„Svynis Todas“ – stilingumo narvelyje

Kriminalinis trileris „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ nusipelnė kilogramo ir mūsų, ir užsienio kino kritikų liaupsių. Už originalumą, operos motyvus, siaubingą atmosferą. Už Timo Burtono fantaziją ir Johnny’o Deppo invaziją į demoniško veikėjo vidų. Už juodą humorą. Ir raudoną kraują.

Be abejo, nesiginčysiu, visa tai ten yra. Juodas humoras, raudonas kraujas, operos arijos. Gąsdinantis ir nelaimingas J.Deppas, priešingybė amžinai girtam „Karibų piratui”. Mirtinai įsimylėjusi T.Burtono mylimoji tikrovėje Helena Bonham Carter. Tiesiai su visais drabužiais ir charakteriu iš „Kvepalų” atkakęs Alanas Rickmanas. Akcentu žaidžiantis Sacha Baronas Cohenas – Boratas. Senųjų siaubo filmų pojūtis. Miuziklo įkvėpimas. Dekoracijos, oi, kokios dekoracijos!.. Kostiumai ir grimas. Jurijus Smoriginas turėtų ką pagirti. Amerikos kino akademija jau pagyrė: „Oskaras” už dizainą. Šioje sferoje nėra prie ko prikibti. Deja, o, bet, tačiau... „Svynis Todas”, virtęs Stepheno Sondheimo miuziklo ekranizacija (to paties pavadinimo Brodvėjaus miuziklas 1979-aisiais tapo kultiniu ir buvo įvertintas net aštuoniomis „Tony“ premijomis) gilesnio įspūdžio nepaliko. Sunku net rasti priežasčių, kodėl verta filmą pažiūrėti iki pabaigos. Nebent iš pagarbos T.Burtonui ir J.Deppui. Pirmasis kada nors vis tiek sudrebins kino visuomenę kultiniu filmu. Antrasis taip pat neprasnaus bent vieno „Oskaro”. Galbūt tai nutiks dar viename bendrame šių neišskiriamų bičiulių projekte. („Svynis Todas” – šeštasis dviejų Holivudo grandų T.Burtono ir J.Deppo bendras projektas.) Kaip sakoma, kitą kartą. Šiandien dar ne. Kodėl?

„Svynis Todas” – tik einamas, nueinantis, praeinamas kūrinys. Nelengva kam nors jį parekomenduoti. Meilės istorija būtų prie širdies merginoms. Bet peilis brūkšt per gerklę, ir atsisuka kraujo kraneliai. Tiesiai šviesiai kaip „trešeryje – slešeryje”. Bandelėje aptiksite pirštą. Kaip bobslėjuje į apačią glotniai čiuoš kruvinas lavonėlis.

Siaubo gerbėjai liks nesupratę operos. O miuziklo mylėtojai raukysis nuo per daug tamsių šešėlių.

Man patinka visi žanrai. Įsitikinau, kad geras jų „suplakimas” visuomet virsta šauniu kokteiliu. Bet šį kartą T.Burtonas persistengė. Gal kiek perlenkė lazdą. Gal kaip tik neprilenkė iki gilesnio sukrėtimo. Kažko trūksta, nors viskas lyg ir yra. Čia kaip baldų surinkimas. Yra instrukcija, o nesusuksi varžtų, ir tiek. Ar nuo perkrovos, ar nuo stygiaus...

Dainos neįsimena. Perdėtas stilingumas erzina. Net J.Deppas tampa savotiška dekoracija. Nuo pradžios iki pabaigos vienodas. Išgyvenantis tragediją viduje, o išorėje – Džekas Skerdikas. Nors realiai – Grafas Montekristas, kuris nebeturi šanso susigrąžinti šviesios praeities.

O šiaip filmas labai statiškas ir teatrališkas. Ir niekaip nesugeba išsiveržti iš dekoracijų kalėjimo. Kaip nelaiminga viena jo herojė – uždaryta gražiame kambaryje su gražiu paukšteliu narvelyje.