Spalio 18 d. Vatikane šventaisiais buvo paskelbta sutuoktinių pora – Louis ir Zélie Martinai. Tai ypatingas atvejis Katalikų bažnyčios istorijoje, nes pirmą kartą moderniaisiais laikais šventaisiais skelbiami abu sutuoktiniai.

Sėkmė ir sunkumai

Sprendimas kanonizuoti sutuoktinių porą patvirtina reikšmingą Bažnyčios mokymo mintį: vyras ir žmona veda vienas kitą į šventumą.

"Gerasis Dievas man davė tėvą ir motiną, labiau vertus Dangaus nei žemės", – sakė L. ir Z.Martinų dukra, šv.Teresėlė. Šie žodžiai skamba taip paprastai, o kartu ypatingai. Kaip tėvai elgiasi, gyvena, auklėja, myli, rūpinasi, jei jie verti Dangaus? 2010 m. pradėjus rinkti medžiagą apie šią porą labiausiai sužavėjo jų ištikimybė ir meilė net ir sudėtingiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Atrodo, kad metams bėgant jų meilė stiprėjo, nors iššūkių daugėjo.

1858 m. liepos 13 d. po trijų mėnesių pažinties Louis ir Zelie susituokė Alensono katedroje. Jai buvo 27-eri, o jam – 35-eri. Abu sutuoktiniai jau turėjo savo verslus: Zelie buvo baigusi mezginių amato mokyklą ir įsteigusi savo mezginių dirbtuves Point d‘Alencon bei įdarbinusi keletą moterų. Louis buvo laikrodininkas, atidaręs savo juvelyrinių prekių ir laikrodžių parduotuvę.

Ilgainiui, matydamas, kad žmonos verslas klesti, Louis pardavė savo parduotuvę, kad galėtų padėti žmonai. Per devyniolika santuokos metų jiems gimė devyni vaikai. Deja, keturi – du berniukai ir dvi mergytės mirė kūdikystėje, užaugo penkios dukterys, vėliau visos tapusios vienuolėmis.

Nors šeimą ne kartą lydėjo mirtys (prie vaikų mirčių prisidėjo ir slaugomų tėvų mirtys, ypač skaudi buvo penkiametės dukros, sirgusios tik 48 valandas, netektis), ligos (pati Zelie net dvylika metų kentė nuo krūties vėžio, negalėjo maitinti savo vaikų, todėl, nepavykus rasti žindyvės, du berniukai ir mergytė mirė nuo bado ir ligų), karo sunkumai (reikėjo savo namuose apgyvendinti devynis vokiečių karo belaisvius), tačiau abu sutuoktiniai jėgų ir vilties sėmėsi iš krikščioniško tikėjimo, išlikdami geri ir mylintys.

Laimė ir mirtis

Zelie buvo labai jautri, rūpestinga ir mylinti motina, tačiau ji buvo ne mažiau atsidavusi sutuoktinė. Galbūt ji pajėgė būti tokia nuostabi vaikų motina todėl, kad jėgų sėmėsi iš niekad nesibaigiančios meilės savo sutuoktiniui ir Dievui.

Zelie visuomet žavėjosi savo vyru ir be galo jį mylėjo – laiškus vyrui ji pabaigdavo tokia eilute: "Tavo žmona, mylinti tave labiau nei savo gyvybę." Louis, nors ir parašė labai mažai laiškų, juos užbaigdavo: "Tavo vyras ir tikras draugas, mylintis tave amžinai."

Louis labai mėgo leisti laiką su savo penkiomis dukterimis ir pradžiuginti jas savo pagamintais žaislais. Jis linksmindavo dukteris pamėgdžiodamas medžioklės ragų garsus ir būgnus, be to, mokėjo įvairių dialektų ir galėjo pamėgdžioti paukščių trieles.

Kiekviena dukra turėjo jo sugalvotą malonybinį vardą: Marie buvo jo deimantas, Pauline – jo perlas, Léonie – jo geraširdė, Céline – jo bebaimė; o Thérese – jo mažoji karalienė.

Zelie mirtis 1877 m. sugriovė šeimos laimę. Likęs su penkiomis dukterimis, kurioms buvo nuo 4-erių iki 17-os metų, Louis išpildė paskutinį savo žmonos norą ir mažiau nei per tris mėnesius po jos mirties persikėlė gyventi į Lizjė prie mirusiosios brolio šeimos.

Vyriausioji iš dukrų Marie ėmėsi namų ruošos darbų ir, padedant kambarinėms bei dėdienei, puikiai tvarkėsi. Šeimos gyvenimas grįžo į įprastas vėžes.

Kai dukros užaugo, Louis laukė naujas iššūkis – visos dukterys pareiškė norą tapti vienuolėmis, taigi jis išleido Marie, Pauline ir savo numylėtinę keturiolikmetę Therese (ji šventąja paskelbta 1925 m.) į Karmelio vienuolyną. Leonie tapo vizitiete, o Celine pasiliko su tėvu iki jo mirties, tačiau po jos taip pat įstojo į Karmelį.

Bažnyčios pagarba

Popiežius Jonas Paulius II pavadino šią porą pavyzdžiu mūsų laikų tėvams ir sutuoktiniams. Louis ir Zelie stebino aplinkinius savo darbštumu ir maldingumu Dievui ir Mergelei Marijai.

Ši nepaprasta motina ir neprilygstamas tėvas mokė savo dukteris tikro gailestingumo kiekvieną kartą, kai pakviesdavo prie pietų stalo elgetas arba kai šelpdavo vargšus ir sergančius, kai rūpinosi seneliais ir našlaičiais.

Sutuoktiniai nuėjo kančios kelią, kiekvienas savo, tačiau jų namuose viešpatavo šviesi, linksma, viltinga atmosfera. Dievas buvo jų šeimos namiškis, todėl ši santuoka tapo šventove, kurioje gyvena ir veikia Dievas. Tai reikšmingas liudijimas mūsų laikams. Šiandien šeimos taip pat išgyvena mirčių, karo, ligų, ypač vėžio, sunkumus, todėl sutuoktinių Martinų gyvenimas teikia viltingą pavyzdį.