Uostamiestis balerinai tapo namais

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto solistė, šokanti aktorė, renginių ir šokių choreografė Inga BRIAZKALOVAITĖ nuolat dega naujomis idėjomis, kurias norisi įgyvendinti. Prieš aštuonerius metus į uostamiestį atsikrausčiusi šokėja jį laiko savo miestu, kuriame jau kuriama šeima ir pildosi svajonės.

Šis pavasaris balerinai buvo intensyvus išskirtiniais renginiais. Režisuotas Liepojos džiazo festivalio „Aille jazz“ atidarymo koncertas, šokta 12-ajame tarptautiniame Baltijos baleto festivalyje Rygoje.

Su energinga ir aktyvia balerina kalbėjomės apie gyvenimą uostamiestyje ir ateities planus, siejamus su juo.

Pradžia buvo sunki

– Ar buvo sunku atvykus? Pamenate savo reakciją į miestą, teatrą?

– Buvo sunku. Kai šoki Operos ir baleto teatre viena solinę variaciją ir po to atvažiuoji čia ir išeini į sceną, kuri kokius tris kartus mažesnė erdvės požiūriu – nejauku... Bet kai kelis kartus atsitrenki – žinai, kokie yra rėmai.

Priprantama prie visko. Aišku, kartais norėtųsi didesnės scenos. Ir patiems žiūrovams galėtų būti daugiau prabangos. Kartais jie važiuoja į Vilnių, į Rygą ne todėl, kad neturime ką parodyti...

– Koks jausmas būti uostamiesčio gyventoja?

– Brolis iš Vilniaus atvažiavo į Klaipėdą, mama išvyko į užsienį. Tad Vilniuje kažkaip neliko artimųjų. Tik draugai, bendraklasės, kurios Operos ir baleto teatre šoka... Nuvažiuojam, susitinkam. Iš tiesų Vilnius – kaimas, palyginti su Ryga. Ryga – kaimas, kai lygini su Paryžiumi... Niekada nėra gana. Mano nuomone, esamoje terpėje reikia surasti tai, ką gali ir nori daryti.

– Ar tai jau radote čia?

– Taip. Bet pradedu galvoti, kad mieste reikėtų ne vieną teatrą turėti. Būtent šokio, kaip kad Vilniuje yra Anželikos Cholinos, dar kitų šokėjų teatriukai. Pas mus tai taip pat būtų labai naudinga. Žinai, kartais užsistovėjus vienoje vietoje darosi baisu, nebenori likti. Tada padrasko mintys, ką daryti ir kaip daryti.

Planuose – mokykla

– O ko norėtųsi?

– Kai kas jau padaryta. Artimiausiu metu planuojam atidaryti šokių akademiją. Nors nepakanka vien akademija pavadinti. Tai bus klubas, mokykla nuo – iki. Ir vaikams, kurie galės dalyvauti šokio spektaklyje, ir merginoms, kurios dar neatranda savo šokio stiliaus.

– Minėjote spektaklį...

– Tai – vežiojamas spektakliukas. Jis bus parengtas apie žiemos vidurį.

Kodėl pradėjau tai daryti, kodėl sumaniau įkurti mokyklą?.. Yra daug žmonių, kurie nori ne profesionaliai šokti, bet norėtų šokdami jaustis gerai, mokėti valdyti partnerį, bendrauti su juo.

– Dabar šokių pamokos labai išpopuliarėję yra...

– Taip, ta tendencija ateina iš užsienio. Ten kiek pas mus yra kavinių, tiek – šokio klubų. Eina ir vaikai, ir tėvai. Vyksta koncertai, pasirodymai.

Traukia temperamentingi ritmai

– Kas Jums svarbiausia šokyje: technika, emocijos?

– Aš mėgstu kontrastus. Jei šokiai būtų panašūs, jie žiūrovui greitai atsibostų. Jei vienas lėtas – tai kitame stovi ant galvos arba šokinėji. Net negalėčiau pasakyti, kokį labiau vertinu.

– Kokia Jūsų nuomonė apie modernųjį šokį?

– Jei tą moderną atlieka žmonės su klasikiniu pasiruošimu, tada palaikau. Man nepatinka tai, kad daug žmonių gali sakyti, jog šoka moderną, nors judėti pradeda būdami 25 metų. Man ir neoklasika, modernas turi turėti pagrindą. Menas yra tai, ką galima daryti su kūnu ir emocijomis, bet ne iš to, kas tuo metu esi. Turi būti pasiruošimas. Gal todėl esu kritiška, kad baleto mokykloje mus labai muštravo.

– Kokie šokiai pagal temperamentą labiau traukia pačią?

– Turiu maišyto kraujo, tad traukia ugningi šokiai. Vis dėlto patraukliausi visi ispaniški, temperamentingi šokiai.

Tikslieji mokslai praverčia

– Studijavote tiksliuosius mokslus. Ar iš to balerinos gyvenime yra praktinės naudos?

– Daug. Yra daug dalykų, kuriuos padariau pati, ir jais žaviuosi. Galiu įrodyti, kad balerinos ne tik kojomis, bet ir galva galvoja. Žinau, kokiu pagreičiu sukuosi.

Man atrodo, kad niekas veltui nenueina. Džiaugiuosi, kad baigiau inžinerinius mokslus... Ir ne tik šiaip baigiau, bet gerai, ir sulaukiau kvietimo tolimesnėms studijoms. Nueinu pas baldininkus su milimetrų tikslumo brėžiniais - tie stebisi ir klausia, kas galėjo taip nubraižyti...

– O kaip šeima, nekuriate dar?

– Kuriame (juokiasi). Jei dirbčiau kokį kitą darbą, gal jau seniai vaikų turėčiau. O dabar vis, kol galiu, norisi pašokti. Kas žino, gal po vaikučio nebegalėsiu šokti. Tada eisiu projektuoti, braižyti ir iš to patirsiu didžiulį malonumą.