Šokėjos rankose – ritmingos puokštės Pereiti į pagrindinį turinį

Šokėjos rankose – ritmingos puokštės

2005-01-14 09:00

Šokėjos rankose – ritmingos puokštės

Gamtos studijos šeimininkei Dianai Šileikienei kiekviena gėlė savotiškai graži. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Kas yra menas? Ar žodyno apibrėžimas „kūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais“ atspindi visą šios sąvokos turinį?

O gal viskas kur kas paprasčiau – lyg mažytis samanos pluoštelis ar sudžiūvęs laukinės gėlės žiedlapis? Ar tapyba susijusi su poezija, o choreografija su floristika? Ir kur baigiasi vienas menas ir prasideda kitas? O gal galima juos derinti, lyg kokiam selekcininkui, atrandant visiškai naujus klodus? Panašūs klausimai dar studijų metais kildavo Dianai Šileikienei, gamtos studijos „Puokštė“ savininkei. Atsakymus ji rado visai neseniai.

-Tuometiniuose Klaipėdos fakultetuose baigėte choreografiją. Kaip po studijų pasisuko jūsų gyvenimas?

-Gavusi diplomą, pradėjau dirbti choreografijos mokytoja „Žemynos“ vidurinėje mokykloje, tada dar vadintoje dvyliktąja. Be privalomų pamokų, dar turėjau ir būrelius, jų pagrindu buvo sukurtas vaikų šokio kolektyvas „Nieko sau“. Turėjom net ir savo studiją, dalyvaudavome įvairiuose konkursuose – tikrai smagūs laikai buvo. Dabar, kai susitinku buvusius kolegas, jie klausia, ar grįšiu. Atsakau – ką gali žinot, kas bus ateityje.

-Turėjote mėgstamą darbą, kodėl panirote į kitą sritį?

-Buvau vadinamosiose dekretinėse atostogose ir, kaip daugeliui moterų, nusibodo namuose sėdėti. Manau, kad kiekvienos moters praduose slypi grožio sėkla, kuri arba visą gyvenimą taip ir nesudygsta, arba sudygsta ir augdama suveši ir pražysta. Juk kiekviena norime namus pasipuošti – taip pasireiškia mūsų fantazija.

Aš taip pat kurdavau įvairius paveikslėlius, vainikėlius. Visada žavėjausi Sigito Kaminsko darbais. Sykį jo paklausiau: „Sigitai, kur galima išmokti kurti tokį grožį?“ Tada jis pasikvietė į savo mokyklą. Tuo metu aš auginau mažąją Kotryną, nors mokykloje būdavo užduodami namų darbai, juos pavyzdingai atlikdavau, o jei reikėdavo – ir naktimis sėdėdavau. Tai buvo tikrai fantastika – aš kaip kokia kempinė viską gėriau.

-Kaip staiga įsižiebusi aistra tapo kasdieniu darbu?

-Kai aš prisiliečiau prie tos kūrybos, pamačiau stebuklą, kaip galima paprastą žiedelį, pridėjus šiek tiek pastangų, širdies ir žinių, pamatyti visai kitokį, atskleisti jo paslaptį. Panorau tai parodyti žmonėms. Tiesiog net negalvojau apie aukštuosius menus. Paraginta draugų ir pažįstamų, atidariau šią studiją. Studijos vardas yra labai sunkiai užtarnautas viso kolektyvo. Vienam žmogui to padaryti neįmanoma.

-Nuo šokio – prie gėlių. Ar ne pernelyg drastiškas žingsnis?

-Kai mokiausi, vis klausiau dėstytojų, kaip yra susiję menai. Ir dabar su jais susitikusi tą klausimą paanalizuoju. Iš tikrųjų - kaip keistai beskambėtų, bet floristika su choreografija, kaip ir visi kiti menai, yra glaudžiai susijusi. Kaip muzikoje ir šokyje, taip ir floristikoje yra ritmas, įtampa, judesys, yra nuotaikos – tiek minorinės, tiek mažorinės. Visa tai tikrai susiję. Teko ruošti stalą „Karmen“, pajaučiau, kaip tos raudonų ir juodų gėlių formos išreiškia paties kūrinio ekspresiją. Turiu svajonę pademonstruoti šokio ir floristikos sintezę - esu sugalvojusi programą vaikams.

-Jūsų darbai puošė ne vieno renginio sales, puokštėmis džiaugėsi konkursų „Metų klaipėdietė“, „Mis Klaipėda“ dalyvės...

-Teko puošti ir Dramos teatrą, Jūros šventės renginius, Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, lėlių teatro festivalį ir dar daugelį kitų. Bet kartu stengiamės nepamiršti ir mažojo pirkėjo.

-O kuri gėlė jums pati mieliausia?

-Mama, kuri augina dešimt vaikų, juos visus apdovanoja vienoda meile. Taip ir man kiekviena gėlė yra savotiškai graži. Tik nuo paties žmogaus priklauso, ar jis pamatys tą grožį, ar ne. Sakoma, kad moteris arba nenori būti graži, arba neišmoko tokia būti. Lygiai taip pat ir gėlė - viskas priklauso nuo to, kaip ją pateiksi, kaip į ją pažvelgsi. Ir ji tikrai atskleis visas savo paslaptis.

-O kodėl pasivadinote gamtos studija?

-Galima labai paprastai pasakyti – labai myliu gamtą. Daugelis menininkų idėjų semiasi iš gamtos – neišradau nieko naujo. Išvažiavęs į gamtą kokių šakelių ar samanėlių parsivežti, randi gėlyčių su tokiu spalvų deriniu, kad ir nepasakytum, jog tai – Lietuvos tvarinys. Tokių formų ir faktūrų aptinki, kad tik stebėtis lieka... Visko galima rasti gamtoje, tik reikia mokėti derinti ir pateikti. O studija todėl, kad... Aš dažnai padedu kolektyvui filosofijos žodyną ir siūlau pažvelgti, kaip aiškinama „studija“. Sąvoka turi labai daug reikšmių. Tai ta vieta, kur yra dirbama, kuriama. Kuriama gamtos tematika, pasitelkiant gamtines medžiagas, kūrinius, tvarinius, ne tik gėlę, bet ir kelmą. Tai lyg kūrybinė dirbtuvė kaip eksponavimo vieta. Studija yra kaip ir mokykla, kurioje vyksta amžinas mokymosi procesas. Tiek aš, tiek mano kolegos - visi turime mokytis. Galima atrasti tiek variacijų su vienu vieninteliu žiedu. Tai nėra parduotuvė, kur tik parduodama, tai nėra salonas, kur tik demonstruojama. Tai – studija, kur studijuojama, mokomasi, kuriama ir eksponuojama. Iki eksperimentinės mokslinės veiklos nepriėjome, bet tokių idėjų yra. Netgi kartais tokiais drastiškais poelgiais, kaip svogūninės gėlės apvertimas šaknimis į viršų, parodant kokios jos gražios – taip pat savotiškas eksperimentas.

-O kaip šokis? Ar jis liko nuošaly?

-Šokis man liko kaip sielos atgaiva: ir laisvalaikio praleidimo forma, ir namuose kaip mankšta. Jis visada man praverčia ir susibūrimuose, ir renginiuose. Taip ir savo dukrai sakau: „Išmokti šokti tau tikrai nepakenks, o tik padės“. Ir dabar – vyras daugiau užsiėmęs darbe, tad su sūnumi ruošiamės nuo kitų metų vakarais eiti į klubą šokti.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų