Birželio pabaigoje prasidėsiančioje jubiliejinėje Dainų šventėje šiemet bus pristatyta ne tik unikali muzikos ir šokių programa: šia proga žinomos dizainerės sukūrė tradicinį tautinį kostiumą ir modernias mados tendencijas sujungusią drabužių kolekciją.

Šiuolaikinį tautinį kostiumą kūrusių dizainerių tandemas neturėtų stebinti: Jolanta Rimkutė (J.R.) ir Ieva Ševiakovaitė (I.Š.) jau ne vienus metus užsiima lietuvių identiteto stiprinimui skirtais projektais.

"Senieji amatai ne tik pritaikomi, bet yra puiki saviraiškos ir ugdymo forma. O tokie dalykai privalo išlikti ir gyvuoti. Tai atskleidžia ir parodo šalies giliąsias tradicijas", – pokalbyje su "Santaka" samprotavo I.Ševiakovaitė.

– Kaip kūrėte savo kolekciją – tiesiog atsižvelgėte į tradicinius ženklus, kuriais atskiriami etnografinių regionų drabužiai: būdingus motyvus, spalvas? Gal paprastinote siluetus ar kitaip sumoderninote senųjų drabužių stilistiką?

J.R: Viskas prasidėjo nuo to, kai Lietuvos liaudies kultūros centras su tautodailės poskyrio vyresniąja specialiste Danute Keturakiene man ir I.Ševiakovaitei pasiūlė sukurti tautinių-modernizuotų kostiumų kolekciją, skirtą šių metų jubiliejinei Dainų šventei. Mes puikiai bendradarbiavome tarpusavyje, keitėmės turima informacija ir žiniomis. Tai labai padėjo ir palengvino darbą, nes Lietuvos liaudies kultūros centras jau yra sukūręs tautinių drabužių kolekciją-rekonstrukciją. Jie turėjo sukaupę daug medžiagos, kuria geranoriškai su mumis pasidalijo.

Turėjome laiko apgalvoti visą kūrybinį procesą, suprasti, kas labiausiai mus įkvepia. Ši užduotis mus nuteikė labai pozityviai ir kūrybiškai, stengiamės pateisinti jaučiamą pasitikėjimą mumis. Norėjosi, kad žmonės pradėtų identifikuoti bent vieną tautinį ornamentą, raštą ar spalvų derinį iš Lietuvos regionių. O visko pradžia ir yra domėjimasis. Todėl mes susikoncentravome ties kiekvienam regionui būdingiausių audinių ir spalvų derme. Žinoma, yra labai džiugu, kad Lietuvoje turime meistrų, kurie vis dar audžia staklėmis, ir galėjome tai panaudoti savo kolekcijoje. Mano nuomone, tai labai unikalu ir jautru.

– Ką jums reiškė kurti kolekciją Dainų šventei – ar tai skyrėsi nuo jums įprasto darbo?

J.R: Turime sukaupę 15 metų patirtį, būta visko. Labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad ši užduotis mus pačias praturtino ir suteikė naujų žinių. Manau, mes tikome šiai užduočiai, nes mūsų kūrybinė kryptis ne per vienus metus jau yra susiformavusi, o tikslas – gatvės mada. Tai, ką mes sukuriame, norime vieną dieną išvysti dėvint gatvėje. Tad manau, kad ši gauta užduotis atitiko mūsų kūrybinę poziciją: paimti ir pritaikyti tautinį kostiumą šiems laikams.

– Kokios spalvos ir raštai dominuoja kolekcijoje?

J.R: Turime labai gražių ir įdomių languotų audinių. Tarkim, Dzūkija asocijuojasi su trapumu ir smulkumu, tai yra matoma tiek architektūroje, tiek tautiniame kostiume. Aukštaitija visai kitokia: būdingas stambumas, didumas ir geltona, žalia, raudona spalvų dermė. Suvalkijoje, didžiausią įspūdį paliko prijuostės su lelijomis. Tai absoliutus meno kūrinys ir improvizacija audiniuose. Pavyzdys – Žemaitijos juosta, kuri gali prasidėti vienu raštu, o baigtis visai kitu. Man tai absoliutus kūrybinis darbas ir procesas, kupinas įvairiausių emocijų.

– Bendradarbiaujate su jaunąja karta, būsimais profesionalais – studentais. Koks jų požiūris į tautinį drabužį?

J.R: Kadangi aš dėstau jau dešimt metų, man nebuvo naujiena bendradarbiauti su studentais. Juo labiau kad šiuo metu kartkartėm priimame studentus atlikti praktikos. Pavyzdžiui, turėjome būsimą dizainerę Elmirą Asudulajevą, kuriai ši užduotis nebuvo sunki. Ši mergina su tarptautiniu "Erasmus" projektu pusę metų praleido Estijoje. Ji matė, kaip estai pagarbiai elgiasi su tautiniu kostiumu ir geba jį pritaikyti šiuolaikinei madai. Tuo ji buvo sužavėta ir įkvėpta. Šiuo atžvilgiu mūsų tauta atsilieka nuo estų. Tam, kad mylėtume, gerbtume ir saugotume savo tautinį kostiumą, pirmiausia turi padėti švietimo sistema, šeima ar visuomenės įtaka jaunajai kartai. Šeimos, kurios turi bent dalelę tautinio kostiumo, palikto senolių, visiškai kitaip suvokia jo vertę, svarbą ir unikalumą.

– Kaip kolekcijoje derinamos senosios tradicijos ir naujosios šių dienų technologijos? Ką apskritai manote apie senąsias technologijas, kurias naujosios jau baigia visiškai išstumti?

I.Š: Iš vienos pusės, senosios technologijos yra labai vertingos. Pvz., vilnos dažymas natūraliais ar ekologiškais dažais. Tai yra labai gražu. Iš kitos pusės, šiuolaikiniai audiniai, pagaminti naudojant modernias technologijas, yra geresnės kokybės ir ilgesnio dėvėjimo. Žinoma, juose yra daugiau "chemijos". Tai turi tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų. Kuriant šią kolekciją, teko girdėti nusiskundimų iš ilgametę patirtį turinčių siuvėjų, kad pasiūti kostiumus pagal senąsias tradicijas tikrai nebuvo lengva. Dirbti su moderniais audiniais yra gerokai paprasčiau ir lengviau.
Labai tikiuosi, kad senosios tradicijos neišmirs. Liaudies dainų dainavimas, tautinių šokių šokimas ar kita veikla kaimo žmonėms yra kaip kūrybinis procesas. Senieji amatai turi ne tik pritaikomumą, bet yra puiki saviraiškos ir ugdymo forma. O tokie dalykai privalo išlikti ir gyvuoti. Tai atskleidžia ir parodo šalies giliąsias tradicijas.

– Kokius lietuvių tautinio kostiumo atributus galėtumėte išskirti kolekcijoje? Kurie jų galėtų prigyti kasdienėje madoje?

I.Š: Mes daugiau interpretavome raštus ir spalvas, o ne stengėmes tautinį sijoną padaryti modernų. Ankščiau yra tekę ruošti kolekciją iš žemaitiško marginimo trikotažo. Sukūrėme rauktus modernius sijonus, kuriuos galėjo vilkėti tiek mažos mergaitės, tiek suaugusios moterys. Tačiau šioje kolekcijoje to nebuvo. Galima būtų išskirti tris tautinio kostiumo pagrindinius atributus: baltus lininius marškinius, kitokį tautinės juostos panaudojimą ir šiaudinę skrybėlę.

– Ką apskritai patartumėte lietuviui, norinčiam aprangos detalėmis deklaruoti savo tautiškumą? Juk, tarkim, riešinės – stilingas aksesuaras, bet vasarą nesinori jų nešioti, o ir ne prie visų drabužių jos dera. Tautinė juostelė – gražus akcentas dėvint vasarinį lininį kostiumą, bet ir pastarasis – ne kiekvieno vyro spintoje.

I.Š: Bandome tautinius motyvus perkelti į šiuolaikinius audinius. Žinoma, tautinis kostiumas nėra vasarai skirtas drabužis. Bet toks audinys kaip linas puikiai tinka karštą vasarą. Tą pačią tautinę juostelę ar gintaro papuošalus galima pritaikyti šiuolaikinei madai, o kartu ir atspindėti tautinį motyvą. Aš siūlau nebijoti eksperimentuoti ir atrasti savo individualią interpretaciją, nes dar yra daug neatrastų dalykų.