Pereiti į pagrindinį turinį

Universalus gidas po universalų muziejų

2024-11-21 19:00
DMN inf.

Užkliūti ir numesti kokį nors meno kūrinį – meno kritikei Aistei Paulinai Virbickaitei tokia situacija skamba kaip didžiausias košmaras muziejuje. Tačiau daugybei žmonių teigiamų emocijų nekelia net ir pats šios kultūros įstaigos pavadinimas. Sykį apsilankę dar mokyklos laikais, anaiptol ne visi sugrįžta. Kodėl? Nes baugina ne rizika sugadinti eksponatą, bet likti taip ir nesupratus ekspozicijos.

Nauja A. P. Virbickaitės knyga „Ką veikti muziejuje“ – instrukcija tiems, kurie tebegyvena vaikystės įsitikinimais, kad muziejus – spąstai neprofesionaliems kultūros vartotojams.

Tai lengvas ir intriguojantis pokalbis apie meną su tais, kurie nori jį pažinti. Knygoje pinasi pasakojimai apie Lietuvos ir Europos menininkus, muziejus, įdomios istorijos, netikėtos interpretacijos ir praktiniai patarimai. Tai tikrai ne autoritetinga menotyros studija ar kavos stalelio puošmena, veikiau – tarsi kelionė į Paryžių, kad ir įsivaizduojama.

Knygoje pateikiami patarimai, siūlomi žaidimai ir gvildenamos dilemos padės rasti raktą į naujas meno erdves, galų gale – atskirti asilą nuo Pegaso ir nenuobodžiauti muziejuje.

„Meno muziejuose vieni vaikšto sparčiai, kiti ilgiausiai stoviniuoja prie atskirų darbų. Vieni kalbasi, kiti tyli. Vieni fotografuoja, kiti įsimena. Vienų veidai susimąstę, o kiti šypsosi. Specifinės rimtos meno žinovo minos tikrai nereikia stengtis nutaisyti, – paklausta, ar jos knygą galima laikyti neoficialiu oraus elgesio muziejuose gidu, sako A. P. Virbickaitė. – Norėjau, kad ši knyga taptų ne oraus, bet smalsaus elgesio muziejuje gidu. Noriu padėti atsikratyti įtampos muziejų lankytojams ir parodyti, kad, atrodytų, kvaili klausimai iš tiesų ne jau tokie kvaili ir kartais gali atvesti prie įdomių atradimų. Juk visų atsakymų apie savo eksponatus nežino net muziejininkai.“

– Ką pirmiausia patartum keliaujant į muziejų?

– Knygoje yra atskiras skyrius „Ką planuoti“. Jame tiek daug visko prirašiau, kad paskui net išsigandau, ar neatbaidysiu skaitytojo su tiek daug namų darbų. Tikiuosi, skaitytojai supras, kad nebūtina visko imtis iškart. Man ir pačiai ne visada pavyksta rasti laiko išsamiai pasiruošti. Aišku, stengiuosi susidaryti bendrą vaizdą, kad suprasčiau, ar ta vieta man apskritai gali būti įdomi.

Žvilgteliu į muziejaus ir jo pastato istoriją, pasidomiu, kaip suformuota kolekcija, kokie svarbiausi jos eksponatai. Po tokio pasiruošimo į muziejų įeinu truputį apie jį žinodama. Be to, sumažėja naujos informacijos, tad lankymasis tampa lengvesnis ir malonesnis. Na, o jei kalbame apie minimalią programą, svarbu, kad eidami į muziejų būtumėte nepavargę, nealkani ir pozityviai nusiteikę.

G. Kavaliauskaitės nuotr.

– Ko nevalia daryti muziejuje?

– Neverta tikėtis, kad muziejuje kas nors ims jus linksminti arba tik įėjus įvyks nušvitimas. To greičiausiai nebus. Telieka ramiai kvėpuoti, įdėmiai stebėti ir, kai tyliai užkalbins koks meno kūrinys, sustoti, nusišypsoti ir palaikyti pokalbį.

– Žengiame į tamsų laikotarpį, tad muziejus – puiki vieta paieškoti šviesos. Ką rekomenduotum aplankyti žiemojantiems Lietuvoje?

– Siūlau pažaisti žaidimą! Nukeliaukite į bet kokį meno muziejų, geriau kuriame nors iš mažesnių miestų. Ir neišeikite iš ten nesuradę kokio nors įdomaus kūrinio ar istorijos. Jums reikės išankstinio pozityvaus nusiteikimo, kantrybės ir išmonės. Greičiausiai reikės žinių, kurių galbūt suteiks aprašymai, galbūt – darbuotojai. Negavę žinių turėsite pasitelkti fantaziją ir tą ypatingą istoriją sukurti. Ne, tas kūrinys nebus visų garbinamas pasaulinis šedevras, nes mūsų muziejuose tokių tiesiog nėra. Tačiau, žaidimui pavykus, turėsite savo mėgstamiausią kūrinį, kurio kiti gal net nepastebi. Juo geriau – daugiau liks jums!

– Kokio muziejaus labiausiai pasigendi Lietuvoje?

– Lietuvoje jaučiuosi pavargusi nuo nuolatinių permainų. Viskas nuolat keičiama, remontuojama, pertvarkoma, o žiūrint į rezultatus neretai kyla minčių, kad po 20 metų vėl būtinai reikės viską keisti. Dar liūdniau, kad beveik neliko kokybiškų nuolatinių ekspozicijų. Projektinė kultūra verčia nuolat rengti laikinas parodas, tad nebelieka laiko nuglostytų vietų, kur būtų galima ateiti aplankyti gerai žinomų kūrinių. Taigi labiausiai Lietuvoje pasigendu pastovumo – muziejaus kaip ramios ir stabilios vietos.

– Ar turi mėgstamiausią, svarbiausią, brangiausią ar kitokį -iausią meno kūrinį ar menininką?

– Kai pasakoju, tarkime, apie Renesanso menininkus, nuoširdžiai žaviuosi jų sprendimais ir meistriškumu. Kai kitą dieną pasakoju apie XX a. dailę, kartu su menininkais modernistais piktinuosi užsispyrusiu publikos prisirišimu prie senųjų meistrų. Abiem atvejais neapsimetinėju! Tiesiog skirtingai prieinu prie skirtingo meno. Būtų nuobodu ir neteisinga viską vertinti pagal vieną kriterijų. Tad turbūt niekada neatsakysiu į klausimą, koks mano mėgstamiausias menininkas ar kūrinys. Paprastai tas, apie kurį galvoju tuo metu.

Labiausiai Lietuvoje pasigendu pastovumo – muziejaus kaip ramios ir stabilios vietos.

– Koks muziejus buvo pastarųjų metų atradimas?

– Šiais metais suradau net kelis puikius nedidelius muziejus. Vienas jų – Insel Hombroich netoli Diuseldorfo. 1987 m. nekilnojamojo turto brokeris, meno kolekcininkas Karlas-Heinrichas Mülleris įkūrė muziejų po atviru dangumi, kuriame viskas: gamta, pastatai (juos galima traktuoti ir kaip skulptūras) ir juose esantys meno kūriniai – sudaro nedalomą visumą. Stebuklinga ir keista vieta, galėjusi atsirasti tik kaip privati iniciatyva. Idėjos autorius ją kūrė iš meilės gamtai ir menui, ne tik bendradarbiaudamas, bet ir draugaudamas su menininkais. Labai subtili, tyli vieta, į kurią dažnai grįžtu mintimis ir tikiuosi dar kada nors sugrįžti ir fiziškai.

– Esi tiek daug apkeliavusi ir pamačiusi, o ar yra meno kūrinys, kurį dar labai norėtum pamatyti, arba muziejus, kurį svajoji aplankyti?

– Labai noriu kada nors susitaupyti pinigų ir rasti laiko kelionei po Ameriką pamatyti žymius (ir gal mažiau žymius) žemės meno kūrinius. Apžiūrėti tiek klasiką, tarkim, Roberto Smithsono „Spiralinį molą“ ar Walterio De Marios „Žaibų lauką“, tiek ir naujesnius kūrinius, pavyzdžiui, Michaelio Heizerio „Miestą“ ar Jameso Turrellio „Rodeno kraterį“. Taupau, tačiau turbūt reikėtų tuo užsiimti intensyviau, tad gal dabar, kai parašiau knygą, tai bus kitas mano tikslas.

Kiek lengvesnė ir mažiau taupymo reikalaujanti kelionė, apie kurią vis pagalvoju, bet pritrūkstu ryžto arba kompanijos, – Japonijoje esanti garsioji Naošimos sala, visa skirta menui, taip pat kitos netoliese esančios, irgi meno pilnos salos. Sąrašą galėčiau tęsti ir tai džiugina, nes, atrodo, kad tų įdomių vietų užteks visam gyvenimui.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų