Penktadienį 18 val. Baroti galerijoje Klaipėdoje atidaroma Vido Bizausko juvelyrikos ir metalo plastikos paroda „Tantum Quantum“, skirta autoriaus 50-mečiui.

Takelį išmynė tėvas

Būna žmonių, kurie visose gyvenimo srityse išlieka kitokie. Juos sunku nuspėti, padėti į lentynėlę ir, užklijavus identifikacijos numerį, ramiai laukti pasikartojimo.

Juvelyras ir grafikas Vidas Bizauskas kaip tik toks – lyg vėjo šuoras vidury giedros dienos - nuolat jaukiantis teisingas taisykles ir šelmiškai pariestais ūsais stebintis – o kas dabar bus?

Spontaniškas lyg vaikas ir preciziškas krapštukas, kūrybiškai žiūrintis į duonos ir dešros reikalus bei draugiškai sugyvenantis su įnoringomis mūzomis. Ne prasčiau nei pats kulinarijos metras Oliveris virtuvėje išdūzgiantis Velingtono kepsnį ir, gulinėjant ant sofutės priešais TV ekraną, pakutentas praskrendančios idėjos, per kelias valandas galintis sukurti kažką tokio, apie ką gal net nesvajotum

Iš kur visa tai – vienas Dievas težino. O pradžia – Saulės mieste, Šiauliuose, 1961 metais birželio 11 d., pedagogės ir spaustuvės darbuotojo šeimoje. Kaip tik tėvas, savamokslis juvelyras, sovietmečiu gaminęs populiarias gintarines „broškes“ ir kitokius anuomet paklausius dalykus, Vidą supažindino su amato reikalais ir greičiausiai net pats nenorėdamas išmynė takelį, kuriuo vėliau nukeliavo abu broliukai Bizauskai.

Vaikystėje laisvę ir kiną kartu su broliu Vidas užsidirbdavo atlikdamas patį nuobodžiausią ir daugiausiai kantrybės reikalaujantį juvelyro darbą – gamindamas grandinėles. Metras grandinėlės – rublis. Toks buvo pirmasis būsimojo juvelyro, grafiko ir neretai rūmų dailininku tituluojamo Vido uždarbis.

Įkvėpimas – ne iš kosmoso

Nors su pieštukais nelabai draugavo ir per juos apturėjo daugiau traumų, o ne meno potyrių, paskui brolį nudrožė į dailės mokyklą. Paskui – Telšių taikomosios dailės technikumas, Estijos valstybinės dailės institutas, elementų ir baterijų gamykla „Sirijus“ su beveik karališkomis vyriausiojo dailininko pareigomis.

Spėju, kad ir dirbdamas vaikų dailės mokyklos mokytoju ar garažų vartų pardavėju (o buvo ir taip), Vidas neapsėjo be menininko polėkio. Tas, kas gavo šį skiepą, nevalingai kūrybiškumo kibirkštim kasdienę rutiną paspalvina, sujaukdamas aplinkinių mąstymo klišes.

„Juvelyrui reikia abiejų rankų. Sveikatos ir stiprių pirštų. Kantrybės ir pedantiško kruopštumo“, – be patoso prabyla apie kūrybos virtuvę. Vido teigimu, idėjos būsimiems kūriniams sklando ore – jas tereikia pagauti kaip peteliškes, nupiešti ir būtinai aprašyti, kad nepamirštų, ką šios atskridusios norėjo pasakyti. O įkvėpimas – visai ne iš kosmoso. Jis ateina kantriai bedirbant.

...Šildant ir „kalinėjant“ metalą iki išnaktų tauriomis dulkėmis aplipusiais pirštais, neretai iki skausmo nuzulintais, išglosčius miniatiūrines detales ir milimetrų tikslumu atradus tik joms skirtą vietą – taip ankštoje Vido dirbtuvėje gimsta ir išrankiausių damų puošti iškeliauja brangiais akmenimis nusagstyti žiedai, segės, apyrankės, auskarai, kaklo vėriniai.

Tokie lengvi lyg birželio ryto oras, nusėti taurių užuominų, uždaryti į stabilius karkaso rūmus ir sutvirtinti minties paslaptimi – kad neduokdie neparskristų ten, iš kur atkeliavę. Lyg pumpuras jie skleisis iš lėto, šildomi to, kuris juos palies...

Stebintys Vido kūrybinę kelionę neabejotinai atras tai, kas vienam kūrybiniam etapui keičiant kitą, išlieka stabilu. Panašiai, kaip daugelyje jo kūrinių išliekantis tvirtas karkasas, išsiskleidžiantis kaskart skirtingomis formomis ir stiliais, visuomet kažkur šalia pradūzgia juvelyro pamėgti motyvai ir detalės: burbuliukai, ragiukai ir kitokie žavūs netyčiukai.

Kitokia kūrybos sritis

Įvairių regalijų ir savivaldybių užsakymų, skirtų išskirtinėms iškilmingoms progoms, kūrimas – ir žanru, ir kūrybinio sumanymo įgyvendinimu nuo juvelyrinių dirbinių išsiskirianti V.Bizausko kūrybos sritis.

Visai kitokia kūrybos specifika, grindžiama istorija, gausybe paties menininko po kruopelytę surankiotos autentiškos informacijos ir gana taupi erdvė nevaldomai fantazijai. Tačiau ir joje Vidas randa kur įspausti savo pėdsakus, kurie atveda į tą pačią aukso dulkių ir įvairiaspalvių  akmenų spindesiu nutviekstą juvelyro dirbtuvę.

Pirmas krikštas – Vilniaus universiteto rektoriaus koljė, sukurtas dar Talino dailės institute. Po jo sekė Šiaulių ir Klaipėdos miestų garbės piliečio medaliai, Šiaulių miesto mero, Šiaulių universiteto rektoriaus, Klaipėdos mero koljė, Klaipėdos miesto kultūros magistrų ir A.Šabaniausko vardo laureatų žiedai, Metų klaipėdietės segė bei kiti šio žanro darbai.

Iš kur papuošalams kojos dygsta

Vidas – taupus menininkas, nesišvaistantis parodomis ir ilgai brandinantis kūrybines akistatas. Per kelis kūrybinio kelio dešimtmečius jų buvo šešios.

„Paroda menininkui – kaip techninė apžiūra automobiliui. Jeigu daugumos kūrinių neliks, vadinasi, praėjai – esi gyvas ir žinai, ką darai. Jei po parodos susirinksi beveik visus, – dirbi ne taip ir laikas save remontuoti“, – sakė V.Bizauskas.

„Tantum Quantum“ – septintoji, kurta beveik metus laiko, nuosekliai žadinant segtuvuose besiilsinčius eskizus ir kviečiant keliauti į tauraus grožio išsiilgusį pasaulį.

Jubiliejinėje parodoje – 25 juvelyrikos darbai. Ir trys, Jurkiškės sodybos radinių bei kaimo dvasios įkvėpti, metalo rūdžių ir vitražinio stiklo kalba prabylantys šviestuvai – visiškai naujas kūrybos etapas.

„Ar žinai, kas bendro tarp papuošalų ir „Zipp“-o žiebtuvėlių?“ – regis visai rimtai paklausė Vidas, tik akyse - šelmiški žiburiukai. – Laikui bėgant abiems užauga kojos ir jie pabėga.“

Neklausiau, iš kur papuošalams kojos dygsta. Greičiausiai, kaip ir viskas, kas tikra, – iš meilės. Vidas myli tai, ką daro. Tiek myli, jog kuria taip, kad jo kūriniai jį paliktų, perduodami meilės žinią savo naujiems šeimininkams...

Klaipėdiečio dailininko V.Bizausko juvelyrikos ir metalo plastikos paroda „Tantum Quantum“ Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1) veiks iki birželio 29 d.