Apie ką tik pasirodžiusią knygą, taip pat kitus svarbius įvykius, kurių šie metai V. Palčinskaitei nepagailėjo, su rašytoja kalbasi leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

– Besibaigiantys 2024-ieji jums buvo išskirtinai sėkmingi: įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, „Keistuolių“ teatre dar kartą pastatyta garsioji pjesė „Aš vejuos vasarą“, 1980 m. pagal jūsų scenarijų sukurtas filmas „Andrius“ šiemet rodytas Tarptautiniame Lumiere kino festivalyje Prancūzijoje. Kuris iš šių faktų džiugina labiausiai?

– Nežinau, ar yra toks žmogus, kuris nesidžiaugtų gavęs premiją... Džiaugiuosi ir aš. Tačiau jeigu negaunu, tikrai nesiraunu plaukų nuo galvos... Na, jeigu rimtai, be abejo, džiaugiuosi, kad mano kūryba yra taip aukštai įvertinta. Didelis netikėtumas buvo sužinoti, kad pagal mano scenarijų Algirdo Aramino sukurtas filmas „Andrius“, kuris kažkada Lietuvoje buvo smarkiai sudirbtas, spalį dalyvavo prestižiniame kino festivalyje Prancūzijoje, atrinktas reiklios tarptautinės žiuri ir dabar jau vadinamas kino klasika... Tačiau, manau, kiekvienam kūrėjui pats svarbiausias ir laukiamiausias yra naujausias jo darbo rezultatas. Todėl šiuo metu nekantriai laukiu pasirodant mano trečios atsiminimų knygos „Pilnaties babilonai, arba Kristiano Anderseno rožė“. Nenusakomas jausmas – paliesti ką tik išleistos knygos viršelį...

– Kodėl filmas „Andrius“ anuomet buvo, kaip sakote, sudirbtas Lietuvoje?

– Visi filmai, kurti Lietuvoje, turėjo pereiti cenzūrą Maskvoje. Pasipylė priekaištų „Andriui“: esą sovietinėje visuomenėje negali būti vienišų vaikų, juo labiau mamų, neturinčių laiko savo vaikams. Labiausiai užkliuvo epizodas, kuriame sunkiai dirbanti mama susirašinėja su savo sūnumi rašteliais, užkišamais už veidrodžio, nors jųdviejų santykiai artimi. Filmo redaktorės Roma Pauraitė ir Gražina Arlickaitė nenusileido, nusprendėme pralaimėti mūšį, kad laimėtume karą: tas komisiją papiktinęs epizodas buvo išimtas, bet filme liko daug stipresnių. Beje, Lietuvos kritikai irgi buvo nusiteikę priešiškai. Tačiau, nepaisant visko, „Andrius“ buvo apdovanotas Italijos kino festivalyje, gavo medalį. Tada aistros aprimo. Medalio, tiesą pasakius, nemačiau, jis nusėdo Maskvoje.

– Kalėdų dovana jūsų kūrybos gerbėjams – trečioji prisiminimų knyga, pilna staigmenų, netikėtų istorijų, humoro, atrandamų iš naujo jūsų eilėraščių suaugusiesiems. Labiausiai stebinantis dalykas – Hanso Christiano Anderseno pasakų pavadinimai, tapę vedliais per knygos puslapius. Kodėl?

– Dabar negalėčiau pasakyti, kaip mano šovė į galvą pažaisti su H. Ch. Anderseno pasakų pavadinimais labai savotišku būdu. Mėgstu netikėtumus. H. Ch. Anderseno kūryba lydi mane visą gyvenimą. Iki dabar randu joje kažką, ko nepastebėdavau anksčiau. Gal todėl esu parašiusi pjesę „Kristiano Anderseno rožė“, kurią Kauno dramos teatre 1980 m. pastatė režisierius Gytis Padegimas. Gal todėl, kad netikėtai tarp senų tėvo knygų atradau dar 1923 m. išleistą Juozo Balčikonio išverstą H. Ch. Anderseno pasakų knygą ir tie pavadinimai, atrodantys truputį senoviškai, man suskambo visai kitaip... Jie taip netikėtai įsiskverbė į mano sąmonę visai kitokiu kampu, tarsi niekaip nesusiejami su mano rašomais prisiminimais, bet kažkodėl labai reikalingi. Kūrybą juk ne visada įmanoma logiškai paaiškinti... Kiek sugebėjau, parašiau apie tai knygos prakalboje. Juk kūryboje kažkokie vaizdiniai ateina iš giliausių pasąmonės klodų. Tu pats nežinai, kodėl ir kaip. Man labai patinka pasaka apie šimtakojį. Šimtakojo paklausė, ką veikia jo 99-oji koja, kai 100-oji žengia žingsnį į priekį. Nuo tos akimirkos šimtakojis suprato, kad nebemoka vaikščioti...

– Ar buvo lengva užbaigti atsiminimų trilogiją?

– Rašyti trečius „Babilonus“ buvo be galo sunku. Ilgai delsiau diskutuodama ir konfliktuodama pati su savimi. Ar reikia, ar kam nors dar bus įdomu, ar pajėgsiu nesikartoti, ar turiu ką pasakyti ir t. t. Atėjo momentas, kai nutariau jų nerašyti. Tačiau ir vėl atsitiko vienas visiškai nepaaiškinamas dalykas, kurio negalėjau ignoruoti, nes priėmiau tą nutikimą kaip ženklą iš aukščiau. Tam įvykiui aprašyti paskyriau pirmą savo knygos skyrių... Girdėjau sakant iš tų, kurie patys pirmieji leidykloje skaito knygą, „na, čia tai jau autorė prigalvojo...“ Neprigalvojau nieko. Turiu liudininkų. Ne be pagrindo lordas George’as Byronas kažkada sakė: „Gyvenimas kartais yra toks keistas, kur kas keistesnis už tikrovę...“ Štai po šio įvykio pakeičiau buvusį nusistatymą ir pradėjau rašyti. Vasara šiais metais buvo labai karšta. Visi normalūs žmonės atostogavo. Rašyti buvo labai sunku. Dar sunkiau buvo rašant persikelti į visiškai kitą erdvę, kuri tave valdo, bet jau ne tu ją.

– Jūsų kūriniai atgyja vienas po kito ir, atrodo, rašyti šiam laikui. „Aš vejuos vasarą“ spektaklio metu juk visiems aišku, kas yra Kmynai... Garsioji oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, parašyta 1969 m., kuriai sukūrėte įtaigų tekstą, vėl aktuali kaip niekada. Juk tekstas – apie karo metu žūvančius vaikus... Visa oratorija, pasak muzikologų, „trauminės atminties apie istorijos įvykius pavyzdys“.

– Taip jau atsitiko, kad lemties ženklais paženklintas ir mano kūrinys „Nelieskite mėlyno gaublio“, žodžiai oratorijai, kurią parašė Eduardas Balsys. Tuometis „Ąžuoliuko“ vadovas Hermanas Perelšteinas paskambino man, kaip poetei, tada jau išleidusiai kelis poezijos rinkinius, ir pasiūlė parašyti labai rimtą tekstą, kuris tiktų labai rimtai oratorijai. Man, žinoma, buvo didelė garbė, nes buvo patikėtas rimtas tekstas, todėl negalvodama ėmiausi atsakingo darbo.

Tai buvo laikas, kai mėlyno gaublio dar niekas taip drastiškai neniokojo, todėl, galvodama apie praeitį, apie tai, kad ir pati buvau karo vaikas, nors to ir negalėjau prisiminti, nutariau parašyti tekstą, tarsi kokią poemą, kurią paskyriau visiems karo metu žuvusiems vaikams. „Ąžuoliuko“ vadovas tekstą nunešė E. Balsiui, prašydamas patarimo, kuris iš kompozitorių galėtų parašyti oratoriją. Tačiau E. Balsys pasakė niekam to teksto neatiduosiąs, nes rašys pats. Visi džiaugėmės tokia netikėta sėkme. Kompozitorius nepakeitė mano tekste nė vieno žodžio, nė vieno kablelio, tik labai gražiai įterpė fragmentą iš lietuvių liaudies dainos „Oi, teka bėga vakarinė žvaigždelė“. Dabar toji oratorija tapo labai aktuali. Deja...

– Kas ant jūsų rašomojo stalo? Pjesė, proza, poezija?

– Esu klajojanti tarp žanrų. Tai labai praturtino tiek mano gyvenimą, tiek mano kūrybinius nuotykius... Kai susitinku su skaitytojais, tai jau nebe aš jiems, o jie man primena, kad esu prisižadėjusi niekada nerašyti memuarų, romano ir anoniminio laiško. Na, vieną pažadą sulaužiau. Tačiau juk nesu sakiusi, kad niekada nerašysiu eilėraščių... Gal?..

Ilgų kūrybos metų užkulisiai

Leidyklos nuotr.

Anksčiau išleistos trilogijos dalys „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ ir „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“ sulaukė daug gerų ir skaitytojų, ir literatūros specialistų reakcijų. Aukščiausiu šalies kultūros apdovanojimu metų pradžioje V. Palčinskaitė įvertinta už daugialypės patirties liudijimą memuaruose.

Ką tik pasirodžiusioje trečiojoje prisiminimų knygoje rašytoja meistriškai atskleidžia buvusio laiko dvasią, asmeninio gyvenimo peripetijas, šiandienos jausenas ir nerimą. Su puikiu humoru papasakotos neretai itin dramatiškos istorijos, seniai rašyti ir vėl atrasti eilėraščiai suaugusiesiems ir vaikams praskleidžia ilgų kūrybos metų užkulisius ir piešia nepamirštamus rašytojos artimųjų ir garsių kultūros žmonių portretus.