„Paprastai teatras yra labai vizualus ir, jei nėra vaizdo vertimo į žodžius, tuomet neregiui toks spektaklis yra sunkiai suprantamas. Pavyzdžiui, aktorius kalba rimtą tekstą, bet gestais ir kūno kalba jam suteikia visai kitą reikšmę. Visa salė juokiasi, o neregys sėdi ir galvoja, kas čia juokingo“, – apie būtinybę suprasti spektaklio vaizdą kalbėjo Lina Puodžiūnė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos meno ir kultūros projektų vadovė.

Sąjunga – šių metų teatro socialinės savaitės partnerė, jos siūlymu ir nutarta karantino pristabdytus socialinės savaitės planus tęsti parengiant spektaklio garsinį vaizdavimą ir jį talpinant virtualioje erdvėje. Garsinis spektaklio vaizdavimas Lietuvoje pradėtas 2012 metais Vilniuje.

Po to geografija išsiplėtė į Kauną, Šiaulius, Panevėžį, Klaipėdą. Išskyrus audiovizualinio vertimo įrangą turintį Kauno dramos teatrą, kituose Lietuvos teatruose nėra daug spektaklių, pritaikytų turintiems regos negalią. Nors, pasak pašnekovės, šie žmonės kaip ir visi kiti myli teatrą.

Kaip pavyzdį L. Puodžiūnė pateikė 2017 metais Klaipėdos dramos teatre rodytą M. Kimelės režisuotą Augusto Strindbergo „Tėvą“, „norinčių į spektaklį buvo tiek daug, kad netilpome į vieną dieną. Teatras labai geranoriškai spektaklį rodė dvi dienas – abi jas salė buvo pilna. Žmonės atvyko ne tik iš Klaipėdos, bet iš visos Lietuvos, jie tikrai laukia spektaklių. Iš to vizito noriu pasidžiaugti išsivežtomis emocijomis – buvo labai šilta atmosfera, geranoriški darbuotojai, begalinis noras padėti“.

Jau trečią kartą Klaipėdos dramos teatre vykstančios socialinės savaitės iniciatorės – kultūros projektų vadybininkė Kristina Žiogaitė ir kultūros projektų koordinatorė Augustė Rumbutytė. Paskata tapo vizitas Jonavoje.

„Su teatro komanda vykome pažiūrėti jauno režisieriaus Gedimino Gutausko spektaklio „Laisvė“ savižudybės tema, – pasakojo A. Rumbutytė. – Režisierius iš sostinės grįžo kurti į savo gimtąjį miestą – Jonavą, o aktoriai – be vaidybos diplomų, tiesiog aktyvūs jonaviškiai. Ir tą akimirką, kai po spektaklio visi žiūrovai atsistoję plojo ir nesiliovė ploti net kelias minutes, suvokėme, kad įvyko kažkas svarbaus, daugiau nei tiesiog geras spektaklis.“

Pasak pašnekovės, tada ir buvo užsidegta idėja teatre inicijuoti bendruomenės dialogą jautriomis temomis. „Mes norime ne tik kuo daugiau pritaikyti spektaklių įvairioms grupėms ir padaryti juos visiems prieinamus, bet ir garsiai šnekėti nepatogiomis temomis bei leisti visiems žmonėms suprasti įvairias socialines grupes, – idėją apibūdino A. Rumbutytė. – Praėjusiais metais atsivežėme „Nowy Teatr“ iš Lenkijos spektaklį „Vienas gestas“. Jame atskleidžiama klausos negalią turinčių žmonių patirtis – jį žiūrėdami galėjome labiau suprasti, kaip ši žmonių grupė gyvena, su kuo susiduria, kaip jaučiasi, buvo paneigtos senos klaidingos nuostatos“. Socialinės savaitės vizija – tiek ruošti spektaklius, pritaikytus įvairioms grupėms, tiek po spektaklių inicijuoti bendruomenės dialogą, geriau suprasti vieniems kitus, atsikratyti iš nežinojimo kylančių stigmų.

Kolegę papildžiusi K. Žiogaitė sakė, kad socialiniai projektai yra savotiškas iššūkis, „reikia drąsos pripažinti, kad nežinai ir nesupranti kurčiųjų ar neprigirdinčiųjų, regos negalią turinčių žmonių kasdienybėje kylančių problemų“.

Būtent dėl to teatras kreipiasi į šias žmonių grupes atstovaujančias organizacijas. „Kai kilo mintis pritaikyti spektaklius klausos ar regos negalią turintiems žmonėms, konsultavomės su šių sričių specialistais, nuo kokių spektaklių geriau pradėti. Buvo siūlymų, kad galbūt geriau startuoti nuo trumpesnių spektaklių, tačiau nusprendėme tiesiog pradėti nuo taško, kuriame esame ir išleidžiant premjeras iš karto ruošti jų pritaikymą“, – pasakojo K. Žiogaitė.

Anot jos, darbai pradėti nuo „Antigonės“, bet susidurta su techniniais nesklandumais – norint pritaikyti spektaklius, svarbu turėti jų aukštos kokybės įrašus, šiuo metu geriausias buvo „Mūsų klasės“ vaizdo įrašas. Ir pats spektaklio pritaikymo procesas pakankamai ilgas bei sudėtingas, „nutarėme imtis ir senesnių spektaklių pritaikymo, tai nėra blogai, nes mūsų tikslas – turėti visą teatro repertuarą prieinamą visiems žiūrovams“. Šį rudenį startavusi teatro laida „Daugiau nei teatras“ tai pat rodoma su vertimu į gestų kalbą.

Spektaklio garsinis vaizdavimas turi griežtas taisykles, „trumpai tariant – tai vaizdo atpasakojimas. Bet tekstą diktorius turi išsakyti nevaidindamas, neutraliai, jei yra akimirka tarp dialogų – pasakydamas, kas vyksta, turi tilpti joje, išgryninti esmę ir jos neužgožti.

O. Koršunovo „Mūsų klasė“ su garsinio vaizdavimo takeliu bus puiki dovana žmonėms su regos negalia, įsitikinusi L. Puodžiūnė. „Pažiūrėjau į Lietuvos aklųjų bibliotekos fondus – ten iki šiol tik radijo spektaklių įrašai.“ Spektaklio garsinis vaizdavimas, pasak jos, turi griežtas taisykles, „trumpai tariant – tai vaizdo atpasakojimas. Bet tekstą diktorius turi išsakyti nevaidindamas, neutraliai, jei yra akimirka tarp dialogų – pasakydamas, kas vyksta, turi tilpti joje, išgryninti esmę ir jos neužgožti“.

L. Puodžiūnė minėjo, kad kai spektaklis vyksta gyvai, svarbu sudaryti galimybę regos negalią turintiems žmonėms susipažinti su scenografija ir aktoriais – tai padeda geriau suvokti erdvinį scenos vaizdą, personažus. Lygiai taip pat svarbu ir pati teatro erdvė – aiškiai sužymėta, gerai apšviesta, taip pat regos negalią turintiems žmonėms pritaikyta interneto teatro svetainė – visi šie dalykai padeda kurti draugišką aplinką. Juolab kad, anot pašnekovės, prastai matančių žmonių yra daugiau nei numanoma.

„Kas yra neregys, žmonės įsivaizduoja. Bet daug kam neaišku, kas yra silpnaregis – sako, tegu užsideda stipresnius akinius. Bet jam akiniai jau nepadeda. Galbūt žmogus mato periferiją, bet nemato centro, arba mato plėmais, ar lyg per aprasojusį langą. Į ekranus sulindusioje visuomenėje daugėja žmonių su prastesne rega. Tai tinka ir kalbant apie vyresnio amžiaus žmones. Visiems draugiškas, funkcionalus dizainas architektams ir dizaineriams turėtų būti atspirtis reiškiant savo kūrybines ambicijas“, – apibendrino L. Puodžiūnė.

Tradiciškai rudenį vykstanti socialinė savaitė fiziškai teatre vyks tik po Naujųjų metų. Planuose – Dariaus Gumausko spektaklis „Mongolija“, kuriame režisierius remiasi asmeninėmis patirtimis ir kalba apie Dauno sindromą turinčius žmones, jo žodžiais tariant, gyvenančius tarsi atskiruose „getuose“.

Taip pat numatoma rodyti M. Kimelės „Antigonę“, pritaikytą tiek klausos, tiek regos negalią turintiems žmonėms. Šiuos renginius lydės diskusijos su skirtingų krypčių specialistais bei įvairias visuomenės grupes atstovaujančiais žmonėmis.