S.Parulskis linki užburti skaitytojus

„Svarbiausia rašytojo savybė – magija. Be jos, jis – tik geras pasakotojas ar didaktikas. Tačiau jei jis sulydo šias dvi savybes ir dar užpila magija, – tada skaitytojas lieka pakerėtas. Linkiu visiems rašantiems siekti trečiojo elemento“, - per susitikimą su skaitytojais uostamiesčio „Baltų lankų“ knygyne sakė poetas, prozininkas, dramaturgas, eseistas, literatūros kritikas ir vertėjas Sigitas Parulskis.

Rafinuotu humoru ir subtilia ironija pasižymintis Nacionalinės premijos laureatas uostamiestyje gyvenančius skaitytojus retai lepina susitikimais. Tačiau čia atvykęs visada sulaukia būrio ištikimų gerbėjų.

- Jūsų eseistikos rinktinė „Miegas ir kitos moterys“ buvo tarp penkių geriausių praėjusių metų lietuviškų knygų...

- Na, rinkimai yra rinkimai. Juk ir gražuolių rinkimuose jokio objektyvumo nėra. Ten viskas labai subjektyvu ir priklauso nuo tam tikro skonio. Tačiau kad vyksta tokia akcija ir kad tokiu būdu skatinama skaityti, reikšminti knygą, supažindinti su lietuvių rašytojais, – labai gerai. Aš nesakau, kad dėl to, kad tarp jų ir aš buvau, – jokiu būdu ne. Jei tokia tradicija išliktų, tai, manau, nekenktų. Vis tiek pasaulis keičiasi, o bene labiausiai stagnaciška yra literatūra, lyginant su kitomis meno sritimis – kinu ar daile. Jai irgi reikia taikytis prie šio pasaulio.

Per rinkimus atsirado daug nepatenkintų dėl atrankos. Aš irgi nežinau, kodėl buvo tokia komisija ir kodėl atrinko tokias, o ne kitokias knygas. Ir nemanau, kad atrinko tikrai geriausias. Galbūt galėjo būti ir alternatyvus penketukas. Tačiau, pasikartosiu, pats rinkimų faktas yra geras. Populiarinimo ir reikšmingumo suteikimas pačiai literatūrai, geresnei literatūrai.

- Ar skaitėte kitas apdovanojimui nominuotas knygas?

- Kelias perskaičiau, bet nekomentuosiu, ką apie jas manau.

- Susitikimo su skaitytojais metu kelis kartus paminėjote leidybiniame pasaulyje ryškėjantį prodiuserių ir viešųjų ryšių agentūrų vaidmenį. Kaip geriausią pavyzdį iškėlėte Deną Brauną ir jo „Da Vinčio kodą“. Jūsų knyga buvo tarp geriausių praėjusiais metais išleistų lietuviškų kūrinių. Gal ir jums talkina prodiuseriai?

- Neturiu jokio literatūrinio agento, kuris užsiimtų mano knygos platinimu, reklamavimu. Mezgasi ryšiai su latvių agente, kuri nori Baltijos regioną šefuoti ir mano knygą įpiršti lenkams, dar kažkam. Šiaip mano „Trys sekundės dangaus“ išėjo be jokių prodiuserių. Išėjo itališkai, latviškai, švediškai. Literatūra be tam tikros prodiuserinės ar agentūrinės jėgos dabar sunkiai gali veržtis tolyn. Net į kaimynines šalis yra sunku patekti.

- Kokia knyga dabar guli ant jūsų stalo?

- Aš skaitau ne prie stalo... Išsyk skaitau kelias knygas. Antrą sykį skaičiau Džono Faulzo „Juodmedžio bokštą“. Tiesiog pasitikrinau, ar ta knyga, kurią skaičiau prieš penkiolika metų, vis dar yra gera.

- Ir kaip testas?

- Pasirodo, ji vis dar gera. Skaičiau Vilhelmo Genazino romaną „Skėtis šiai dienai“. Man vienos knygos nepakanka. Skaitau tokį sociologinį veikalą apie nusikaltimus ir bausmes mūsų literatūroje. Vis grįžtu prie Biblijos, nes ten yra ko grįžti.

- Politiką įvardijote kaip vieną tų sričių, kai norėtumėte mirti anksčiau, nei ten patekti. Bet jūsų komentarai interneto svetainėje „Omni.lt“ yra labai šalia politikos...

- Aš apie politiką nekalbu. Jei ir kalbu apie visuomeninius dalykus, tai apie tokius kaip padorumas, atsakomybė, amžinos tiesos. Kažkada kažką satyriška esu brūkštelėjęs apie politiką. Bet šiaip aš nepolitikuoju ir nepritariu jokiai partijai. Norisi elementaraus padorumo, bet kai kurie norai irgi yra nepadorūs. Ar ne?

- Ar dažnai viešite Klaipėdoje?

- Retai, nes nelabai yra priežasčių. Nebent pravažiuoju keliaudamas į Nidą. Bet ir tai tik iki kelto. Aš neturiu čia kokių senų šaknų, už kurių galėčiau užsikabinti.

- Kitą kartą greičiausiai atvažiuosite su nauja knyga?

- Jei tik mane kas nors kvies.

- Tai bus romanas?

- Dar nežinau, kas. Ne tik Viešpaties keliai nežinomi.