Spektaklyje „Durys“ jungiant šokį, dramą, aštrų humorą ir nonsensinę kalbą, nagrinėjama migracijos tema. Vaizduojamas žmonių įsitikinimas, kad anapus durų bus geriau nei čia. Migracijos fenomenas, pasak kūrėjų, yra būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje. „Durys“ pelnė keturis „Auksinius scenos kryžius“ (už režisūrą, scenografiją, šviesų dizainą ir geriausio nepagrindinio vyro vaidmenį). Spektaklyje vaidina Rytis Saladžius, Rimantė Valiukaitė, Rasa Samuolytė, Augustė Pociūtė, Mantas Stabačinskas, Diana Anevičiūtė Žygimantė Jakštaitė, Ugnė Šiaučiūnaitė.

Norvegijoje gimęs J. Strømgrenas (g. 1970) yra vienas žymiausių Skandinavijos choreografų. 1998 metais jis įkūrė šokio trupę „Jo Strømgren Kompani“, tapo jos meno vadovu ir išplėtojo išskirtinį asmeninį stilių, kur susimaišo teatras, šokis, lėlių teatras, kinas, gyvai atliekama muzika ir absurdo kalba. Jis yra Norvegijos rašytojų gildijos narys. Šiuo metu J. Strømgrenas taip pat yra Nacionalinio Norvegijos baleto asocijuotas choreografas. Su savo spektakliais jis yra apkeliavęs daugiau nei 60 skirtingų pasaulio šalių.

– Jo, kaip atrodė jūsų gyvenimas per karantiną? Ar tęsėte darbus, ar likote namuose? Kokios mintys ir jausmai jus lankė asmeniškai?

– Darbo keliose srityse privalumas yra tai, kad gali būti lankstus. Nuo protrūkio pradžios aš pilnu pajėgumu dirbau prie filmų ir vaizdo įrašų. Vienintelė infekcijos rizika buvo kompiuterio virusai. Lietuvoje kultūros renginiams dabar taikoma daug apribojimų – reikia išlaikyti atstumus tarp žmonių, todėl galima priimti dukart ar triskart mažiau žiūrovų. Kai kurie teatrai išvis neplanuoja atsidaryti, kol nebus visiškai saugu, nes pajamos būtų mažesnės už išlaidas.

– Kokia situacija Norvegijoje? Ar teatrai planuoja naujus sezonus? Kokia situacija jūsų įkurtame teatre „Jo Stromgren Kompani“?

– Tai kaip limbo šokis. „Jo Stromgreno Kompani“ išgyvenimą lemia tarptautiniai turai, todėl esame labai smarkiai paveikti šios situacijos. Nemanau, kad kada nors vėl viskas bus kaip buvę, ir auksiniai laikai, kai galima išmaišyti visą pasaulį su gyvais pasirodymais, baigėsi. Bet tai naujo turinio ir naujų platformų pradžia. Tuos dalykus tyrinėjame pilnu etatu. Blogiau yra instituciniams teatrams, kurie nėra tokie lankstūs, jie turi primygtinai laikytis tradicinio teatro taisyklių. Bet ar išvis žmonėms šiais laikais įdomu eiti į teatrą? Nesu tikras.

– Jūsų spektaklis „Durys“ dabartiniame kontekste įgauna naujas prasmes. Spektaklis yra apie žmonių norą keliauti, įsitikinimą, kad kitur yra geriau nei čia (nors tai gal tik iliuzija). O štai dabar visi yra priversti likti namuose. Jūsų nuomone, ši situacija moko žmones nurimti, vertinti ir priimti turimus dalykus ar noras keliauti negali būti panaikintas jokių aplinkybių?

– Manau, kad noras būti kažkur kitur šiomis dienomis yra tik sustiprėjęs. Bet jei anksčiau jus stabdė baimė arba finansų trūkumas ar net pasitikėjimo savimi trūkumas, tai dabar tai bendras draudimas visiems. Kadangi esame tikrai dar ne prie pabaigos, dar net ne prie piko, sunku pasakyti kaip būsime paveikti psichologine prasme.

D. Matvejevo nuotr.

– Spektaklyje „Durys“ matome, kaip žmonės nenori likti vieni, niekas nenori būti atstumtas, išmestas iš grupės. O pandemijos aplinkybės verčia visus atsiriboti, užsidaryti. Ar tai, Jūsų nuomone, yra iššūkis žmonijai?

– Taip, tai absurdiškos COVID-19 pasekmės. Dabar nenorime būti grupėse žmonių, verčiau renkamės vienatvę. Viskas priešingai nei prieš tai. Laikinai, bet priklausomai nuo to kiek truks ir kokia sunki bus pandemija, tai neabejotinai paveiks mūsų socialinius įpročius kur kas gilesniu lygmeniu nei manome. Visiškai neturiu supratimo, kokios bus psichologinės pasekmės, bet gal lietuviams ir norvegams pasisekė – mes niekad nebuvome priklausomi nuo apsikabinimų ar bučiavimosi su kiekvienu, ką sutikdavome. Mes juk jau įpratę tik linktelėti, kai susitinkame.

– Tai pirmas kartas, kai „Durys“ bus rodomos po atviru dangumi. Kaip manote, ar tai turės privalumų spektakliui?

– Nemanau, kad tai kažką pridės spektakliui. Šiaip jau aš nekenčiu spektaklių po atviru dangumi. Tai gali būti tas pats kaip žiūrėti gerą filmą per vaizdajuosčių grotuvą, jei žmonės dar prisimena tą siaubingą VHS formatą. Bet kas žino gal muziejaus kiemas ir suteiks spektakliui kažką, apie ką nepagalvojau. Negalėsiu to sužinoti, nes negaliu keliauti.

– Pabaigai klausimas apie kultūrą apskritai. Lietuvoje teatrai ir kitos kultūrinės institucijos atidaromos paskutiniuoju, ketvirtu etapu. Pirmiau buvo atvertos įvairaus pobūdžio parduotuvės, kirpyklos, grožio salonai, barai, restoranai. Tai neišvengiamai verčia kultūros sektoriaus žmones susimąstyti, ką kultūra reiškia mūsų valstybei. Kaip manote, kokią reikšmę teatrai ir kultūra turi visuomenei per sunkius laikotarpius? Gal nuo palūžimo mus gali išgelbėti tik šokis ir muzika?

– Manau, kad reikia apibrėžti skirtingų visuomenės sektorių prioritetus, tačiau barų atidarymas prieš teatrus yra apmąstymų vertas signalas. Vis dėlto, kaip teatro darbuotojai, turime iš naujo apsvarstyti savo pačių svarbą šioje dabartinėje situacijoje.

Ar gyvas teatras iš tikrųjų yra esminis poreikis? Manau, kad „Netflix“ ir galimybė išgerti tada ir dabar yra svarbiau nei lankytis teatruose. Taip pat reiktų laikyti atidarytas bibliotekas, literatūra turėtų įžvelgti čia auksinę galimybę. Gal teatrai gali padaryti daug geresnį poveikį pandemijai pasibaigus, kai žmonės norės padaryti išvadas ir diskutuoti bei dalintis nuomonėmis ne interneto komentarų lauke, o grupėse. Ir galbūt teatrai išgyvens stipresnį poreikį, kaip visada, kai visuomenėje vyks dideli struktūriniai pokyčiai.

Spektaklis „Durys“ įvyks rugpjūčio 23, 24 d. 21 val. (spektaklio trukmė 1 val. 15 min.) Vilniaus paveikslų galerijos kieme (Didžioji g. 4, Vilnius).