Pažintis

Teatralui padeda japonai

Prie būties siaubo ir beprasmybės daugelis yra pripratęs tiek, kad šių egzistencijos palydovų jau nebepastebi arba su jais susitaikė ir paslėpė paskutinius jų pėdsakus kažkur sielos užkaboriuose. Tačiau nuo ne itin draugiškos realybės galima ne tik pasislėpti. Vilniaus muzikos akademijos absolventas klaipėdietis Linas Mikuta tvirtina, kad į ją galima pažvelgti ir iš šono.

„Svarbiausia – mokėti sukoncentruoti vidinę energiją ir suprogramuoti save užsibrėžtam tikslui siekti“, - sako dvidešimt ketverių režisierius. Tvirtai apsisprendęs žengti nelengvu teatralo keliu, klaipėdietis savo kūną ir mintis valdo pagal japono Suzukio metodiką. Išmokęs savo mintims duoti tam tikrą kryptį, Linas ne tik tikisi nepavargti gyvenimo kelyje, bet ir rytietiško energijos sukoncentravimo subtilybių moko kol kas dar negausų savo bendraminčių būrelį.

- Koks ryšys tarp teatro ir Suzukio metodikos?

- Tiesioginis. Suzukio treniruočių esmė yra sugebėjimas kontroliuoti savo energiją. Juk visas teatras remiasi energija. Nuolatinis buvimas scenoje reikalauja ne tik fizinio, bet ir dvasinio pasiruošimo. Šis metodas ugdo valią ir suteikia galimybę pajusti save erdvėje.

Be abejo, procedūros metu yra treniruojamas ir kūnas, kuris bet kuriam aktoriui yra vienas svarbiausių darbo įrankių. Ypatingą dėmesį skiriame apatinei kūno daliai, nes jos beveik nenaudojame – vaikštome ir tiek. Specifinių fizinių pratimų atlikimo metu kūnas tarsi yra vedamas savo energetinio centro, dirba ne tik raumenys, bet ir psichika.

- Ar tiesa, kad šią metodiką pamėgo ne tik rytiečiai, bet ir konservatyvieji lietuviai?

- Lietuvoje Suzukio metodas yra ypč populiarus tarp šokėjų. Kaip atskira disciplina jis yra dėstomas Vilniaus muzikos akademijoje. Besimokydamas pas Joną Vaitkų, turėjau prieš kiekvieną specialybės paskaitą, nekalbant apie egzaminus, atlikti šių pratimų seriją. Šios treniruotės kartu ir atpalaiduoja, ir nuteikia rimtam darbui. Praktikuojant šią metodiką, galima išmokti valdyti savo kūno energiją, reikalui esant, nuolat jos pasikrauti, pajusti žmones, save.

- Šiuo metu gyveni Vilniuje. Kodėl Suzukio metodą sumanei atsivežti ir į Klaipėdą?

- Menų fakulteto studentai patys paprašė, nes Klaipėdos universitete galimybės praktikuoti šias treniruotes nėra. Tiesiog nėra šį metodą išmanančių ir paaiškinti sugebančių žmonių.

- Gal baigęs studijas sostinėje, į Klaipėdą grįžai visiems laikams?

- Tokiomis kategorijomis nemąstau. Važiuosiu ten, kur būsiu reikalingas. Jeigu man pasiūlytų plotą, erdvę, kur galėčiau įgyvendinti savo profesines svajones, važiuočiau bet kur.

- Ar šios svajonės – paslaptis?

- Tikrai ne. Teatre dirbti kol kas nenoriu, nes ten – per didelė klampynė, o statomi spektakliai yra kepami kaip blynai. Aš teatrą suprantu kaip vietą, kur galima išmokti ne vien teatrinių dalykų, bet ir elementarių gyvenimiškų tiesų. Per teatrą norėčiau pažinti save ir surasti savo gyvenimo filosofiją. Tik tokiu būdu galima išsilaisvinti iš kasdienybės purvo. Norėčiau sukurti stiprią teatro studiją, nors su kolega Vilniuje kažką panašaus jau įkūrėme. Svajoju pastatyti „Eglę žalčių karalienę“. Toje pasakoje telpa tiek daug dvasinės patirties, lietuviškumo, dramos elementų.

- O jeigu nepavyktų įgyvendinti šių sumanymų, galėtum gyventi be teatro?

- Teatras yra kaip bacila, kaip maras. Gyvenime būna momentas, kai pasirenki savo kelią. Tai atsitinka vieną vienintelį kartą. Aišku, daug kas priklauso nuo žmogaus valios, nes dažniausiai gyvenime sunkiausia yra eiti tuo keliu, kuriuo labiausiai trokšti eiti. Aš savąjį pasirinkau.

- Bet juk nesi garantuotas, kad nuo ėjimo nepavargsi?

- Privalau nepavargti. Režisieriai ir teatro žmonės yra maratonininkai, o ne sprinteriai, tad ir nuovargio būna. Juk bėgdamas ilgą distanciją, taip pat pavargsti. Tačiau, kai pasirinkai kelią, turi juo eiti. Tas pats ir su Suzukio metodu – pavargsti, bet reikia mokėti save kontroliuoti, suvaldyti savo kūną ir savas mintis, duoti kryptį savo emocijoms, savo norams.

- Kodėl pasirinkai žygiuoti būtent teatro keliu?

- Teatras yra mano gelbėjimosi ratas. Jis suteikia galimybę pasikelti į kitą lygį bei pamatyti iš šono žmonių santykius ir kitokią realybę. Juk žmonės yra atbukę, įsikalę savo tiesas, kurios jiems yra pražūtingos. Kiekvienas žmogus suvokia visą gyvenimo beprasmybę, tik priklauso, kiek jie tą suvokimą yra paslėpę, užglaistę giliai savyje. Žmonės žino būties siaubą, beprasmybę, egzistencines kančias, skausmą, bet apsimeta, kad viskas yra gerai. Teatre galima pamatyti save, tam tikrą savęs kondensatą. Teatras yra ta vieta, kuri išverčia, išlaisvina, apnuogina visas žmonių baimes.