Net nepriekaištingos technikos turintis šokėjas liks nematomas, jeigu nebus asmenybės, kuri tą kūną judintų. Dėl to dažnai vyresni šokėjai, turintys daugiau gyvenimiškos patirties, šokėjai su įvairiapusiškesniu išsilavinimu tampa gerokai įdomesni scenoje ar už jos. Ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip intelektualiniai branduoliai.

– Ar Lietuvos scena dar gali tikėtis išvysti Gotautę?

– Na, artimiausiu metu, tai būtų įmanoma nebent tuo atveju, jei gastrolių atvykčiau į Lietuvą su Vokietijos trupe. Šiuo metu mano tikslas – bandyti įsitvirtinti ir dirbti užsienio trupėse su kuo įvairesniais choreografais. Dabar šoku J.Wielando trupėje Vokietijoje ir galbūt dar dirbsiu ilgiau. Tačiau taip pat noriu dalyvauti kitų trupių atrankose.
Šokėjų pasiūla yra milžiniška, konkurencija didelė, yra labai sunku pakliūti į garsių choreografų trupes. Reikia nuolat megzti pažintis, komunikuoti, būti geru savo paties vadybininku.

Kol kas aš noriu pasisemti kuo daugiau patirties. Tikslai ir siekiai dideli, tad reikia įdėti ir labai daug darbo norint to pasiekti. Vis dėlto niekada neatmetu galimybės grįžti į Lietuvą ir dirbti čia vėliau. Aš čia užaugau ir subrendau kaip artistė, todėl būtinai norėčiau ateityje pasirodyti ir Lietuvoje.

– Jūsų kaip kūrėjos istoriją Kauno šokio teatre "Aura" vainikavo Auksinis scenos kryžius. Kokios mintys, gavus tokį svarų įvertinimą?

– Man buvo labai didelė staigmena sužinojus, kad esu nominuota apdovanojimui. Išgirdus savo vardą apdovanojimų teikimų ceremonijoje buvau absoliučiai šokiruota! Aš dar gana jauna, todėl šis apdovanojimas man yra ne tik atpildas už sunkų darbą ir atsidavimą šokiui, kurį stengiausi demonstruoti, bet veikiau paskata judėti pirmyn. Tai įrodymas, kad ne veltui pasirinkau šį kelią. Apdovanojimas man iš dalies – dovana avansu. Ir toliau turiu rodyti, kad esu jo verta.