Kad ir kaip būtų keista, lietuviškai jos bene žinomiausias romanas „Užmirštų sekretų muziejus“ skaitytojus pasiekė tik šiemet, – į lietuvių kalbą romaną išvertė Zita Marienė, išleido leidykla „Alma littera“. 2019 metais šį romaną Šveicarijos laikraštis „TagesAnzeiger“ įtraukė į geriausių XXI amžiaus pasaulio romanų dvidešimtuką. Apie BBC Ukrainos metų knyga pripažintą, Nacionaline premija apdovanotą romaną sakoma, kad jis vertas ir Nobelio literatūros premijos.

Pasakojimo centre – trijų moterų istorijos, besitęsiančios per 70 audringų Ukrainos metų. Žurnalistė Daryna aptinka Stalino agentų nužudytos, Ukrainos sukilimo dalyvės Olenos nuotrauką. Kovotojos istorija žurnalistę sudomina, ji nusprendžia sukurti dokumentinį filmą. Į praeities pasaulį pravertos durys stipriai keičia jos gyvenimą, tampa aišku, kad geriausios draugės, dailininkės Vlados žūtis avarijoje nėra atsitiktinumas. 

O. Zabužko šiais metais pirmą kartą atvyko į Vilniaus knygų mugę. Literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas susitikime su rašytoja pabrėžė, kad jos knyga „Užmirštų sekretų muziejus“ yra reikšminga ir literatūriniu, ir istoriniu požiūriu. Sodrus, išraiškingas tekstas skaitytojui padeda suprasti gilumines karo Ukrainoje priežastis, pažvelgti į besikartojančius įvykius ir suvokti, kad praeitis neišvengiamai veikia dabartį.

Su sostinėje viešėjusia knygos „Užmirštų sekretų muziejus“ autore kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

M. Golubevo nuotr. 

– Jūsų romano pavadinimas skamba labai nostalgiškai. Mūsų kartos moterys tikrai prisimena tą vaikystės žaidimą...

– Knygos pavadinimu tapo metafora, priminimas apie sekretus, kai vaikystėje išsikasdavome duobelę, sudėliodavome joje gėlių lapelių mozaiką, uždėdavome ant jų stikliuką, užberdavome žemėmis ir turėdavome su draugėmis sekretą – paslaptį. Mano knygoje nugulė paslėptos, pamestos mūsų šalies ir mūsų žmonių istorijos, prisiminimai. Tik tie, kurie įveiks beveik 800 puslapių, paskutiniuose atras bendrą, 70 metų užsitęsusios istorijos vaizdą.

– Jūsų knyga apie karą ar apie meilę?

– Ir apie tai, ir apie tai. Rašiau knygą apie meilę, tačiau pačiai įdomiausia buvo tai, kaip praeitis veikia mūsų dabartį, kaip ji, kartais mums nežinant, įsliūkina po oda, atsiduria virtuvėje, lovoje ar kasdienybės smulkmenose. XX amžiaus paslaptys, tai, ko nežinojome, nematėme, nesupratome, tiesiog atkeliauja į mūsų namus ir sako: „Labas, esu tavo ateitis.“ Rašydama norėjau pasakyti tiesą apie mūsų kasdienybę.

– Mes visada prisiminsime pirmąją 2022-ųjų Rusijos agresijos prieš Ukrainą dieną, ji sutapo su Vilniaus knygų mugės atidarymu. Kur toji diena pasitiko jus?

– Tomis dienomis kaip tik pristatinėjau savo paskutinę knygą „Ilgiausia kelionė“, kurią parašiau Italijos leidyklos užsakymu. Mano agentei leidykla paskambino praėjus vos dviem karo savaitėms, kova dėl Kyjivo dar nebuvo laimėta. Leidėjai norėjo, kad aš pamėginčiau paaiškinti, kokius šio karo istorinius ir kultūrinius kontekstus pasaulis praleido nuo 2014 metų, kai karas prasidėjo. Pasakiau, to padaryti neįmanoma – mes esame praleidę pro akis visus tris šimtus metų. Filosofės išsilavinimas man leidžia daryti apibendrinimus, tačiau nesu Timothy Snyderis („Kruvinosios žemės“ autorius, Rytų Europos ir holokausto istorijos tyrėjas – aut. past.) ir tikrai, dėl Dievo meilės, nesu Yuvalis Noah Harari (Izraelio istorikas, knygų „Sapiens: trumpa žmonijos istorija“, „Homo Deus: trumpa rytojaus istorija“ ir kitų autorius – aut. past.), kuris gali kalbėti visada ir apie viską, kartais neturėdamas menkiausio supratimo, ką kalba. Knygą aš vis dėlto parašiau, šiandien ji išversta į aštuonias kalbas. Pradėjau ją nuo asmeninio įspūdžio: kitaip nei Vakarai, mes neprabudome kare, karas pas mus visada vyko.

M. Golubevo nuotr. 

Tą praėjusių metų naktį, kai vasarį Rusija įsiveržė į Ukrainą, prabudau viešbutyje, Varšuvoje. Tai buvo knygos pristatymo kelionė, priplanuota interviu, du pasirodymai, lagamine – dvi suknelės, šiek tiek kosmetikos, net kompiuterio buvau nusprendusi neimti, juk skrendu vos trims dienoms.

Po vakarienės su agente, prieš užmigdama, socialiniuose tinkluose paleidau trumpą žinutę apie tai, kad mane nustebino rusų pilnas oro uostas išskrendant. Stovėdama eilėje išgirdau už nugaros: „Mama, mama, o kai karas baigsis, ar mes grįšime?“ Ir išsigandusį, griežtą mamos: „Nutilk! Koks karas? Ką kalbi?!“ Jausmas buvo toks, tarsi žmonės kažkur ir nuo kažko bėga.

Staiga naktį – vyro skambutis. Ko jis, kvailys, mane žadina? Juk žino, kokia rytoj sunki diena laukia. „Mažiuk, prasidėjo“, – ištarė. Tą rytą milijonai ukrainiečių skambino vienas kitam, artimiesiems ir sakė: „Prasidėjo.“ Jie visi tarsi žinojo, laukė, tačiau naiviai galvojo – gal praeis.

Kitą žinutę gavau iš savo agentės lenkės. Ji atrodė labai išsigandusi, kaip ir visi lenkai...

– Lietuviai – taip pat...

– Buvo ko išsigąsti, nes, jei rusai būtų paėmę Kyjivą, būtų paėmę ir Vilnių. Tarp jų ir jūsų – tik Ukraina. Mano agentės reakcija buvo tipinė vakarietiška: „Oksana, gali gyventi pas mane.“ Ką reiškia – pas tave?! Man namo reikia! Leidyklą, žinoma, užplūdo žurnalistai – ukrainietė rašytoja Lenkijoje, kiekvienas nori komentaro. Man reikia kalbėti apie knygą, o kalbu apie karą.

M. Golubevo nuotr. 

– Karas, panašu, neša pelną, kultūros lauke tai irgi vyksta...

–Tai neišvengiamas procesas, nes kiekvienas karas perskirsto finansinius srautus. Jei anksčiau kviesdavo paskaitų ar savo kūrybos skaityti rusų rašytojus ir menininkus, dabar kviečia ukrainiečius, rusų profesorius universitetuose irgi keičia ukrainiečiai.

Lietuvoje neseniai pasirodė tik pirmoji, į lietuvių kalbą išversta mano knyga, nors mano karjera trunka jau dvidešimt metų. Esu trejetuke žinomiausių Ukrainos rašytojų ir, jei mano knygos nėra kurioje nors šalyje, vadinasi, ne manęs joje nėra, o Ukrainos.

Visų mūsų literatūrinių ir meno pergalių rėmėjas yra Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Rusų armija kažkada irgi atnešė Tolstojų ir Dostojevskį, XX amžiuje daugybė žmonių mokėsi rusų kalbos, nes bijojo rusų tankų. Ir kai Milanas Kundera apie tai parašė, Josifas Brodskis baisiausiai įsižeidė. Net išspausdino straipsnį „The New York Time Book Review“, jo antraštė šaukė: „Kodėl Kundera neteisus dėl Dostojevskio?!“ M. Kundera kalbėjo apie tiesioginį ryšį tarp tankų ir literatūros. Pasaulyje egzistuoja daugybė gerų rašytojų ir puikios literatūros, apie kurią mes nieko nežinome. Nežinau, ar tą patį darė lietuvių diaspora, tačiau užsienyje gyvenantys užsieniečiai, vos progai pasitaikius, mojuodavo Ukrainos vėliavomis ir reikalaudavo išlaisvinti politinius kalinius. Į JAV su dainininku Vladimiru Visockiu 8-ajame dešimtmetyje atvykusi Marina Vlady yra skundusis, kaip ukrainiečių nacionalistai jiems sugadino nuotaiką. Sovietmečiu nei lietuviai, nei ukrainiečiai niekam nebuvo įdomūs. Kol kariuomenė ir laivynas už tavęs nestovi, tu ir tavo kultūra nėra niekam įdomi, o tavo kalba – mažumos kalba.

Žmonės kare žūsta, tu važinėji, skaitai paskaitas, už kurias tau moka pinigus. Yra nepatogumo momentas. Be jokios abejonės, didžiąją dalį savo honoraro aš skiriu Ukrainos kariuomenei. Džiaugiuosi ir lenkų leidėjų požiūriu: dalį pinigų, kuriuos uždirba iš mano knygų, jie atiduoda fondui, kuris rūpinasi ukrainiečių pabėgėliais Lenkijoje.

– O gal tokia ir yra jūsų misija – sakyti uždegančias kalbas Europos Parlamente?

–Turbūt jau galiu sakyti, kad esu karo rašytoja. Savo pastarąją knygą „Ilgiausia kelionė“ skiriu Vakarų skaitytojams, noriu jiems paaiškinti, kad karo problemos taip lengvai neišspręsime išsivadavę nuo Putino. Gal Vakarams taip atrodo, tačiau tai nėra vieno vyro karas. Visiškai neteisinga manyti, kad, jei nebūtų Putino, nebūtų ir karo. Rusijos sumanymai Vakarų buvo pražiūrėti taip pat, kaip ir buvo pražiūrėtas nacizmas.

M. Golubevo nuotr. 

– Ar per šiuos karo metus išgyvenote laiką, kai visiškai nesinorėjo rašyti? Gal net skaityti, ką parašė kiti?

– 2014-aisiais, kai prasidėjo karas, daug galvojau apie tai, ar išvis verta rašyti. Kam? Grįžau prie publicistikos tekstų, jie man atrodė kur kas vertingesni, o literatūrinių ėmiausi tik po gerų dvejų metų. Praėjusiais metais aplankė lygiai tas pats jausmas, todėl ir atsirado „Ilgiausia kelionė“, kurioje mėginau paaiškinti, kas vyksta. Ir skaityti visai negalėjau, – kokia prasmė skaityti apie asmenybės kaitą, raišką ir virsmą, kai aplink vyksta karas? Dar prieš karą užplūdę užsienio literatūros vertimai man priminė smėlio dėžę, kurioje kapstosi vaikai. Vertinga man atrodė tik meilė ir mirtis, o ne saviraiškos niekai. Ir poezija! Pastabėjote, kiek jos daug? Jauni žmonės rašo neįtikėtinai puikius eilėraščius, jų pilni socialiniai tinklai, skaitai ir verki. Trumpa forma patogi, kai reikia reikšti momentinę emociją, eilėraštis yra greitos reakcijos literatūra. Į frontą juk išėjo daugybė intelektualų – rašytojų, dailininkų, aktorių, kino kritikų. Vieną tokį, Antoną, vis susitikdavau kino festivaliuose, jaunas, inteligentiškas, kalbėdavo labai protingai. Pateko į pragarą Bachmute, bet toliau rašo. Kaip ir sužeidimų patyręs mano pažįstamas filosofas. Jie yra karo balsai.

–„Pamirštų sekretų muziejų“ parašėte prieš trylika metų, tačiau knyga tokia aktuali šiandien! Kaip galėjote viską žinoti?

–Džiaugiuosi, kad pirmoji, į lietuvių kalbą išversta mano knyga yra būtent ši – mano magnum opus. Išleistos knygos gyvena savo gyvenimą, metams bėgant, jas keičia įvykiai, aplinkybės. Rašiau knygą apie meilę, apie šeimą, apie prisiminimus, šiandien galiu pasakyti, kad tai knyga apie karą, apie tai, kaip jis buvo užaugintas, apie tai, kaip naudojamasi propaganda ir kokius baisius dalykus ji gali padaryti. Tai detektyvinė istorija apie šeimą, apie laike išblaškytus žmones ir apie tamsybes, kurių visada būna prieš aušrą.